Tamsos smegenyse

Prieš keturiolika metų skaitydama Thomaso L. Friedmano knygą „Lexus ir alyvmedis“ (Vaga, 2005) mokiausi atsisakyti senųjų prisirišimų. Nuolat privalome rinktis tarp pasaulio kultūrą vienodinančio progreso (kurį simbolizuoja „Lexus“) ir meilės savo gimtajai žemei bei jos papročiams („alyvmedis“). Kad ir kaip – apjuosę tvoromis, prisirišę grandinėmis, susidegindami – gintume savo alyvmedžius, vis tiek juos galiausiai pervažiuoja patrauklusis globalizacijos „Lexus“. Stebėdama, kas vyksta aplink, mačiau, kad Friedmanas iš esmės teisus, kad ir kaip norėtųsi jam prieštarauti. Bet į savo formulę jis neįrašė trijų kintamųjų: išeikvotos Žemės klimato kaitos, nevaržomai augančios socialinės atskirties ir „išmaniųjų“ technologijų sunaikintos tiesos. Šių kintamųjų kombinacija lemia, kad dabar visas pasaulis pakibęs nesvarumo būsenoje. Toliau vaikantis „Lexus“, žmonijos ateitis darosi abejotina. Todėl kova už alyvmedžius agresyvėja, „post-tiesos“ gamintojų apmulkinti piliečiai renka prie alyvmedžių pozuojančius politikus, kurie patylomis pataikauja „Lexus“. Anderso Kreugerio ir Julijos Fominos kuruota paroda „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“ siūlo apmąstyti šią painiavą prieš uždarant Šiuolaikinio meno centrą ilgiems remontams.

„Kraujas ir žemė“ – Blut und Boden – nacistinis alyvmedžio atitikmuo. Panašiai kaip dabar, tamsėjančiame XX a. 4-ajame dešimtmetyje atrodė būtina ginti savo teritoriją ir gentainius nuo atėjūnų. Imigracijos baubas – ne naujiena. Kaip ir nativizmo ideologija (įsitikinimas, kad teisę čia gyventi turi tik čia gimę). Užverda kraujas, akys raudonos – ir einame balsuoti prieš kažką, kartais krauju. Ir net sunku tam prieštarauti, nes bemaž visiems aišku, kad globalizacija – blogai, tik kažkaip su ja susipainiojusios ima trauktis į paribius atvirõs visuomenės vertybės. Tamsu, nes nežinia, kas išsivynios iš to prieštaravimų kamuolio. Tamsu, nes tokia yra kraujo raudona, tokia – žemės juoda. Tamsu nuo nerimą keliančių žinių ir negatyvių minčių. Kol kas – tamsa tunelio gale.

Bet tamsa – teigia kuratoriai – yra ir terpė, kur galima slapta pasisemti jėgų iš progreso nenušviestų gelmių ir pasipriešinti. Taip ir darė Kazė Zimblytė, nuo kurios abstrakcijų prasideda parodos pasakojimas. Nors menininkė sovietmečiu buvo ignoruojama, o abstrakcija – kiek nelegali, ji drobėse kaupė gelminę tamsą. Ne niūrią, o švytinčią, kartais pražystančią drobių atvartais. Tamsa Zimblytė priešinosi draudimų sistemai. Tačiau dabar nebeaišku, kam priešintis, kai blogis toks visa apimantis, kai jis apsimeta „apšvieta“ (žiniomis, informacija, mokslu).

Paradoksai ir čia nesibaigia. Jei apie visa tai skaitant jau pradėjo mintyse šmėkščioti žodis „revoliucija“, teks nusivilti. Populiarusis Yuvalas Noah Hararis perspėja (ne prieš penkiolika metų, o dabar), kad apšvietos išlaisvinto proto kuriamos technologijos ne tik lengvina gyvenimą, bet ir naikina homo sapiens kaip rūšies reikalingumą. Kam? Tai saujelei būsimųjų homo deus, kurių rankose – viskas. Prieš nereikalingumą sunku kelti revoliucijas, ypač kai visų nereikalingųjų akys susmeigtos į beveik dovanai gautą, delne telpantį ekraną, o mintys plaukia pasroviui. Todėl kūrinių pokalbiai, susikryžiuojantys apytuštėse ŠMC erdvėse – šviesioje didžiojoje salėje ir tamsioje mažojoje – murma apie kitą išeitį: „pasiplauti“ iš technologijų nušviestos zonos į gamtinius ir archajinius paribius, kur nėra jokių ginklų, tiktai galimybė išgyventi, tarsi šikšnosparniams slapstantis natūros-kultūros olose.

Bent jau aš taip supratau itin plačią parodos dalyvių geografiją ir demonstruojamų ritualų gausą (jie buvo atliekami ir per atidarymą). Menininkai iš Lietuvos ir Europos – banalu, kai šalia – Marių Respublika, Udmurtija, Čečėnija, Komių Respublika (Rusija), Malaizija, Kazachstanas, Pietų Afrika, Prancūzijos Polinezija, Filipinai ir Honkongas. Poreikis parsivežti menininkų iš „kažkur ten“ primena vis pasigirstančias žinias apie dar vieną beišnykstančią gyvūnų ar augalų rūšį: oi, sužinojau, kad ji egzistavo, per vėlai. Dar visai neseniai, pamatę į performansą transformuotus udmurtų ritualus (Emnoyumno – Kučyran Yuri, Žonžon Sandyr), būtume kalbėję apie nevakarietiškų kultūrų egzotizavimą, bet dabar nebeapsiverčia liežuvis. Nes udmurtai kalba patys, net ne kalba, o stovi ir tyli, arba juokiasi – ir galvok tu ką nori. Dariaus Žiūros filmuojami Gustonių gyventojai taip pat tyli minutę būdami priešais kamerą – jau aštuoniolika metų. Žinau, kad filme keičiasi veidai – vaikai auga, senukai miršta, vietoj jų lieka tušti kadrai, atsiranda nauji gyventojai. Kartu keičiasi technologijos: pradžia nufilmuota jau blunkančia videojuosta, naujausi kadrai žvilga skaitmeninio vaizdo kokybe. Deja, tik žinau, bet nemačiau, nes Lietuvoje kūrinys rodytas vienintelę dieną – pernai vasarą pačiuose Gustoniuose. Profesionaliai jį pristatyti parodose vis trūksta lėšų. ŠMC matome, kaip į save žiūri patys Gustonių gyventojai. Jie jaučiasi tarsi ekrano žvaigždės, nes juk tokie ir yra. Kūrinys jiems savas, tad suprantamas ne tik meno publikai. Galbūt jo neapibrėžtumas yra išeities pozicija kelionei į būsimąjį laiką.

Regis, keliausime „vis tirštėjančioje tamsoje“ kartu su Aslano Gaisumovo (Čečėnija) skitais, kažko ieškančiais snieguotoje žemėje (anot senovės graikų, jie buvo „tamsūs, neišmanantys“) ir kurstančiais laužus. Šiai kelionei nuteikia jau didžiosios salės erdvė, kur yra tik sienų tapyba ir skulptūra centre. Ant mažesnės sienos tamsiai raudoname danguje skrenda meška, apsikabinusi perlais nusagstytą žuvį. Pavelas Mikuševas (Komija) čia vaizduoja finougrų mitologinės būtybės – dangaus tėvo sūnaus (meška) – santuoką su krikščionybe (žuvis). Gražu. Šis žinojimas keičia netoliese rodomos esto Jaano Toomiko „Komunijos“ reikšmę. Kai kam gali būti bjauru, kad krikščioniškas sakramentas čia sugretintas su vulgaroka sekso scena, po kurios moteris džiugiai „apsisėklina“ tarsi vaisių ištroškusi žemė. Nesuprasi, ar „sardoniškojo magiškojo realizmo“ propaguotojas Toomikas čia šaiposi iš mūsų polinkio viskam suteikti kosminę reikšmę, ar dešifruoja sakralinių ritualų kilmę iš perdėm žmogiškų kūno poreikių. Abiem atvejais kvestionuojama skirtis tarp dvasinės jungties garbinimo ir medžiagiškosios niekinimo. Kokia veidmainystė – nes tik pastarosios „Komunijos“ dėka žemė aprūpinama jai ginti būtinu krauju.

Todėl būtent krauju Vaida Tamoševičiūtė paprašo tatuiruotojo adata išrėžti jai ant nugaros žodį „NAMAI“. Didelį didelį. Ir, be abejonės, skausmingą. Ilgai raižomą ir nešiojamą ant kupros amžinai. Šioje vietoje į „Kraujo ir žemės“ tematiką netikėtai įsipainioja Mindaugo Navako „Daiktiškumai“ – atskira paroda pietinėje salėje. Ten – šviesioji namų pusė. Gėlėti melsvi tapetai, žvilgantys plieniniai virtuvės įrankiai, estetiškais objektais paversti susidėvėję gėlėti čiužiniai, patalpą skrodžiantys du granito plokščių zigzagai. Bet stabteliu. Čiužiniai perlinkę, lyg nuo naštos, lyg būtų kankinami, jų nugaros čaižomos nematomais botagais, paliekančiais nematomus kraujo randus. NAMAI. Įrankių žvilgesys agresyvokas, jie grubiai sukniedyti už mus galingesnėms būtybėms, kurios jau ruošiasi valgyti savanoriškai čia užklydusius pietus. O ir granito plokštės – ne šiaip kapinių dekoras. Jų dantys ir ašmenys lengvai trupins mūsų kaulus. Atsitiktinai ši archetipinė akmeniniais pjūklais perrėžtos virtuvės erdvė tampa „Kraujo ir žemės“ segmentu – iš tiesų: tamsus menas tamsiems laikams.

Bet grįžkime į didžiąją salę. Spėju, kad iš šios parodos įsimins didysis jos akcentas – visą ilgąją sieną dengianti Alexanderio Lee freska „Dėl potvynio“. Ji – irgi dekoratyvi, sudaryta iš persiliejančių ornamentų. Prie jos centre nutapyto pusapskritimio – tarsi „lėktuvo lango“, pro kurį tarsi matosi kalnų peizažas, žiūrovai sustoja nusifotografuoti. Nes spalvos linksmos. Jos pridengia žinias apie duonmedžio lapų ornamentą, kuris simbolizuoja plantacijų vergams skirtą pigų maistą, apie naujai iškilusią atominio karo grėsmę, apie pasaulinį potvynį, kuris sunaikins daugelį salų valstybių, apie Polinezijos spalvų politines reikšmes. „Spalvos tampa sienomis, skydais, neleidžiančiais užteršti vienas kito: grynas kraujas, maišytas kraujas, blogas kraujas“, – rašo Lee. Kodėl šios archajinės nuostatos vėl atgyja? Juk jau keletą dešimtmečių, regis, visiems laikams buvome įtikėję kastų sistemos nesuvaržyto individo laisvės idealais. Mano kartai kraujas buvo skirstomas į grupes, ne pagal spalvas, kurios jau buvo tik praeities kliedėjimų reliktas. Bet štai tie kliedėjimai atgyja ir vėl galima skirstyti žmones į savus ir svetimus. Atrodo, kad žiūrovai, to nė nesuvokdami, fotografuodamiesi įamžina laisvės epochos saulėlydį.

Tas „vėl atgyja“ motyvas užkoduotas ir centriniame didžiosios salės objekte – Artūro Railos „Rūpesčių kolonoje“, kurią jis pirmą kartą sukūrė 1989 m. baigdamas skulptūros studijas, 1993 m. sunaikino atsižadėdamas tradicinių meno formų dėl neapibrėžto „kitaip“, o šiai parodai vėl atkūrė. Pastarasis veiksmas tarsi užduoda programą visai parodai: sugrįžti į išeities tašką, atsukti atgal. Kolona virsta ritualiniu stulpu. Ji begalinė (tai atsakas Constantino Brancusi „Begalinei kolonai“) – išdygsta iš grindų ir pranyksta lubų skylėje. Bet pažvelgus iš tam tikro taško kolona tampa stuburu, kurio slanksteliai – dvi miniatiūrinių Rodeno „Mąstytojų“-rūpintojėlių-Pirčiupio motinų eilės, o vingiuojanti tuštuma tarp jų (įtartinai primenanti Navako granito plokščių zigzagą) – parodos smegenys. Jų mąstymo kančia jungia neapibrėžtą ateitį su kultūrine praeitimi, galbūt su meno kilme iš ritualo ir abstrakcijos.

Šito parodoje daug. Donna Kukama (Pietų Afrika) lūpdažiu nusidažo veidą stovėdama lyg nejudantis stulpas parke, kuriuo žmonės grįžta iš Kenijos sukilimo prieš britų kolonistus minėjimo. Jie beveik nereaguoja, ji stovi lyg jos laikas būtų lėtas kaip akmens. Toks amžinas kaip ir spalvos problema juodaodžiams, kuriuos europiečio akis automatiškai priskiria Afrikai, kad ir kur jie būtų gimę ir užaugę. Turbūt tokiais kosminę vertikalę brėžiančiais stulpais jaučiasi esą ir udmurtų performeriai, kurie sukasi apsisiautę ryškiomis spalvomis nudažytomis drobėmis. Jie atlieka šamanišką „tylaus sukimosi aktą“, į sniegą (ir į baltas ŠMC grindis) įsriegia spalvotus taškus. Pralaužę ledą jie siekia paliesti Siodmurčos upės dvasią, taip įžemindami Michelangelo nutapytą žmogaus sukūrimo aktą, Dievo gestą perduodami gamtos stichijai.

Gamta – dar viena svarbi „Kraujo ir žemės“ veikėja. Jai užleistas vienas didžiosios salės kampas ramiai sau ỹra, virsdamas Almos Heikkilä (Suomija) kūriniu „šiuose procesuose yra ir plastiškumo, ir abipusės simbiozės bei naikinimo“. Tiesa, sienas pamažu aptraukiantys pelėsiai ir grybai nutapyti, bet taip tikroviškai, kad, regis, jie tyliai ėda tinką, ruošia sieną būsimam remontui, pagreitina procesą. Absurdiškai pabaigą greitina ir Toomikas performanse „Veiksmas be pavadinimo“: ateina į kapines nupurtyti ir taip jau krentančių klevelio lapų. Heikkilä irimo estetika švelni, Toomiko – autoironiškai absurdiška, kas galbūt neišvengiama, kai menininkas imasi kažką sakyti apie gamtą. Nes, pagal struktūralizmo klasiką, kultūra juk visada priešinosi natūrai ir atvirkščiai, tiesa?

„Kaip mums išmokti būti žemės gyventojais? Neatsisakant kultūros, bet ir puoselėjant žemę“, – klausia kuratoriai. Taikliausiai atsako Aurelija Maknytė. Ji stebi bebrą, kurį vadina „kraštovaizdžio partizanu“, nes jis, visų nekenčiamas, kovoja už laukinės gamtos teises. Žmogus melioruoja – „gerina“ ir kultūrina peizažą, net nesigilindamas naikina kitas rūšis, kol viską suvienodina taip, kad ilgainiui pats praras savo gyvybinę terpę. Taigi bebras – ir žmogaus gelbėtojas, pirmiausia – nuo jo paties trumparegystės. Šią dramą Maknytė fiksuoja jau keletą metų. Parodoje ji pateikia nuotraukas ir žmogaus savigyros dokumentus. Labiausiai pralinksmino knygutė, atverta ties eilėraščiu „Posmai apie melioraciją“ (rašyti 1963–1965 m.). Belieka apversti paskutinės strofos reikšmę ir bus aišku, kaip elgtis ateities Žemės gyventojams: „Tad patarimą tokį čia / aš duoti ketinu – / pradėti melioraciją / nuo savo smegenų.“

Tai padaryti sunkiausia ir vilties kol kas nematyti. Alyvmedžius jau suvažinėjo daugybė „Lexus“ egzempliorių. Tamsos daugiau nei šviesos. Bet tamsa – neblogas prieglobstis. Ar pastebėjote? Mieste mes jau tampame tamsos gyvūnais, išlendančiais naktį pailsėti nuo alinančio karščio. Tegu ŠMC parodos bus alternatyva alui ir jūrai.

Parodos veikia iki rugpjūčio 18 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–20 val.