Lazda dykumoje ir „selfis“ su Žemaite

„ArtVilnius ’19“ pamatyti vaizdai ir reiškiniai leidžia kiekvienam susidaryti savo subjektyvų patirčių „žemėlapį“, juolab kad žvelgiant iš laiko perspektyvos per dešimt metų nuo mugės atsiradimo keitėsi ne tik jos „asortimentas“, bet ir kūrinių patyrimo bei prisiminimo būdai. Ar jos pradžioje buvo feisbukas, instagramas? Kad 2009 m. vargu ar turėjau išmanųjį telefoną, pamenu pakaklėje tabaluojantį sunkų skaitmeninį fotoaparatą. Taigi, mugė tapo ir technologijų proveržio liudininku, ir šio proceso dalyviu. Galima konstatuoti, kad materialūs dailės kūriniai ir „gyvas“ jų stebėjimas, čia pat užsimezgantys ryšiai, kuriami ateities planai, sutikti draugai, bičiuliai tebėra vertybė, ko gero, – pats svarbiausias šio renginio tikslas ir rezultatas.

Į šiųmetę mugę žvelgiu jos dalyvio akimis – J. Vienožinskio dailės mokykla kartu su kolegomis iš kitų institucijų vykdė edukacinius užsiėmimus. Tai savaime lemia draugišką, džiaugsmingą ir optimistinę refleksiją, be komercinės sėkmės ar nusivylimo. Galiu paliudyti, kad edukacijos stende mugės gimtadienis buvo juntamas – teko maloniai nustebti, kai į užsiėmimus atvedę savo vaikus žmonės tvirtino, kad prisimena kažkokią pamokėlę (kurią aš jau primiršau), vykusią čia gal prieš penkerius ar aštuonerius metus. Patiko, todėl kasmet vis sugrįžta, ateis ir kitais metais.

Matymo „kampas“ tampa dar subjektyvesnis, kai sutinki daugybę draugų, pažįstamų. Taip meno kūrinių kontempliavimas tampa ne tikslingu, aiškiai apibrėžtu ir savo trajektoriją turinčiu procesu, o intuityvia, kartais chaotiška choreografija „Litexpo“ erdvėje. Štai pačią pirmą aplankytą ekspoziciją – Paryžiaus galerijos „Galerie Suzanne Tarasieve“ pristatomus ironiškus erdvinius objektus iš standaus balto sintetinio tinklo, apeliuojančius į klasikinę skulptūrą, – dar stebėjau viena. Gal dėl to nepaisant ir mugės žiuri vertinimų, ji man įstrigo kaip linksmiausia ir žaismingiausia šiemet Prancūzijos galerija. Beje, prancūziški mugės akcentai įgyja ir netiesioginį, tačiau Lietuvos meno laukui reikšmingą simbolinį vaidmenį – tai ir tarpukario lietuviškos tapybos orientyrai, ir svarbi pokario „atšilimo“, sovietmečio modernizmo kryptis.

Pirmiausia mane „užnešė“ į Panevėžio „A galerijos“ stendą, pristatantį šio miesto tapytojus, menininkų porą – Dianą Rudokienę ir Tomą Rudoką. Rudokas, kurį dažnai sutinku kaip solidų, dalykišką Panevėžio atstovą LDS tarybos posėdžiuose, netikėtai prajuokinantį visokiais pašmaikštavimais bei panevėžietišku slengu, tapo apibendrintas, išgrynintų spalvinių plokštumų kompozicijas. O Rudokienė – romantiškus moterų pavidalus. Dueto kūrybos sklaida užsiima Panevėžio dailės patriotas, globėjas Albinas Vološkevičius, turbūt vienas aktyviausių Lietuvoje parodų kuratorių, leidėjų. Jeigu kiekviename mieste gyventų po tokį menui atsidavusį žmogų, tikriausiai jis taptų plačiosioms masėms kur kas labiau suprantamas ir reikalingas. Netoliese, Molėtų dailės galerijos erdvėje, sutikau Aistę Černiūtę. Stende eksponuojama Vido Poškaus ir jo bendražygės Černiūtės kūryba savitai susipina. Fantazijos Vido darbuose ir keisti, nostalgiški tapybiniai bei skulptūriniai Aistės darbų elementai rodosi kaip dar vienas unikalus menininkų poros kūrybinio bendrabūvio pavyzdys. Galerijai atstovaujanti Rebeka Bruder tapo klodama dažą tarsi skaitmeninio vaizdo „pikselius“, siurrealistinį Aistės ir Vido darbų pradą papildydama „netikroviškos“ tikrovės vaizdais.

Žvalgantis po mugės ekspoziciją Lietuvos galerijų stendai ėmė darytis įdomūs ne tik atstovaujamų menininkų, krypčių, kūrybinių strategijų, bet ir instituciniu, geografiniu požiūriu – kaip veikia stambesnieji, valstybiniai „žaidėjai“, kokios galios ir interesai telkiasi privačių meno kolekcininkų, kuratorių rankose. Įvairialypę kolekciją pristatanti „Contour art gallery“ – geras privačios galerijos sėkmės atvejis, juk ji Lietuvos meno lauke veikia tik kiek daugiau nei keletą metų, o jau spėjo pritraukti talentingų menininkų ir gerų kūrinių. Visada įdomi, paslaptinga ir daugiasluoksnė Laisvydės Šalčiūtės kūryba, o laukinis ir nežabotas Raimondo Gailiūno tapybos įkarštis ir paprastai didžiulėse, kone monumentaliose drobėse plėtojami Eglės Ridikaitės pasakojimai šįkart nustebino kameriniais arba, Ridikaitės atveju, – veik atvirukiniais formatais.

Publika gausiai būriavosi ir Barroti galerijos stende. Čia pristatomo Rodiono Petrovo tapybą reikėjo žiūrėti atidžiai – tik paaiškinus galerininkams supratau, kad subtili, piešinį primenanti paviršiaus tekstūra jauno menininko tapyboje išgaunama naudojant sintetinį plauką, tarsi abejojant materialumo, tapybinio gesto išraiška. Tačiau kur kas daugiau dėmesio ir norinčiųjų pasidaryti netradicinį „selfį“ sulaukė trimatis Žemaitės portretas, įkomponuotas seno lango rėme.

Knygas, rinktinį vyną ir jaukius parodų atidarymus siūlanti Užupio dailės galerija „The Room“ pristatė Eglės Gineitytės tapybą – kaip visuomet, subtilią, jautrią, filosofinę ir kartu pagrįstą paprastais, kasdieniais išgyvenimais, tyliais supančios aplinkos atsivėrimais. Kitoje Užupio meno inkubatoriaus ekspozicijoje spindėjo preciziški, užburiantys Birutės Zokaitytės darbai, daugiausia – neseniai įgyvendintų projektų atspindžiai. Drąsiai ir išdidžiai savo kūrybą rodė Kristina Norvilaitė. Čia dėmesį traukė ne tik išraiškingi menininkės estampai, bet ir objektai ar beveik skulptūros – dėžutės, autorinės knygos, asambliažai.

VDA galerija „Akademija“ parodė du skirtingų kartų ir meninės išraiškos kūrėjus – tai Juozas Algirdas Pilipavičius su daugeliui nelabai žinoma tapyba, kurioje dominuoja apibendrintos architektūrinės formos, kartais – „vazareliška“ geometrinių elementų žaismė, šviesus, šaltas koloritas. Ekskursas į praeitį šiuo atveju atveria tai, kas iki šiol mažiau žinota, o kitos autorės Julijos Skudutytės kūryba savo menamu tikroviškumu taip pat turi retro atspalvį, nes truputį primena žanrines Audriaus Puipos darbų scenas, pagaliau – antrina Vakarų dailės tradicijai.

Rafinuota prabanga dvelkė „The Rooster gallery“ ekspozicija: išmušta mėlynais aksomais, siūlanti patirti paveikslus ir skulptūras teatrališkai. Asociacija kilo, nes mugėje scenos menui skirta garbinga vieta, siekiant perteikti dailės, teatro, muzikos sąryšius, kurie dažnai vertinami nepakankamai. Galbūt dėl mūsų švietimo, aukštojo mokslo sistemos spragų kiekviena meno šaka vis dar regima kaip izoliuotas reiškinys. Vieno iš galerijos pristatomų autorių Tomo Daukšos rožinis „baubas“ puikavosi ir kaip „Tako“ skulptūrų, performansų, instaliacijų erdvės dalis. Ir tas žiūrovų dėmesį traukęs milžinas, ir mažesnieji jo „klonai“ smagiai antrino rimtoms filosofinėms kai kurių paveikslų intencijoms.

Tvirtas lietuviškos tekstilės pozicijas šiuolaikinio meno terpėje dar kartą įrodė VDA galerijos „Artifex“ kolekcija, išeksponuota ypač preciziškai ir įtaigiai. Tai ir efemeriški, apgaulingu trapumu užburiantys Žydrės Ridulytės audiniai, kuriuos ausdama rankinėmis staklėmis menininkė įpina ir metalo vielą, suteikiančią ne tik sunkį, skulptūrinę formą, bet ir metafizinę, simbolinę dimensiją. Už jos plyti „įausta“ amato tradicija, menami skausmingi istorijos fragmentai, asmeniniai išgyvenimai ir archetipiniai kolektyvinės pasąmonės vaizdiniai. Laima Oržekauskienė-Ore instaliacijoje „Marytės. Ir kas gi tos Marytės?“ pristato keletą metų rinktą, iš įvairių kelionių tarsi mozaika sudėtą religinių Švč. Mergelės Marijos atvaizdų kolekciją. Liaudiški, primityvūs, meistriški, profesionalūs, graudūs „portretai“ komponuojami ant marlinio tvarsčio, sutvirtinant ritinėlį raudonų siūlų kryželiu, kaip gydančios, globojančios esybės įkūnijimas, kartu savo prasme ir vizualine išraiška jie atrodo besisiejantys su Josepo Beuyso objektais.

Kiekvienoje mugėje einu „patikrinti“ Kauno „Meno parko“ prisistatymo, jis nenuvylė ir šiemet – Povilas Ramanauskas, tapantis ne ant drobės ar kartono, o ant besiraitančių plastiko elementų, šįkart rodo „vėliavų“ kolekciją. Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės darbai kiek netikėti, nes nedidukai, kameriniai, sujungti tarsi į vieną didelį ekraną. Įsiminė ir Mildos Gailiūtės tapyba, ji savo monochrominę, subtilią išraišką naudoja vaizduodama tuštumoje, tyloje skendinčius daugiabučių kiemus, jų fragmentus.

Renata Valčik VDA galerijos „Argentum“ ekspoziciniame plote įtaigiai ir apgalvotai išdėstė Vytauto Ališankos kūrinių kolekciją – nuo masyvių žmogaus figūros silueto įspaudų mediniuose paviršiuose iki nedidelio formato interjerinių skulptūrėlių, žavinčių ažūrine bronzos liejinio detalių žaisme. Ypač stipriai veikė ant žolės kvadrato tarsi besiritantys akmeniniai luitai – cilindrai, pritvinkę galios, energijos.

Galios, grubios, pirmykštės materijos meistras, žinoma, yra Mindaugas Navakas. Jo granitiniai „Pjūviai“ – kolosai, atremti į „Litexpo“ lauko erdvės sieną, gal ir nebuvo tokie aiškiai perskaitomi ir patrauklūs plačiajai publikai kaip Tado Vosyliaus „Žvėris“ iš juodos, tarsi varvančios medžiagos. Tačiau Navako monstrai traukė savo pirmapradiškumu ir kultūrinėmis, socialinėmis konotacijomis. Gal ir nepataikau spėdama, kad jų akytas „tinklas“ lyg primena sovietmečio mažąją architektūrą ir tipinių daugiabučių dekoro elementus. Tačiau bendras įspūdis, tyčia jo nesukonkretinant, – tai galingų jėgų laukas, besisiejantis su mitologiniais kosmogoniniais, o gal atvirkščiai – apokaliptiniais pasakojimais.

Gaila, kad jokio apdovanojimo negavo pankiški, kandūs ir linksmi „Maršrutizatoriai“ – čia susibūrė Vita Opolskytė, Kazimieras Brazdžiūnas, Darius Jaruševičius, Alexei Gordin, Kristijonas Žungaila. Vaizdingai sulietą skirtingų autorių tapybos darbų kolekciją papildė vizualiai aktyvūs ir kartu kiek trikdantys troleibusų įrangos elementai, o vienas objektas,  prekinio vežimėlio ir troleibuso „hibridas“, dar ir atliko muzikinio centro vaidmenį – taip sugalvojo troleibusų parko techninis darbuotojas. Skamba lyg replika jau klasika tapusiems Artūro Railos projektams su vyrais, garažiukuose tiuninguojančiais automobilius, arba baikerių „inkorporavimu“ į meno erdves. Puiki buvo ir Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijos idėja parodyti Ramūno Čeponio tapybą, jungiant ją su judančiu vaizdu, konceptualizuojant tapybos, kaip ekrano, sampratą.

Nuoširdžiai džiaugiausi ir įdomiais mažųjų Lietuvos miestų galerijų pristatymais. Tarkim, Vilkamirgės galerija iš Ukmergės, kurioje – ir Jono Meko, ir ne mažiau intriguojančių „vietinių“ autorių kūrybos pavyzdžiai. Čia ypač patiko Tomo Tereko fotomontažai iš senų sovietinių fotografijų. Gal principas ir nėra naujas, tačiau menininkui pavyksta perteikti juoko ašarą spaudžiančius, o kartais ir šiurpius koliažus.

Mugės projektų dalyje buvo tiesiog neįmanoma abejingai praeiti pro „Lewben Art Foundation“ kolekciją „In art we trust“, kur įspūdingai įrengtoje erdvėje susijungė skirtingų laikotarpių kūryba, siūlanti žiūrovui ieškoti atsakymo į klausimą apie dvasinę vaizduojamojo meno dimensiją, sekuliarizuoto, medijuoto dabarties pasaulio ir individo metafizinę plotmę ir materialią jos išraišką.

O kas pasakė, kad stiklas, kaip meninės raiškos forma, medžiaga, jau atgyveno? Viena kolegė iš LDS iškėlė įdomią teoriją, jog stiklas netinka lietuvio prigimčiai, užtat jis šiandien yra laidojamas ir klojamas dulkėmis. Nė velnio, žmonėms tai patinka – šiemet, ir jau nebe pirmą kartą, žiūrovų balsai atiteko Remigijui Kriukui.

O pačiam paskutiniam, jau pavargusio dalyvio ir žiūrovo atodūsiui pasilikau nuostabias Šarūno Šimulyno skulptūras, tapybą, piešinius. Bravo galerijai „Aukso pjūvis“! Tarp skulptūrų buvo ir vienas griautinės-skeletinės struktūros kūrinys, lyg sudžiūvusi šaka, ant kurios brazda sunykusių lapų karuliai – „Lazda, įsmeigta dykumoje“.

P.S. Mugėje nieko nepirkau, bet išsinešiau iš jos keletą puikių Giedriaus Jonaičio pastelių. Menininko dosnumu, noru dovanoti pasinaudojo ir daugiau kolegų, sklaidžiusių šūsnis Jonaičio darbų. Vis tas materializmas, noras turėti. Tačiau bent jau man kaskart tokiu netikėtu būdu įgyti kūriniai tampa ne sienų dekoracija, bet savotiškais asmeniniais palimpsestais, įspūdžių ir prisiminimų talpyklomis.