7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Norėdamas pamiršti, pirmiausia turi prisiminti

Pokalbis su architekte Sigita Simona Paplauskaite

Projektas „The Building Site“ Londono architektūros festivalyje
Projektas „The Building Site“ Londono architektūros festivalyje

Viena ryškiausių jaunosios kartos architekčių Sigita Simona Paplauskaitė dalyvavo ne viename projekte, tačiau, ko gero, labiausiai nustebino savo projektu, eksponuotu Londono architektūros festivalyje. Meninėje praktikoje architektė reflektuoja gamtos ir urbanistinio pasaulių sankirtą bei bendruomenių indėlį į miesto kraštovaizdį, taip atliepdama šiuolaikinio pasaulio (o kartu ir Lietuvos) problemas. Dėl šios priežasties įdomu išgirsti jos nuomonę ir kitais miesto bendruomenėms opiais klausimais.

 

2017 m. baigei kraštovaizdžio architektūros magistro studijas Kingstono universitete Londone. Kuo patraukė ši sritis? Kaip apibūdintum kraštovaizdžio architektūros padėtį Lietuvoje?

Kraštovaizdžio architektūra kol kas neturi stiprios mokyklos Lietuvoje ir šios profesijos reikšmė čia vis dar sunkiai suvokiama. Tai siejasi ir su pasaulinėmis tendencijomis.

 

Maždaug nuo 1970-ųjų kraštovaizdžio architektai bejėgiškai bando įrodyti savo potencialą ir įtvirtinti praktiką skirtinguose kontekstuose ir masteliuose. Richardas Welleris, australų kraštovaizdžio architektas ir akademikas, kalbėdamas apie kompleksinių aplinkos problemų sprendimų stoką, gan taikliai įvardina tokios nesėkmės priežastis. Jo manymu, specialistams trūksta kompetencijos jungti mokslo, šiuo atveju kraštovaizdžio planavimo, ir meno, kraštovaizdžio dizaino, disciplinas.

 

Man visada svarbu kūrybiniame procese surasti laiko atsitraukti ir į viską pažvelgti iš šalies. Kadangi kraštovaizdžio architektūra rūpinasi aplinkos planavimu ne tik miestuose, bet ir didesniuose regionuose, tai – sritis, kuri iš esmės įeina į ekologijos mokslą. Suprasti tam tikrus niuansus padeda bendradarbiavimas su miesto planuotojais, ekologais, ekonomistais, sociologais, menininkais.

 

Kaip į šias veiklas įsitraukia įvairios bendruomenės?

Tokie viešųjų erdvių projektai Vilniuje, kaip Šnipiškių kvartalo perorganizavimas, Lukiškių aikštės, Reformatų skvero, Sapiegų parko sutvarkymas, jau ne vienus metus sujungia nemažai aktyvistų, paminklosaugininkų, menininkų, architektų, vietinių gyventojų. Deja, Lietuvos miesto planavimo schemose vis dar trūksta galimybių įgalinti jų balsą per oficialius procesus, kur jų nuomonė ir patirtis galėtų būti tikrai išklausoma ir panaudojama. Tokiai situacijai pagerinti galima imti pavyzdį iš Briuselio. Belgijos sostinėje gan efektyviai veikia modelis „Contrat de Quartier“ („kaimynystės sutartis“). Tai seniūnijose veikiantis aktyvus miestų planavimo įrankis, kas ketverius metus finansuojamas tvarių projektų įgyvendinimui iš miesto savivaldybės, remiantis strateginius viešųjų erdvių, socialinių būstų, sporto ir švietimo infrastruktūros, socioekonominius projektus. Svarbiausia šio planavimo modelio dalis – decentralizacija (kartu atliepianti ir bendras regionines strategijas), tikslingas finansavimas, aukštos kokybės projektų atranka ir galimybė įgyvendinti miesto poreikius bendradarbiaujant (ne tik pristatant savo projektus) su vietine bendruomene.

 

Kokiais svarbiausiais principais vadovaujiesi projektuodama?

Pirmiausia projektuojant man labai svarbu pažinti vietą ir jos laiką (praeities, dabarties ir ateities). Tai padeda įvertinti situacijos potencialą ir iššūkius skirtinguose kontekstuose. Svarbu ne tik rasti vietos identitetą per istorinę prizmę, bet ir įvertinti šiuolaikinius aspektus, kad būtų galima sukurti tvarią projekciją ateičiai. Tai nėra tiesioginės estetinės paieškos, o bandymas pragmatiškai ir sykiu vizionieriškai kurti įvairius scenarijus.

 

Daug dėmesio skiriu judėjimo, lankstumo ir virsmo galimybių studijai. Tai tiesiogiai atsispindi mano projektuose, kurie ne skatina formalių sporto infrastruktūrų plėtrą, bet pripildo gyvybės viešas erdves (pavyzdžiui, žaliosios gatvės zonos projektas Kopenhagoje, Scandiagade). Taip pat stengiuosi pasitelkti natūralius gamtos ciklus ir įvertinti projekto kaitą laikui bėgant.

 

2018 m. Tavo pristatytas projektas „The Building Site“ Londono architektūros festivalyje: pačiame Londono centre „sukūrei“ mišką. Kaip ir daugelis Tavo projektų, šis tarsi oponuoja urbanistiniam, nuolat rekonstruojamam betono ir stiklo pasauliui.

Pirminė ir svarbiausia projekto mintis buvo akcentuoti Londono plėtros greitį ir nesugebėjimą išlaikyti svarbių vertybių bei suvaldyti kritinių projektavimo procesų. Nepaisant begalės šaunių iniciatyvų, Londonas pasiduoda kapitalizmo poreikiams, daug Temzės krantinių yra privatizuotos, miesto parkai griežtai kontroliuojami, nemažai skverų viešai neprieinami. Miesto erdvės aktyviai privatizuojamos ir plėtojant naujus gyvenamuosius kvartalus žaliosios zonos tėra statybų leidimui reikalingi kvadratiniai metrai. Vienas naujausių viešųjų miesto erdvių privatizacijos pavyzdžių – „Apple“ kompanijos kolaboracija su „Foster and Partners“, kai siekta įgyti daugiau galios performuojant centrinį Stokholmo parką (Kungsträdgården). Šio projekto siūlymu „Apple“ parduotuvė tampa dominuojančiu centriniu kompoziciniu parko elementu. Tai jau neblogai atpažįstamas „Apple“ rinkodaros naratyvas siekiant pirkėjus įtikinti, kad jų parduotuvės yra „bendros viešos erdvės“, nors iš tiesų jos nekuria daug teigiamos pridėtinės vertės miestiečių gyvenimo kokybei.

 

„The Building Site“ ir jame įkurtas miškas priminė apie masyvias miesto transformacijas, vis didėjantį užterštumą ir miesto tankumą, vis griežtesnes aplinkos formavimo normas, atitolinančias mus nuo natūralios gamtos. Ši instaliacija buvo svarbus akcentas, skatinantis kalbėti apie bendrą miesto ekosistemą, jos raidą, narius, jų veiksmus ir padarinius.

 

Teko skaityti, jog šiuolaikinėje architektūroje gaji simbolių kūrimo pastanga, ypač Rytų šalyse. Žvelgiant iš sociologinės pusės, toks fenomenas gali būti traktuojamas kaip noras kurti nacionalinį meną ir priešintis vienalytei pasaulio kultūrai. Kokios tendencijos, Tavo manymu, vyrauja Lietuvos kraštovaizdžio architektūroje? Kaip paaiškintum „nupaminklinimo“ ir „įpaminklinimo“ vajų?

Norėdamas pamiršti, pirmiausia turi prisiminti. Selektyvus praeities, kuri mus formuoja, kad ir neigiamos, atsikratymas viešai įpaminklinant naujas dorybes (pavyzdys – Žaliojo tilto skulptūros) yra naivus saviapgaulės triukas. Matyt, tai svarbus socialinis reiškinys mūsų visuomenei, tačiau nedažnai pritariu pasirinktai išraiškos formai. Mane glumina labai materialistiškas vidinių vertybių vaizdavimas ir disponavimas tomis suponuojamomis vertybėmis (patriotiškumas, dorumas ir panašiai) viešojoje erdvėje.

 

Manau, kad tokia „savigyda“ Vyčio paminklais vyks, kol subręs nauja, savimi pasitikinti karta, kuri laisvę traktuos ne vien kaip išsivadavimą iš okupacijos, bet gal labiau kaip buvimą harmonijoje su savimi ir taikiame santykyje su pasauliu.

 

Nedrįsčiau apibendrintai kalbėti apie kraštovaizdžio architektūros tendencijas Lietuvoje. Viešųjų erdvių projektų įgyvendinimu vis dar dažniau rūpinasi architektai ir urbanistai (Klaipėdos, Panevėžio viešųjų erdvių rekonstrukcijų projektai), o kraštovaizdžio architektai atitinkamai formuoja gamtinę architektūros darbų aplinką. Būtų šaunu, jei daugiau specialistų gebėtų komunikuoti savo idėjas – profesionaliai pristatyti savo darbus bendruomenei ir klientams bei kritiškai ir objektyviai įvertinti pastabas.

 

Gal galėtum plačiau pakomentuoti kelis kraštovaizdžio architektūros pavyzdžius Lietuvoje? Pavyzdžiui, labai įdomi Tavo nuomonė Lukiškių aikštės klausimu, nes ji architektų yra apibūdinta kaip „įpaminklinta depresija“, kiti, priešingai, džiaugiasi tokiu aikštės perkonstravimu.

Lukiškių aikštės atnaujinimo idėjų niekad netrūko, projektas ilgai stagnavo dėl politinės valios trūkumo. Performuočiau jūsų minimą frazę „įpaminklinta kultūros depresija“, kuri liūdnai primena apie meninio išsilavinimo stoką, trūkumą kritiškai ir jautriai įvertinti miesto istorinius, socialinius, politinius, ekonominius ir ekologinius kontekstus.

 

Lukiškių aikštės renovacija buvo atlikta kaip paprastas remontas. Palikus daug „neužlopytų skylių“, iš projekto yra ir bus pelnomasi dar kurį laiką. Nenustebčiau, jei Lukiškių aikštė taptų amžinai remontuojama aikšte. Juk dėl prastos dangos, augalijos, miesto baldų kokybės kitaip ir būti negali. Kitais žodžiais, Lukiškių aikštės erdvė – tai pelningo verslo sandorio fizinė išraiška. Joje nėra vietos minčiai, įsiklausymui, darnai tarp miestiečių ir miesto gyvenimo pulso.

 

Priešingai tokiai nuomonei, teko pastebėti, kad nemažai miestiečių tiesiog džiaugiasi pačiu pokyčiu, per daug nesigilindami į aikštės formavimą ir naujas aplinkos sprendinių detales. Jiems džiugu išgyventi pokytį. Tai sukuria ekonominės šalies gerovės įspūdį. Strategiškiau miestą suvokiantiems specialistams liūdna, galima pasiguosti nebent tuo, kad galima kirsti aikštę palijus, nesibaiminant raudono ideologinio žvyro purvo (tiems, kurie tuos laikus prisimena).

 

Ko gero, didžiausias Lietuvos architektūros reprezentacijos „konfliktas“ įvyko pasaulinės architektūros festivalyje EXPO 2000, Vokietijoje. Audrius Bučas, Marina Bučienė, Aida Čeponytė, Gintaras Kuginys ir Valdas Ozarinskas, pasišaipę iš paveldėtų sovietmečiu nustatytų konkurso taisyklių, kai geriausias projektas vertinamas pagal mažiausią kainą, saviškį įvertino nuliu ir taip laimėjo konkursą. Projektu buvo siekiama palaikyti pažangų valstybės įvaizdį, atsiribojant nuo tautinių motyvų. Kol užsienio profesionalai ir žiniasklaida žavėjosi pastato originalumu, vietinė spauda šį objektą netruko pavadinti siurbliu ar sulčiaspaude. Ar, Tavo manymu, šiandien tokia situacija galėtų pasikartoti?

Iškeldami meninę projekto vertę į visai kitą lygmenį nei finansai, EXPO 2000 kūrėjai užėmė labai patriotinę ir pasiaukojančią poziciją, investuodami lėšas ir laiką šiam Lietuvą pristatančiam projektui įgyvendinti. Kita vertus, tokia paradoksali pozicija nugalėjo laiko absurdą. Nenuostabu, kad projektas sulaukė tiek daug komplimentų spaudoje iš pasaulinių specialistų. Beje, belgų laikraštis „De Standaard“ pavadino instaliaciją didžiausiu pasaulio siurbliu. Tai toli gražu nebuvo pasakyta norint įžeisti jos kūrėjus. Priešingai, dėl kūrinio naujumo ir futuristinės industrinės estetikos instaliaciją jie įvertino trečia vieta po Šveicarijos ir Olandijos. Vokiškas architektūros leidinys „Focus“ įtraukė instaliaciją į geriausių to meto architektūrinių festivalio pastatų penketuką.

 

Dažnai šiuolaikiniuose architektūros konkursuose „design and build“ („projektuok ir statyk“) didžiausią vertinimo balą sudaro projekto kaina. Nemažai projektų rangovų ir projektavimo kompanijų tuo spekuliuoja dirbtinai sumažindami projekto lėšas, kai siekia laimėti konkursą, o po to jau derina papildomas sąlygas ir išlaidas. Tokia fiktyvi projektavimo praktika yra tikrai dažna projektuojant naujus gyvenamuosius kompleksus Vakarų Europos šalyse. Būtų visai nieko, jei ta architektūra bent kiek primintų kokį modernų siurblį ar kavinuką...

 

Parengė Ugnė Marija Makauskaitė

Projektas „The Building Site“ Londono architektūros festivalyje
Projektas „The Building Site“ Londono architektūros festivalyje
Projektas „The Building Site“ Londono architektūros festivalyje
Projektas „The Building Site“ Londono architektūros festivalyje
Projektas „The Building Site“ Londono architektūros festivalyje
Projektas „The Building Site“ Londono architektūros festivalyje
Projektas „The Building Site“ Londono architektūros festivalyje
Projektas „The Building Site“ Londono architektūros festivalyje
Projektas „The Building Site“ Londono architektūros festivalyje
Projektas „The Building Site“ Londono architektūros festivalyje
Projekto autorė Sigita Simona Paplauskaitė. G.M. Norkutės nuotr.
Projekto autorė Sigita Simona Paplauskaitė. G.M. Norkutės nuotr.