7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Refleksija apie refleksiją

Žvilgsnis iš MO muziejaus vidaus

Danguolė Butkienė
Nr. 26 (1305), 2019-06-28
Tarp disciplinų Dailė
V. Butkaus nuotr.
V. Butkaus nuotr.

Pasirodė jau kelios MO muziejuje per vasarą dar vis rodomos parodos „Gyvūnas–žmogus–robotas“ recenzijos. Jas skaitant dauguma atvejų pastebiu atsargų, santūrų ir dažnai nepatiklų žvilgsnį į naują muziejų kaip į privataus kapitalo išsišokėlį, kur, anot kai kurių garbių menininkų, „parodų kryptis nustato ne meno profesionalai, o rinkodarininkai“. Siekdama didesnio aiškumo ir abipusio supratimo, nutariau, kaip sakydavo Alfonsas Andriuškevičius, „sukalti kuoliukus“ – tai yra, apsibrėžti ribas ir kartu reflektuoti į panašias pastabas bei recenzijas (pirmiausiai į „Dailės“ žurnale (2019, vasara, 34–40 psl.) publikuotą Eglės Mikalajūnės tekstą), kartu išsamiau atskleisdama ir požiūrį iš vidaus.


Kiek teko praktiškai stebėti meno institucijas funkciniu požiūriu, jas suskirstyčiau į 3 grupes – tai kunsthalės tipo institucijos, didieji ir kiti nacionaliniai meno muziejai bei didieji privatūs muziejai (pvz. MoMA Niujorke) ir trečia grupė – vidutiniai bei mažieji privatūs muziejai (MO muziejų priskiriu šiai grupei).


Kunsthalės tipo institucijos – tai įvairios galerijos, šiuolaikinio meno centrai, taip pat garsiausios meno bienalės ir kitos parodų salės, neturinčios savo kolekcijos (pvz., ŠMC, galerija „Sodų 4" Vilniuje). Jos, visų pirma, siekia pristatyti šiuolaikinius menininkus, o jų kuratoriams rūpi pademonstruoti savo sugebėjimą intelektualiai ir naujoviškai apmąstyti šiuolaikinį meno diskursą, naujai pažvelgti, kvestionuoti nusistovėjusius kanonus bei originaliai konstruoti parodas. Šios institucijos yra lyg tam tikros intelektualinės meno laboratorijos, atliekančios giliausius šiuolaikybės tyrimus ir tiesiančios naujus meno suvokimo kelius.


Šiek tiek kitaip yra muziejuose. Visiems muziejams keliami trys pagrindiniai tikslai – paveldo kaupimas ir išsaugojimas, jo tyrimas ir pristatymas žiūrovams. Nacionaliniai muziejai įprastai dar rūpinasi ir nacionalinio meno kanono formavimu, o pasikeitus laikmečiui – šio kanono peržiūrėjimu bei atnaujinimu. Kiekvienas muziejus, įgyvendindamas visus tris tikslus, nors dažniausiai viešai nedeklaruoja, bet atsispirdamas į turimus tiek materialius, tiek mentalinius resursus bei savo nuostatas, visgi sąmoningai ar nesąmoningai pasirenka ir stipriau įgyvendina kažkurį (-iuos) iš jų.

 

MO muziejus pirminėje savo gyvavimo stadijoje, dar būdamas „muziejumi be sienų“, daugiausia dėmesio skyrė paveldo kaupimui. Lygiagrečiai buvo vykdoma ir išsaugojimo misija – visi to reikalaujantys darbai buvo iškart restauruojami. Taip pat buvo siekiama ir kiek galima plačiau pristatyti kolekciją publikai virtualioje erdvėje. Kūriniai bei menininkai buvo pateikiami su profesionaliu ir, kiek medija bei galimybės leido, išsamiu kūrėjų ir jų kūrybos tyrimu. Pradėjus dirbti kaip tikram muziejui, sąmoningai apsisprendėme, kad daugiausia dėmesio bus skiriama meno pristatymui žiūrovams. Sąmoningai pasirinkome ir tą viešai deklaravome, kad einame meno rodymo demokratizavimo linkme, orientuosimės, kiek pavyks, į platesnį žiūrovų ratą tiek amžiaus grupių, tiek turimo (ar greičiau neturimo) meninio išsilavinimo prasme.


Kartu reikia pasakyti, kad kolekcija ir toliau kaupiama, ir nors mažesniais tempais nei pradinėje stadijoje, visgi įsigijimų čia, ko gero, yra daugiau nei atskiruose valstybiniuose muziejuose. Taip pat kolekcija yra profesionaliai saugoma ir tvarkoma (fotografuojama, skaitmeninama, aprašoma ir t.t.).


Meninio tyrimo srityje, manau, yra tam tikra sąmoningai pasirinkta skirtis tarp valstybinių muziejų ir MO. Valstybiniai muziejai skiria daugiau dėmesio akademiniam turimos kolekcijos ir jos autorių tyrimui. Dažnai iš juose vykstančių parodų kuratorių tikimasi kvestionuoti, naujai atskleisti nusistovėjusį nacionalinį meno kanoną.

 

MO muziejuje tyrimai atliekami rengiant kiekvieną didžiąją parodą ir publikuojami parodos kataloge. Kol kas nekeliame primygtinio tikslo kuratoriams kvestionuoti kanoną, nes savo pagrindinę misiją matome esant pristatyti meną žiūrovui patrauklia forma, jam prieinama kalba ir iš įvairių perspektyvų. Tuo būdu siekiame vis daugiau žmonių sudominti vizualiaisiais menais, parodyti jiems, kad pažindami meną jie gali praplėsti savo pasaulio suvokimą, praturtinti save naujomis estetinėmis patirtimis, galbūt net rasti atsakymus į esminius gyvenimiškus klausimus ir pan.


Aišku, būtų nuostabu, jei kuratoriui pavyktų parodoje suderinti temos aktualumą, edukacinius aspektus, visiškai naują žvilgsnį į meno istoriją, o be to, dar ir „tiesti naujus šiuolaikybės kelius“. Visgi manau, kad tai gana sunku, nors geras analogiško skirtingų tikslų derinimo pavyzdys man yra literatūrinė Umberto Eco kūryba, pvz. „Rožės vardas“. Šiame romane Eco suderina detektyvinę intrigą, t.y. pop žanrą, įdomias religijos istorijos interpretacijas ir kartu pademonstruoja jo vystomą originalų semiotinį pasaulio modelį. Įvairaus išsilavinimo skaitytojai čia ras sau tinkamą tekstą. Galima pabandyt panašiai galvoti ir apie kuratorystę – tai būtų tobula, jei realiai pasiekiama.


Teko išgirsti ir žodinių pastabų apie dabartinės parodos katalogo nevientisumą. Sutinku, ir tai yra todėl, kad, kaip minėjau aukščiau, čia nebuvo orientuotasi į išsamaus akademinio monografinio tyrimo žanrą. Atvirkščiai, straipsnių autoriai iš labai skirtingų sričių (nuo filosofijos iki dirbtinio intelekto kūrėjų) rašė laisvai pasirinktu aspektu. Kataloge nėra modernistiniam žvilgsniui būdingo susifokusavimo į vientisą, išbaigtą ir sau pakankamą tekstą. Vietoj to turime įvairiapusį, bet gana eklektišką parodos temos atspindėjimą, savo forma panašų į tą neapibrėžtą pasaulį, kuriame mes visi ir esame. Iš kataloge surinktų straipsnių galime spręsti, kad į šią temą galima žvelgti labai skirtingai, taip pat daugybe pjūvių galima pjaustyti šį pyragą, vadinamą gyvenimu. Realiai tai yra tik vektoriai, kurie gali supažindint eilinį žiūrovą su požiūrių gausa arba nukreipti susidomėjusį mokslininką tam tikra kryptimi. Kiek teko privačiai girdėti, tai jau ir vyksta.


Girdžiu replikas, kad pasirinkome madingą temą. Atsakau – taip. Kadangi nutarėme aktualizuoti meną platesniam žiūrovų ratui, esame apsisprendę sąmoningai pradėti nuo parodos temos – ji turi būti aktuali daugeliui žmonių. Tokia yra parodos „Gyvūnas–žmogus–robotas“ tema, visapusiškai atliepianti į pačią jautriausią šios dienos aktualiją – gyvosios gamtos išsaugojimą, bet vėliau papasakosiu, kaip ši tema atsirado. Kitas žingsnis – kūrinių mediavimas žiūrovui. Kadangi žiūrovų ateina labai įvairių, tenka ieškoti ir pasitelkti įvairias priemones.


Lengviausiai prieinami tekstai yra pateikiami etiketėse ir audiogiduose. Gyvos ekskursijos, edukaciniai renginiai, pamokos moksleiviams siekia pritaikyti turinį konkrečiai auditorijai. Susitikimai prie meno kūrinio ir nedidelėms grupėms vedami užsiėmimai, skatinantys vartoti meną „lėtai“ – įsiklausant, įdėmiai įsižiūrint į visumą ir detales, susiejant su savo patirtimi, leidžia net ir visai nepatyrusiems žiūrovams nenumaldomai artėti prie meno kūrinių, vis giliau reflektuoti juos. Labiau išsilavinusiems ar smalsiems žiūrovams, plačiojo kultūros lauko žmonėms atitinkamai skiriama sudėtingesnė priemonė – parodos katalogas. Simptomiška Eglės Mikalajūnės pastaba apie „klūpčiojantį“ katalogą, kuriame „intriguojančius teminius straipsnius“ keičia „trumpa visuotinė gyvūnų dailėje istorija“. Užjaučiu, koks vargas autorei ir galbūt kitiems meno istorikams – juk tai pertraukia ir trukdo sekti intriguojančias naujoves. Tačiau daliai platesnio kultūros lauko žmonių, o juo labiau dirbtinio intelekto kūrėjams gal kaip tik šie skyriai bus įdomiausi.


Turiu pasakyti, kad, priešingai, nei teigia Mikalajūnė, ne muziejus pasiūlė šią madingą temą ir surado kuratorę, o parodą gyvūnų tema 2016 m., dar gerokai prieš pradedant muziejaus statybas, pasiūlė pati Erika Grigoravičienė. Ilgainiui tema išsiplėtė, apimdama ir šiuo metu vis labiau aktualaus dirbtinio intelekto aspektą. Žmogus, pats būdamas gyvūnas, o kartu kurdamas dirbtinį intelektą, vis labiau ima suvokti, kad jo veiklos pasekmės gali sunaikinti tiek jį patį, tiek visą gyvąją gamtą. Taigi pradėjus giliau nagrinėti, futuristinė tema įsiliejo kaip neišvengiama būtinybė. Šiame kontekste man komiškai nuskamba didžiausias Mikalajūnės priekaištas parodai, kad žodis „robotas“ pavadinime neatspindi to, ką randame parodoje. Sekant šia logika turėtume apkaltinti parodos ŠMC kuratorius Andersą Kreugerį ir Juliją Fominą, kad parodoje „Žemė ir kraujas“ realiai nėra nei kraujo, nei žemės. Nevertėtų plėstis, bet pagrindinis recenzentės priekaištas būtent „Dailės“ žurnale, kad vaikai nusivils parodoje neradę robotukų, skamba, švelniai tariant, neadekvačiai.


Dar viena pastaba – nėra darnaus dviejų parodos kuratorių darbo, nes dvi skirtingos parodos dalys nesijungia, nepersipina tarpusavyje, kad bendra paroda tik kuria bendradarbiavimo iliuziją. Nebuvo slepiama, bet gal ir nebuvo pakankamai akcentuojama, kad tokia strategija kuratorių pasirinkta sąmoningai, kas leido joms abiem geriausiu būdu panaudoti savo skirtingas kompetencijas ir sukurti du nepriklausomus pasakojimus. Turiu pažymėti, kad būtent Grigoravičienė – ačiū jai už tą galimybę jaunam žmogui – pakvietė Ugnę Paberžytę, kuri iš pradžių buvo tik parodos koordinatorė, savarankiškai imtis ir sukurti parodos dalį, skirtą dirbtiniam intelektui ir futuristinėms perspektyvoms. Nors tos dvi dalys ir nėra susijungusios į visiškai nuoseklų pasakojimą, neaišku, kodėl du pasakojimai negali išsitekti po vienu juos abu apimančiu pavadinimu? Šis pertrūkis recenzentės ypač sureikšminamas, tačiau pažvelkime, koks dažnas pertrūkis tarp senelio ir anūko. Bet jei yra toks kuratorystės kanonas, tai, žinoma, čia jis akivaizdžiai griaunamas.


Pabaigai galime palyginti MO muziejų su kitais privačiais mažesniaisiais muziejais. Esame sulaukę apsilankant nemažai įvairių šalių muziejų profesionalų. Jų nuomone, MO muziejus savo parodomis išsiskiria ir tarp privačių muziejų, kurių dauguma tik pristato savo kolekcijas arba kuria pasakojimus tik savo kolekcijos ribose. MO muziejus siekia rodyti žiūrovams kolekcijos kūrinius ir bendrai lietuvišką meną platesniame kontekste. Dėl to norime įtraukti į parodas, kiek pavyksta, ir užsienio autorių darbus, bet tą galime daryti gana ribotai, nes tai brangus malonumas. Jaunam kūrybingam kolektyvui kiekviena paroda – tai naujas eksperimentas, naujų meno komunikavimo formų paieška. Tai bandymų ir klaidų, bet kartu ir atradimų kelias, tad neverta bijoti suklysti arba būti netobuliems. Labai viliuosi, kad ta eksperimentinė dvasia dar ilgai išliks, o profesionalumą pasiekę muziejaus veiklos kūrėjai per daug nesusireikšmins. Iš vertintojų tikiuosi sulaukti gilesnės veiklos analizės visgi suvokiant, kokiame lauke muziejus dirba ir kokius tikslus yra išsikėlęs. Ir nežiūrėti į visa tai per daug rimtai.

V. Butkaus nuotr.
V. Butkaus nuotr.
MO muziejaus fasadas. N. Tukaj nuotr.
MO muziejaus fasadas. N. Tukaj nuotr.
Rimas Sakalauskas, Karantinas. 2018 m. G. Matulaičio nuotr.
Rimas Sakalauskas, Karantinas. 2018 m. G. Matulaičio nuotr.
Katja Novitskova, Pattern of Activation (embroygenesis). 2018 m. G. Matulaičio nuotr.
Katja Novitskova, Pattern of Activation (embroygenesis). 2018 m. G. Matulaičio nuotr.
Rūta Jusionytė, Pabaisa. 2015 m. G. Matulaičio nuotr.
Rūta Jusionytė, Pabaisa. 2015 m. G. Matulaičio nuotr.