Tarp disciplinų

Agnė Narušytė

Vėl kalėdinė esė

Neapsnigtą žiemą pasukus link Matuizų, būna toks laiko tarpsnis, kai tavo automobilis lieka vienas kelyje. Nieko nėra nei priekyje, nei už tavęs. Iš šonų – tavo skrodžiamas miškas ir netikėtai išlindusio briedžio grėsmė. Baugi palaima. Spusteliu radijo mygtuką.

Laura Švedė

Pokalbis su juvelyre Tanya Greenman

2019 gruodžio 2–8 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Vilnius, Pilies g. 40) vyko juvelyrės iš Tel Avivo (Izraelis) Tanyos Greenman (Chernov) ir menininkės Aušros Petroškienės autorinių darbų paroda „Come in. Labas, karma“. Ne pirmus metus pažįstamos menininkės susibūrė bendrai parodai, kurioje vilniečiai ir miesto svečiai turėjo galimybę atitrūkti nuo prieššventinio šurmulio ir panirti į menininkių sukurtą ramybę. Per parodą vyko ir kūrybinės aksesuarų bei knygų kūrimo dirbtuvės. Šiandien kalbiname Tanyą Greenman, atvežusią į Lietuvą savo naują juvelyrinių dirbinių kolekciją, alsuojančią gamtos gyvybe ir trapumu. Su jos darbais galima susipažinti ir jų įsigyti Paliesiaus dvare (Ignalinos r.) esančioje galerijoje.

Marius Armonas

„JCDecaux“ premijos paroda „Ne dėl to, kad kas prašė“

Ką tik pasibaigusios ketvirtosios „JCDecaux premijos“ parodos kuratoriai Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius iš 75 atsiųstų menininkų paraiškų atrinko penkis, kurie ir buvo pristatyti Šiuolaikinio meno centro parodoje pavadinimu „Ne dėl to, kad kas prašė“. Kodėl norisi pagalvoti apie šį projektą? Nes jau kelintą kartą atėjus į „JCDecaux premijos“ parodą pasijaučiu mažumėlę apgautas, taip neartikuliuotai, kažkur tarp inkstų ir kepenų. Iki galo nepavyksta patikėti kuratorių pasakojamomis istorijomis, kad ir kaip įtikinamai jie tai daro. Vis pagalvodavau, kur čia šuo pakastas. Vietoj šuns radau pinkles.

Agnė Narušytė

Rūtos Spelskytės paroda „Elniaragio ūsas“ VDA parodų salėje „Titanikas“

„Apskrita bala. Graži, taisyklinga forma vidury miško. Suku ratus apie ją ir versijas. Galvoju, reikėtų įbristi. Atrodo, geriau nereikia. Pavasarį, žiemą, rudenį, rudenį, vasarą.
Prisiruošiu. Įmerksiu kamerą. Bus matyt.
O. Bala išdžiūvus. Dabar ne tokia ir gili.
Jos dugne – jokios mistikos, juoda žemė ir tiek.“

Rašant apie Rūtos Spelskytės parodą sunku nepacituoti jos anotacijos teksto, bent jo pradžios. Nes Rūtos rasti, pagaminti, nufotografuoti objektai iškrito iš ilgojo teksto, o gal atvirkščiai – įsibrovė į jį ir ten gyvena kiek kitaip negu čia, galerijoje. Tas tekstas – tai jos meno daktaro disertacija, apginta aną penktadienį: „Kaip išmesti iš galvos. Istorija apie meilę, karą ir debesis“. Buvau to išmetimo proceso viena iš vadovių, tad viską susidėjau į savo galvą. Dabar einant nuo vieno objekto prie kito, trumpi pasakojimai, raudona lipnia juostele priklijuoti ant sienos, išnyra kaip tos didžiosios kelionės nuotrupos – į aukščiausius kalnus, į bokštus, į mūšių vietas, į praeitį, į svetimus sodus. Tad esu beveik tikra, kad man ši paroda reiškia ką kita, nei to ilgojo teksto neskaičiusiems.

Paroda „Eduardas Balsys (1919–1984). Apie meistriškumą“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda, skirta pažvelgti į vieno ryškiausių XX a. antros pusės lietuvių kompozitorių Eduardo Balsio (1919–1984) gyvenimą ir kūrybą. Su viena iš parodos kuratorių Egle Juocevičiūte apie parodos rengimo iššūkius, gausų archyvinį Balsio palikimą ir jo vizualumą kalbasi dailėtyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė.

br. Mindaugas Slapšinskas OP

Ieškant šiuolaikinės bažnytinės dailės įtaigumo

Bažnyčia jau seniai nebėra meno mecenatė, vieta, kur gimsta naujos meno idėjos, kur dailininkui leidžiama žengti žingsnį į priekį, kurti ir palikti savo pėdsaką. Ką ten mecenatė?! Bažnyčia ne tai kad nebėra mecenatė, ji šiandien labiau asocijuojasi su institucija, net ir mene bijančia naujumo, menkai ką išmanančia apie šiandienos meną, jo paieškas ir daug saugiau besijaučiančia iki koktumo saldžiame art sulpicient šešėlyje.

Erika Grigoravičienė

Paroda „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje

Spalio pradžioje atidaryta trečia didžioji MO muziejaus paroda skirta permąstyti paskutiniam XX a. dešimtmečiui, jo menui, kultūrai, subkultūroms, medijoms ir kasdienybei. Prieš tai veikusioji („Gyvūnas – žmogus – robotas“) plėtojo hibridinės visuomenės idėjas biologinės ir dirbtinės gyvybės rūšių sąveikos aspektais. Naujoji – „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ – pasakoja, kaip iškovotos politinės laisvės sąlygomis „iš unifikuotos masės“ ėmė rastis naujos žmogiškųjų individų rūšys ir, norėdamos išlikti, ėmė „burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę“. Ji atvira ir hibridinė ne tiek turiniu, kiek raiškos būdais.

Lijana Šatavičiūtė

Grupės „Baltos kandys“ retrospektyva „Tėkmė“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ retrospektyva „Tėkmė“, skirta bendros veiklos 20-mečiui, kviečia panirti į tekančio laiko būseną. Parodos architektai (latviai Davis Licitis, Martins Blanks, Krists Zankovskis), atsižvelgdami į menininkių pageidavimus, ekspoziciją inscenizavo taip, kad pagrindiniai akcentai būtų gamta ir laiko bei erdvės kaita. Grublėtas uolas primenantis glamžytas baltas popierius pasikartoja visoje salės erdvėje: dengia pusryčių stalą, salės langų angas ir kinetinės instaliacijos „Suktinis“ palapinės išorę.

Lijana Šatavičiūtė

Kolekcionavimui skirta tarptautinė mokslinė konferencija

Rugsėjo 26–27 d. Kazio Varnelio namų-muziejaus Vilniuje salė buvo sausakimša, ten vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Akims ir sielai: privačios meno kolekcijos Lietuvoje“. Tarp dailėtyrininkų ir muziejininkų sėdėjo nemažai kolekcininkų, neabejingų rinkinių sudarymo ir likimo istorijoms. Buvo akivaizdu, kad konferencija, kurią surengė Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Lietuvos kultūros tyrimų institutu ir Lietuvos dailės istorikų draugija, atliepė ne tik mokslo, bet ir praktinius kolekcionavimu besidominčiųjų poreikius.

Monika Krikštopaitytė

Violetos Bubelytės paroda „Monospektaklis kitaip“ Prospekto fotografijos galerijoje

Jau senokai pripažinome, kad kalba, lyginant su vaizdo galimybėmis, yra beveik luoša, kaip tik todėl kalbame apie ikiverbalinį ir užverbalinį lygmenis, kaip tik todėl poezija gyvybiškai reikalinga, kaip tik todėl mažam veido išraiškos niuansui prozos rašytojas turi skirti visą pastraipą, kad žinotume, kaip krito šviesa, kokios buvo akys, aplinka gniuždė ar taurino. Kūno gestas irgi apima tūkstančius žodžių.