Prarasto laiko paieškos

Rugsėjo 26–27 d. Kazio Varnelio namų-muziejaus Vilniuje salė buvo sausakimša, ten vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Akims ir sielai: privačios meno kolekcijos Lietuvoje“. Tarp dailėtyrininkų ir muziejininkų sėdėjo nemažai kolekcininkų, neabejingų rinkinių sudarymo ir likimo istorijoms. Buvo akivaizdu, kad konferencija, kurią surengė Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Lietuvos kultūros tyrimų institutu ir Lietuvos dailės istorikų draugija, atliepė ne tik mokslo, bet ir praktinius kolekcionavimu besidominčiųjų poreikius.

Klausydamasis pranešimų jauteisi tarsi būtum atsidūręs Marcelio Prousto „prarasto laiko“ erdvėje. Taip jau susiklostė, kad beveik visi pranešimai nukėlė į praėjusius laikus – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Renesanso laikų Florenciją, XVII–XIX a. Šveicariją, XIX a. Latviją, o kiekviena mokslininkų kruopščiai archyvuose ar muziejuose rasta detalė prisidėjo prie rekonstruojamo pasaulio vaizdo. Tačiau kartu konferencija buvo ir gyvas organizmas, nes grįžimą į dabartį garantavo rengėjų (organizatoriai – Aistė Bimbirytė-Mackevičienė ir Marius Daraškevičius, konsultuojant Laimai Laučkaitei) suplanuoti susitikimai su kolekcininkais ir apsilankymai privačiuose muziejuose bei galerijose. Neatsitiktinai kolekcininko Rimvydo Baranausko pranešimas apie meno kūrinių rinkimo motyvus sulaukė didelio klausytojų dėmesio. Jo Londone įsigyta grafui Antanui Tiškevičiui kadaise priklausiusi lauko teniso raketė (pagaminta apie 1900) ir Mėmelyje XVIII a. rezidavusio Danijos konsulo Lorentzo Lorcho sidabrinis šaukštas ėjo iš rankų į rankas ir bylojo apie artefaktų rinkimo prasmę, jų grąžinimą į istorinę aplinką.

Koks kolekcininko psichologinis portretas, jo santykis su renkamais daiktais, ar rinkinio turinys atspindi kolekcininko charakterį? Ši sritis Lietuvoje mažai tyrinėta, todėl įdomu buvo išgirsti pirmosios konferencijos sesijos, skirtos meno kūrinių rinkimo motyvams, pranešimus. Didžiosios Britanijos atstovė, tarptautinio forumo „Collecting and Display“ (2004) steigėja Andrea M. Gáldy apžvelgė kunstkamerų raidą naujųjų laikų Florencijoje nuo privačių kambarių iki politinę galią teigiančių kolekcijų. Levo Tolstojaus muziejuje Maskvoje Jolantos Širkaitės aptiktas vilniečio visuomenės veikėjo Aleksandro Žirkevičiaus (1857–1927) dokumentų rinkinys paskatino ieškoti jo dailės kūrinių kolekcijos, 1915 m. išvežtos į Rusiją, pėdsakų.

Antroji sesija „Objektai ir tapatumas“ pratęsė renkamų artefaktų santykio su kolekcininko asmenybe temą. Pro akis praslinko Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos atstovių Hannos Barvenavos ir Tatjanos Goranskajos piešiami tautinio paveldo rinkėjų ir dailininkų portretai. Intrigavo Miglės Lebednykaitės pranešimas apie aktorės ir režisierės Unės Babickaitės-Graičiūnienės (1897–1961) santykį su jos renkamais lietuvių tautodailės ir rytietiško meno dirbiniais. Vaidindama rytietes aktorė egzotišką aprangą papuošdavo rinktine aukštaičių juosta.

Progą pažvelgti į skirtingų Europos regionų kolekcijų istorijas suteikė trečioji sesija „Kintanti tradicija ir naujos praktikos“. Čia daug dėmesio sulaukė Bazelio universiteto profesoriaus Axelio Christopho Gamppo pranešimas apie Bazelio aristokratų kolekcijų raidą nuo 1661 m. pirmo viešo rinkinio iki XIX a. įsitvirtinusios buržua praktikos rinkti dabarties meną ir padaryti jį prieinamą visuomenei. Galima tik pavydėti, kad karų ir suiručių nepatyrusioje Šveicarijoje meno kolekcijų kaupimas pasižymėjo nuosekliu, epochos poreikius atitinkančiu pobūdžiu. Hercogo Augusto bibliotekos Volfenbiutelyje (Vokietija) atstovė Julia Rössel gilinosi į praktinio grafikos rinkinių prieinamumo pokyčius skirtingomis epochomis, aiškino, kaip vartojimą keičia skaitmeninimas, grafikos kūrinių perkėlimas į virtualią erdvę. Lenkijos fotografijos istorikų draugijos narė Danuta Jackiewicz pristatė rašytojo Juzefo Ignaco Kraševskio fotografijų rinkinį, fiksuojantį LDK vaizdus, sukauptą XIX a. 6-ajame dešimtmetyje Žitomire. Ar žinojote, kad jau apie 1860 m. Lietuvoje formavosi mada kolekcionuoti nuotraukas? Fotografijos istorikas Dainius Junevičius aptarė pirmuosius fotografijų rinkinius XIX a. Lietuvoje, kurie buvo išsaugoti tik todėl, kad priklausė privatiems asmenims, vėliau perdavusiems rinkinius į bibliotekas ar muziejų fondus.

Kita konferencijos diena buvo skirta kolekcijų rekonstravimui. Latvijos dailės istorikė, Rundalės rūmų tyrimų departamento vadovė Baiba Vanaga pabandė atkurti Kuršo kunigaikščio Peterio von Birono (1824–1800) kolekciją, kuri XIX a. buvo išparduota arba išsidalinta kunigaikščio palikuonių. Kadangi Rundalė šiuo metu yra lietuvių turistų traukos vieta, savaime knietėjo daugiau sužinoti apie ten buvusias kolekcijas ir tolesnes artefaktų keliones. Visi nekantriai laukė dailės istorikės iš Lenkijos Marios Kalamajskos pranešimo apie Sapiegų šeimos Derečine (dab. Baltarusija) kolekcijos likimą. Už dalyvavimą 1831 m. sukilime dvaro paveldėtojo Eustachijaus Kajetono Sapiegos (1797–1860) turtas buvo nusavintas, o meno vertybių rinkinys atsidūrė Rusijos imperijoje, didesnė dalis – Sankt Peterburgo Ermitaže. Sunkiai įsivaizduojamos kolekcijos apimtys: šimtai tapybos darbų, dešimtys marmurinių ir bronzinių skulptūrų, tūkstančiai piešinių, metalo dirbinių, numizmatikos eksponatų. O keturi šimtai kilogramų vertingų sidabro dirbinių buvo išlydyta imperijos iždo reikmėms.

Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dailės skyriaus vadovė Aldona Snitkuvienė, tyrinėjanti Lietuvos dvarų kultūrą, pristatė baronų von der Roppų retų raudonosios akmens masės indų rinkinį, o krikščioniškosios dailės ir ikonografijos specialistė Aušra Vasiliauskienė aptarė Rokiškio dvaro tapybos ir grafikos darbų rinkinį, patekusį į muziejų prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Džiugi žinia, kad didikų Roppų ir Rokiškio dvaro dailės rinkiniai kitais metai bus pristatyti parodose Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje.