7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Laiko tėkmės jausmas

Grupės „Baltos kandys“ retrospektyva „Tėkmė“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Lijana Šatavičiūtė
Nr. 33 (1312), 2019-10-18
Tarp disciplinų Dailė
„Baltos kandys“, „Suktinis“. 2015 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Suktinis“. 2015 m. M.K. nuotr.

Tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ retrospektyva „Tėkmė“, skirta bendros veiklos 20-mečiui, kviečia panirti į tekančio laiko būseną. Parodos architektai (latviai Davis Licitis, Martins Blanks, Krists Zankovskis), atsižvelgdami į menininkių pageidavimus, ekspoziciją inscenizavo taip, kad pagrindiniai akcentai būtų gamta ir laiko bei erdvės kaita. Grublėtas uolas primenantis glamžytas baltas popierius pasikartoja visoje salės erdvėje: dengia pusryčių stalą, salės langų angas ir kinetinės instaliacijos „Suktinis“ palapinės išorę. „Baltų kandžių“ merginos iš savo archyvų ištraukė nerodytus vaizdo filmus, papildė ir atnaujino anksčiau sukurtus darbus, kad jų plastika prabiltų naujai, įsilietų į bendrą daugiabalsį vyksmą, kuriame natūraliai susilieja lietuviški ir egzotiškų kultūrų ženklai.

 

Daugiausia transformacijų patyrusi ir pasaulio apkeliavusi gėlių „Mandala“ (2003), debiutavusi 2003 m. didžiojoje Diuseldorfo parodoje, atvėrusioje šiam kūriniui kelius į tarptautinę areną, pristatyta videofilmu „Mandala. Gėlių šventykla“, įamžinusiu 2012 m. performansą Katmandu (Nepalas) Hanuman Dhoka karaliaus rūmuose. Ne mažiau garsus projektas „Šventė“ (2006), kadaise pribloškęs veltų lietuviškų patiekalų gausa, dabar redukuotas iki saikingo pusryčių stalo ir iki šiol nerodyto vaizdo filmo su Kroatijos pajūryje užkąsti prisėdusiu „kandžių“ būreliu (operatorė Karolina Jakaitė). 

 

Taip prisistato šešios dabar gerai žinomos menininkės, – Austė Jurgelionytė-Varnė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė-Ežerskienė, Julija Vosyliūtė, – susibūrusios į grupę „Baltos kandys“ 1998 m. dar būdamos Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros studentėmis. Nuo to laiko Vilnele nutekėjo daug vandens, mergaitės užaugo, tapo brandžiomis menininkėmis, galinčiomis sutraukti į parodų sales daugybę žiūrovų ir pasaulyje sėkmingai atstovauti Lietuvos kultūrai. Iš pradžių merginos kūrybą eksponavo kartu su dėstytoja Egle Ganda Bogdaniene, su ja organizuodavo veltinio simpoziumus, išplatinusius iki tol tik buitiniams tikslams tarnavusią vėlimo techniką, tačiau ilgainiui tapo žinomos ir dėl asmeninių pasiekimų. Konceptualūs Lauros žemės projektai, velti animaciniai Austės filmukai, poetiškos skraidančios Karolinos įsimylėjėlių figūros, nuostabaus grožio Miglės šviestuvai, Rasos ir Julijos bei kitų „kandžių“ velti trimačiai objektai ir tapybiškos kompozicijos. Vis dėlto labiausiai menininkių šešetuką išgarsino bendri projektai, pristatyti daugybėje parodų Lietuvoje ir prestižinėse tarptautinėse parodose, mugėse bei festivaliuose: Vokietijoje (2003, 2004), Rusijoje (2003, 2008), Prancūzijoje (2006), Lenkijoje (2007, 2016), Latvijoje (2007, 2008, 2010), JAV (2008, 2013, 2014), Didžiojoje Britanijoje (2009), Škotijoje (2009), Kinijoje (2011), Italijoje (2012), Airijoje (2015) ir kitur. Neretai – tarp pasaulinio garso menininkų. „Baltų kandžių“ kolektyvas iš pat pradžių neapsiribojo veltiniais, į savo veiklą įtraukdavo fotografus, vaizdo filmų kūrėjus, šokėjus, padedančius sukurti nekasdieniškos šventės įspūdį. Ne tik veltinis, bet ir teatralizuotas veiksmas, kūno plastika, garsas tapo neatsiejama jų kūrybos dalimi.

 

Parodoje „Tėkmė“ menininkės siūlo pakeliauti laiku ir erdvėje. Prisiminti pirmą bendrą veltinį „Skūra“ (2001), skirtą VDA Studentų meno dienoms „Greitas maistas“, – šešių metrų veltinio paklotę, atgaivinusią Azijos moterų bendruomeninį vėlimo metodą, bet neatlaikiusią laiko išbandymų. Ją dabar primena pirmtakės perdirbinys – miniatiūra „Skūra“ (2019), kurios paviršiuje, pasitelkus vaizdo projekcijas, juda besočių kandžių vikšrų knibždėlynas (operatorius Algirdas Šeškus). Paklajoti po mistinius ir paslaptingus raistus, kuriuose tarsi pirmykštės moterys rinkėjos klajoja ir uogauja menininkės („Miškan“, 2007–2009, 2019, fotografas Kaspars Lielgalvis), prisiminti prieš vartotojišką kultūrą nukreiptą projektą „Spiros“ (2005), simboliškai atstovaujamą nedidelės „spirų“ dėžutės ir monitoriuje rodomo jų vėlimo momento. O gal pakartoti istorinį šilko kelią triračiu rikšos vežimėliu, su priekaboje tvarkingai į dėžutes sudėliotais šilkiniais kokonais? Merginos rekonstravo Lietuvoje mažai žinomą instaliaciją „Šilko kelias“, sukurtą 2011 m. Pekino meno ir dizaino festivalio „NOTCH 11“ kūrybinėse dirbtuvėse „Grįžtamasis ryšys“, skirtose perdirbinio idėjai. Ten jos vyniojo įvairiaspalvius šilkinių skiaučių kamuoliukus-kokonus, kad pagerbtų šilkverpius, dovanojančius tekstilininkams neįkainojamą audinį. „Šilko kelias“ tuomet buvo tarsi tarpinė stotelė, paskatinusi paskutinio bendro grupės projekto – kinetinės instaliacijos „Suktinis“ (2015) – atsiradimą. 

 

Vėriniais tapusių šilkinių kamuoliukų konstrukcija „Suktinis“, tarsi karuselė be perstojo šventiškai judanti ratu, ir šioje parodoje užima svarbią vietą, tačiau sukeisti akcentai suteikia kūriniui naujų prasminių niuansų. Matomiausioje vietoje rodomas vaizdo filmas „Ritinimas“ (2015, operatorius Tomas Andrijauskas), iki šiol funkcionavęs tik kaip kinetinę konstrukciją papildantis dėmuo, tampa ekspozicijos akcentu. Poetiškas ir paslaptingas tekančios upės vaizdas sukuria bėgančio laiko iliuziją, o lietuviškas balinamos drobės ritualas susilieja su gretimai ant „suktinio“ palapinės atgyjančiais rytietiškų audinių motyvais (videofilmas „Alsavimas“, 2015, operatorius Lukas Motiejūnas).

 

Tokiu būdu kažką keisdamos, mažindamos, dėliodamos kitaip, „kandys“ surado būdą parodyti visą bendrų projektų retrospektyvą ir kelią, kaip iš vienų sumanymų išaugdavo nauji. Parodoje ryškiau nei anksčiau atsiskleidė ir pačių menininkių dalyvavimo performansuose (dokumentuoto vaizdo filmuose ir fotografijose) prasmė. Jos išnyra kaip nežemiškos būtybės – paslaptingos, baltai vilkinčios, sulėtintai judančios, dalyvaujančios mistiniuose ritualuose. Balinančios drobę, ritinančios šimtus spirų ar šilkverpių kamuoliukų, miegančios gėlių paklotėse, susitinkančios ir švenčiančios gamtos prieglobstyje, sustiprinančios kuriamo meno švaros, estetiškumo ir archetipinės būties pajautą.

 

Paroda veikia iki lapkričio 6 d.

„Baltos kandys“, „Suktinis“. 2015 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Suktinis“. 2015 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Skūra“. 2019 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Skūra“. 2019 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Miškan“. 2007-2009, 2019 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Miškan“. 2007-2009, 2019 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Šilko kelias". 2011 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Šilko kelias". 2011 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Šilko kelias". 2011 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Šilko kelias". 2011 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Spiros“. 2005 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, „Spiros“. 2005 m. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
„Baltos kandys“, ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.