7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Istorija estetiniu režimu

Paroda „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje

Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.

Spalio pradžioje atidaryta trečia didžioji MO muziejaus paroda skirta permąstyti paskutiniam XX a. dešimtmečiui, jo menui, kultūrai, subkultūroms, medijoms ir kasdienybei. Prieš tai veikusioji („Gyvūnas – žmogus – robotas“) plėtojo hibridinės visuomenės idėjas biologinės ir dirbtinės gyvybės rūšių sąveikos aspektais. Naujoji – „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ – pasakoja, kaip iškovotos politinės laisvės sąlygomis „iš unifikuotos masės“ ėmė rastis naujos žmogiškųjų individų rūšys ir, norėdamos išlikti, ėmė „burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę“. Ji atvira ir hibridinė ne tiek turiniu, kiek raiškos būdais.

Tarpdalykinė kuratorių komanda – teatro kritikas Vaidas Jauniškis, menininkė, scenografė Renata Valčik, istorikai Aurimas Švedas ir Tomas Vaiseta, rašytojas, literatūrologas Rimantas Kmita, viešųjų ryšių specialistas Mantas Pelakauskas ir menotyrininkė, MO darbuotoja Miglė Survilaitė – sukūrė nenusakomo žanro ir net globaliu mastu dar gana neįprastą produktą. Nors muziejaus pavadinimas lyg ir suponuotų ką kita, kuratoriai visiškai nesirūpino meno suverenumu. Tikėjęsi išvysti dar vieną, atnaujintą 10-ojo dešimtmečio meno apžvalgą (pirmoji tokia paroda, „Lietuvos dailė 1989–1999: dešimt metų“, 1999 m. rudenį surengta Šiuolaikinio meno centre) tikriausiai nusivils, kaip ir tie, kurie, išgirdę apie istorikų kuratorystę, laukė nuoseklios kasdienio gyvenimo išklotinės politinių įvykių fone. Meno MO šįkart nedaug ir jis neatskiriamai sumaišytas su nemenu – laikotarpio artefaktais, dokumentais ir rekonstrukcijomis. Be to, menas ir nemenas tarsi apsikeičia vietomis: artefaktai ir dokumentai paverčiami meno kūriniais, interpretuojami estetiniu režimu, o meno kūriniams tenka reprezentuoti tam tikras kuratorių idėjas, praeities įsivaizdavimus.

Vėl neatpažįstamai pasikeitusiose muziejaus salėse šįkart daug trimačių objektų, erdvės instaliacijų, ryškiaspalvių būdelių. Parodos architektai Renata Valčik ir Joris Šykovas beveik atsisakė eksponavimo ant sienų, teminių zonų akcentus perkėlė į centrą ir taip sukonstravo įspūdingą vientisą erdvę, kurioje kiekvienas gali susikurti savo pasakojimą. Nors parodą sudaro keletas skyrių, jie neatskirti pertvaromis, tad žiūrovai gali laisvai judėti tarp labiausiai akį traukiančių eksponatų, dėl temų pernelyg nesukdami galvos. Aktyvus suvokėjų indėlis čia, regis, numatytas, bent jau dėl to, kad labiausiai temoms tinkami eksponatai (tyčia?) perkelti atokiau.

Viename iš skyrių „Medija yra išbandymas“ iškyla į sekciją (sovietmečiu išpopuliarėjusį svetainės baldą) panaši, bet iš visų pusių apeinama lentyna, prigrūsta magnetolų, VHS grotuvų, pirmykščių nešiojamųjų kompiuterių, monitorių ir išorinių laikmenų, faksimilinio ryšio ir laidinio telefono aparatų, žurnalų, kultinių romanų (Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“), bet taip pat ir lėlių barbių, raštuotų megztinių ir kitų su medijų technologijomis, informacijos srautu nesusijusių dalykų. Skyriuje siekta papasakoti apie tai, kaip „intelektualinį Lietuvos aukso amžių“ su kultūros spauda ir televizijos laidomis, nemokamai transliuojamu pasaulinio kino aukso fondu, muzikinėmis radijo stotimis, esė skiltimis, Atviros Lietuvos fondo leidžiamais Vakarų humanitarikos veikalais nepastebimai pakeitė vulgari pramoginė, bulvarinė žiniasklaida – medija tapo ne pranešimu, o tikru išbandymu.

Aukso amžiui atstovauja žymiausio tų laikų eseisto Rolando Rastausko teksto ištrauka (paradoksali parodos kontekste – apie mėginimą rašant apsieiti be atminties), išbandymui – Vidmanto Ilčiuko fotografijos su susluoksniuotais televizijos ekranų vaizdais (iš serijos „Virtuali diena“, 2004) ar (į sekciją integruotas) Lauros Stasiulytės filmas „Iš panelių gyvenimo“ (2001), sudarytas iš paauglėms skirto žurnalo „Panelė“ skaitytojų klausimų ginekologei (pirmąkart rodytas 2001 m. ŠMC parodoje „Savigarba“). Intelektualinį proveržį, kultūros pakilimą dar geriau liudytų ekranas su LRT kultūros laidų reportažais, kažkodėl nukeltas į būdelę „Užupiai ir anapiliai“ (čia lyg ir turėtų būti prisimintos įvairios alternatyvios vietos – muzikos klubai, įvairių bendruomenių pamėgtos kavinės, kūrybingi miestų kvartalai, bet galima tik per ausines pasiklausyti to meto atlikėjų ir grupių apžiūrint renginių afišas).

Medijų topas, mano galva, būtų Aurelijos Maknytės instaliacija „Videonuoma“ (2012), milžiniška lentyna su tūkstančiais vaizdo kasečių, it altorius stūksanti prie galinės sienos kitame ekspozicijos gale. Kasetės kadaise priklausė garsiausiam Vilniaus nuomos punktui „Eliksyras“. Menininkė jas skolindavosi kaip ir visi žmonės, bet pažiūrėjusi filmą po titrų dar likusioje tuščioje juostoje įrašydavo ką nors iš televizoriaus. Savininkas to nepastebėdavo, nes klientai privalėdavo peržiūrėtą filmą atsukti į pradžią. Kelis kartus išsinuomotose kasetėse ir man teko pamatyti, kaip dabar suprantu, Maknytės kūrybą. Kasetes ilgainiui pakeitė DVD, o „linkomanijų“ eroje „Eliksyras“ užsidarė. Šiaip ar taip, filmų rinkinys dabar yra menininkės nuosavybė, bet jame tikriausiai nėra istoriniu požiūriu įdomiausių – piratinių – kasečių. Prisipažįstu, anuomet staiga atsiradusi galimybė namuose pamatyti naujausius filmus (korumpuotų Kino akademijos narių dėka „Bulvarinį skaitalą“ ir nemažai kitų pamatėme dar prieš jų pasaulinę premjerą) kelia nostalgiją.

Maknytės kūrinys (ir kartu atviras archyvas, nes filmus galima čia pat pažiūrėti pasinaudojus tam skirta irgi „muziejine“ aparatūra) atsidūrė skyriuje keistu pavadinimu „Dolze vita gabanna“ („saldaus gyvenimo“ – Federico Fellini filmo pavadinimo ar tiesiog gyvenimo vizijos – ir garsaus dizainerių dueto vardų hibridas su klaidomis), metonimiškai įvardijančiu 10-ajame dešimtmetyje įvykusį vartojimo protrūkį. Čia norėta priminti suklastotus prekių ženklus, Gariūnų turgavietę, kioskus. Lubas remia Valčik sukonstruota instaliacija iš automobilio kapoto ir daugybės languotų krepšių. Gariūnus, pasirodo, labai mėgo fotografai. Kioskų epochą primena miniatiūrinė jų versija – į kažkokios teritorijos maketą panaši Liudo Parulskio instaliacija „1993.06.29“ (2017). Kaip ir kiti mano kartos žmonės, mieliau tai pamirščiau. Nuotaiką praskaidrina Gintaro Znamierowskio paveikslai – menuose besimaudanti barbė ar vanitas natiurmortas su kaukole nuskintų žiedų fone („La Dolce vita“, 1995).

Skyriuje „Antigravitacija“ pasakojama apie tai, kaip Lietuvos gyventojams, pasak Jauniškio, „atsivėrė dangūs“ – nuo tradicinės katalikybės ir kitų religijų iki astrologijos, aiškiaregystės ir tikėjimo kosmoso ateiviais. Tvinpyksiška raudona užuolaida apsuptame apskritame kambaryje ant stalo išdėlioti populiarūs leidiniai su horoskopais ir kitomis nesąmonėmis mena skausmingas ano meto dvasinės atramos paieškas. Netoliese rodomi du puikūs XX a. 10-ojo dešimtmečio Lietuvos meno kūriniai. Svajonės ir Pauliaus Stanikų skulptūrą „Pažabotas mėnulis“ (1992) galima interpretuoti kaip lunarinių kliedesių suvaldymą. Kai kuriuos žiūrovus net ir šiandien šiek tiek trikdo Dainiaus Liškevičiaus kinetinė instaliacija „Dievas – dvasinis žmogaus atrakcionas“ (1996) su žalia greitai besisukančia laiminančio Kristaus figūra. Kūrinys pirmą kartą buvo pristatytas nepriklausomoje šiuolaikinio meno galerijoje „Jutempus“. Ši vieta keletą metų buvo vienintelė alternatyva valdingai meno sceną performuojantiems „centrams“ (Šiuolaikinio meno centrui ir Soroso šiuolaikinio meno centrui), nustūmusiems į paribius daugelį meninių iniciatyvų.

Vienas iš tokių „nereikšmingų“ ano meto projektų – fotografo Sauliaus Paukščio „Indėnai“ (1993–1995). Daugybė žinomų ir nežinomų Lietuvos žmonių buvo fotografuojami pasipuošę „indėnų“ (iš vaikystėje matytų rusiškų filmų) drabužiais. Fiktyviai tapatybei konstruoti pasitelkta ir patikli tų laikų žiniasklaida – nemažai Lietuvos žmonių, ypač provincijoje, rimtai manė, kad šalyje egzistuoja indėnų bendruomenė. Nemanau, kad tuo patikėjo ir parodos kuratoriai, išeksponavę šias fotografijas šalia Gedimino Urbono akmeninio lagamino (pirmoji jo versija vadinosi „Nepakeliama būties lengvybė“, 1988) ir inscenizuotos muitinės (taip pat prikimštos medijų aparatų) skyriuje „Erdvės ir ribos“, pasakojančiame apie atsidariusias valstybės sienas, keliones ir migraciją. Ne visai aišku, kodėl čia atsidūrė ir Eglės Rakauskaitės „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš Rojaus“ (1995). Kadaise girdėjau, kad šis kūrinys turėjo perteikti Holokausto atminties naštą. Tą gana aiškiai byloja ir jo pavadinimas, ir kita dalis – nukirptų kasų tinklas, supintas praeiviams virš galvų Vilniaus Mėsinių gatvėje (kada ir kodėl jis virto „feministiniu“ – atskira istorija, o migracijos temai būtų labiau tikęs 2003 m. menininkės filmas „Mano Amerika“, kuriame galima ją pamatyti šluostančią užpakalius JAV senukams).

Abejoju, ar nudžiugo Gintaras Makarevičius, išvydęs savo filmą „Giminės“ (2001) greta populiaraus LRT serialo ir mėgėjiškai pafilmuotų girtų mafiozų šokių. Artūro Jevdokimovo filmo „Suokalbis“ apie Rašytojų sąjungos kavinę ruošiniai labiau tiktų ne prie giminių, o „Anapiliuose“.

Skyriuje „Tapatybės dizainas“ supinami šalies įvaizdžio, reprezentacinių erdvių ir atsiradusių specifinių visuomenės grupių savivaizdžio klausimai. Mafiozų pilaitės gretinamos su sunaikintais Audronės Kaušpėdienės visuomeninių erdvių interjerais (vos nepravirkau pamačiusi meksikiečių restorano „Vidudienis“ Gedimino prospekte krėslus ir nuotraukas su Paulinos Eglės Pukytės medžiaginiu „Kaktusu“ – pamenu, kaip ji siuvo, vertė į kitą pusę ir kimšo sinteponu kiekvieną jo spyglį).

„Tapatybės dizainas“, kaip ir „Rūšių atsiradimas“, „Princai ir elgetos“, dar pristato anuomet naujai išrandamas visuomenės grupes. Kuratorius, matyt, paveikė 10-ojo dešimtmečio šiuolaikinis menas. Pasitelkę fotoaparatą, vaizdo kamerą ar net archajinę veido išliejų techniką, menininkai tada ėmė masiškai kurti portretų serijas – steigti virtualias bendruomenes. Jų taikiniu tapo ne tik kolegos, draugai ar pažįstami, bet ir atsitiktiniai gatvės praeiviai, miesto valkatos, bedarbiai, įvairių profesijų atstovai. Rakauskaitės „Veidai“ (1999), Žilvino Kempino „Fosilijos“ (1996) ar Gintauto Trimako „Torsas – kūno dalis“ (1995) dar kalba apie struktūrinę medijų prievartą ar net grėsmę kūnams ir asmenims („Užsimerk!“, „Gulėk ramiai, kvėpuok per šiaudelį!“, „Stok, nuleisk rankas, veido nefotografuosiu!“). Šiandien Trimako nufotografuotos begalvės moterys esą reprezentuoja ano meto madas (savo gamybos pilko vilnonio megztuko ten kažkodėl neradau, matyt, buvo per gražus).

Nors parodoje gretinami visuomenės išsisluoksniavimo, lyties tapatybės ir kūniškumo klausimai, čia neakcentuojamas laikotarpiui būdingas patriarchato atgimimas brutaliausiomis formomis. Žiūrovai patys turi prisiminti, kad vieni iš pirmųjų Lietuvos „verslininkų“ buvo suteneriai, ėmę prekiauti žmonėmis. Apie moterų sugrįžimą „prie židinio“ šiek tiek užsimenama kataloge. Pasirodęs dar prieš atidarymą, išsamus leidinys, žinoma, nedokumentuoja parodos, bet kuratorių ir kitų autorių tekstuose svarstomos tos pačios temos daug ką sustato į vietas (patarčiau jį perskaityti prieš einant į parodą).

Nors kuratoriai sako apsiriboję laikotarpiu nuo 1990 iki 2002 m., nieko keista, kad nemažai parodos kūrinių pažymėti gerokai vėlesne data. Jei kai kurios epochos ir turi aiškesnę pradžią, paprastai nulemtą reikšmingo politinio įvykio, nė viena iš tikrųjų neturi pabaigos. Bet koks laikotarpio prisiminimas jį sudabartina. Ši paroda – taip pat ne vieno dešimtmečio prisiminimas, o iki šių dienų besirutuliojantis laiko vyniotinis. Surengta ji labai tinkamu laiku – būtent tuomet, kai gyvų liudininkų prisiminimus palaipsniui ima keisti istorijos diskursas ir medijų atmintis, gyvas atminties terpes – atminimo vietos. Šių dienų visuomenės ir kiekvieno iš mūsų santykis su ta epocha šiandien iš esmės lemia mūsų tapatybę, tačiau paroda (matyt, kaip tik dėl to užsiciklinusi ties tapatybės klausimais) vietoj patogių, tinkamai ideologiškai įkrautų atminties stalčiukų pasiūlo mums menišką netvarką. Už tai jos rengėjams esu labai dėkinga.

 

Paroda veikia iki vasario 23 d.

Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Gintautas Trimakas, „Torsas – kūno dalis“, fragmentas. 1995 m. M.K. nuotr.
Gintautas Trimakas, „Torsas – kūno dalis“, fragmentas. 1995 m. M.K. nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. M.K. nuotr.