7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Neišmestos istorijos (iš galvos)

Rūtos Spelskytės paroda „Elniaragio ūsas“ VDA parodų salėje „Titanikas“

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.

„Apskrita bala. Graži, taisyklinga forma vidury miško. Suku ratus apie ją ir versijas. Galvoju, reikėtų įbristi. Atrodo, geriau nereikia. Pavasarį, žiemą, rudenį, rudenį, vasarą.
Prisiruošiu. Įmerksiu kamerą. Bus matyt.
O. Bala išdžiūvus. Dabar ne tokia ir gili.
Jos dugne – jokios mistikos, juoda žemė ir tiek.“

Rašant apie Rūtos Spelskytės parodą sunku nepacituoti jos anotacijos teksto, bent jo pradžios. Nes Rūtos rasti, pagaminti, nufotografuoti objektai iškrito iš ilgojo teksto, o gal atvirkščiai – įsibrovė į jį ir ten gyvena kiek kitaip negu čia, galerijoje. Tas tekstas – tai jos meno daktaro disertacija, apginta aną penktadienį: „Kaip išmesti iš galvos. Istorija apie meilę, karą ir debesis“. Buvau to išmetimo proceso viena iš vadovių, tad viską susidėjau į savo galvą. Dabar einant nuo vieno objekto prie kito, trumpi pasakojimai, raudona lipnia juostele priklijuoti ant sienos, išnyra kaip tos didžiosios kelionės nuotrupos – į aukščiausius kalnus, į bokštus, į mūšių vietas, į praeitį, į svetimus sodus. Tad esu beveik tikra, kad man ši paroda reiškia ką kita, nei to ilgojo teksto neskaičiusiems.

Neskaičiusiems ryšiai tarp objektų gali atrodyti nepaaiškinami. Tarp milžiniško geležingos žemės rato ir buteliukų su dviejų Birvos ežerų vandenimis. Tarp ąžuolo gabaliuko ir dviejų lėktuvų. Tarp dviejų galvų – ant ledo žuvusios stirnos ir tamsoje žemę knisusio šerno. Turbūt akivaizdžiausiai daiktus čia sieja įsiklausymas į Žemę – planetą, kurią sudaro ne tik žemė, joje ir ant jos auganti gyvybė, bet ir debesys. Į tai nurodo ir parodos pavadinimas, kuriame paminėtas elniaragis yra milžiniškas, menininkės pagamintas ir tuoj pat sudaužytas – dabar drybso apvirtęs ant nugaros, jo ūsai beviltiškai siekia dangaus. Rūta minėjo, kad elniaragio ūsas angliškai yra feeler – čiuopiantis, gaudantis aplinką kaip antena, susijęs su veiksmažodžiu „jausti“ (to feel). Atėjus į šią parodą reikia nusimesti racionalizavimo pareigą ir gaudyti tas nematomas bangas, sklindančias iš visų tų žolių, šiltnamių, į drabužio formą subliuškusio oro baliono, mažyčio žemės rutulio, žvėrių pėdų, atneštų tiesiai iš miško. O viską pasižiūrėję turėtume nusiauti batus ir įlįsti į jurtą, pasėdėti ant kailio ir pasiklausyti tylaus tų padarų, augalų ir mineralų nesusikalbėjimo.

Be to, parodos suvokimą veikia ir žiūrovo interesai. Argi nerašė kadaise Alfonsas Andriuškevičius, kad kritikos straipsnis tai pirmiausia – rašančiojo pokalbis su pačiu savimi? O kalbiesi daugiausia su tuo, kuris tavyje nerimauja dėl kokio nors nebaigto darbo. Aš vis dar taisinėju knygą apie laiką, tad ir man duotu elniaragio ūsu gaudau laiko trukmes ir tėkmes.

Matau, kad Rūtą domina augalų ir mineralų „atsimenamas“ jos pačios neišgyventos praeities laikas, jo sankabos su asmeniniu ir istorijos laiku. Tyrinėdama didžiuosius žmonijos „nesusikalbėjimus“ – karus – ir nuvykusi į vietas, kur vyko mūšiai, ji randa tik užžėlusius bombų paliktus kraterius, rekonstruotus pastatus, aukų kraujo nebeprisimenančias pievas. Karas išlieka tik datose ir aukų skaičiuose, taip pat – liudininkų pasakojimuose, pavyzdžiui: „Sprogstant atominei bombai Hirosimoje Akira Kumo buvo panėręs ežero vandenin. Jam iškylant viskas plykstelėjo keista šviesa. Jo mylimos merginos, stovėjusios prie medžio ant kranto, nebebuvo, tik išsilydęs laikrodis. Ji virto dulkėmis, dulkių debesiu ir kelias savaites lijo juodais lašais. Po mirties, sakė Akira Kumo, jis irgi nori virsti pelenais ir debesimi.“

„Jam iškylant“ – labai trumpas laikas, kaip fotografija, per kurią iš žmogaus lieka „tik išsilydęs laikrodis“, o ilgesys trunka ilgai – tiek, kiek debesys. Blyksnio neįmanoma suspėti nufotografuoti. Pastebėjusi, kad nei fotografija, nei piešiniai neperteikia tikrosios karo patirties, menininkė nusprendžia viską užmiršti – „apgauti atmintį, ištrinti tikrąja to žodžio prasme ar kažkaip įmantriai persukti laiką“. Nesėkmingai išmėginusi tris išmetimo iš galvos būdus, ji pasitraukia į apleistą, suartą sodą ir ima kataloguoti ten dygstančius augalus, kiekvieno atvaizdą atspausdina giclée technika. Juodame aksominiame fone tarsi išsiuvinėti augalai pamažu išryškina kažkieno puoselėtą sodą, kurio pati Rūta niekada nematė. Tad galbūt ir pievos atsimena kadaise vykusius mūšius?

Mąstydama apie tūkstantmečius medžius, kurie stebėjo mūšius, apie cikliškai tebeaugančias gėles, kurias Napoleonas sodino prieš mirtį Šv. Elenos saloje, iš savo išslinkusių plaukų ji audžia kilimėlį tebeaugantiems skirtingais laikais mirusių mergaičių plaukams atminti. Miniatiūriniame šiltnamyje – uždaroje ekosistemoje – Rūta augina augalus, kurie pajuoduoja ir supelija. Iš popieriaus ji gamina garsių šiltnamių modelius, renka graužikų paliktus medinius „triufelius“, iš nukirstos šimtametės liepos šakos išdrožia stumbro nosį. Turbūt ne iškart matosi, kad dauguma Rūtos pagamintų objektų – subtilių, trapių, gražių – yra paminklai mirusiems. Ne tragiškai, o todėl, kad gamtoje taip reikia. Apie mirtį užsimena tie šalia prikabinti pasakojimai. Tačiau kartu jie sudaro paties gyvenimo sukurtą atsitiktinumų mozaiką. Tik Rūtai pastebimi maži ir kitiems nereikšmingi įvykiai veda ją kažkur be žemėlapio, gundo sukti ratus, klausti, piešti, fotografuoti, ardyti, kad galiausiai rastų paprastą žemę ar medžio gabalą. Pavyzdžiui, istorija apie nukirstą obelį, kurios kamieno atmintyje paslėptos senos žaizdos: „o žmogus, sodinęs obelį, paklaustas, kas gi nutiko medžiui, sako neatsimenąs“.

Kad pabėgtų nuo tos daugybės svetimų mirčių, Rūta imasi tyrinėti lėtuosius procesus. Ji augina akmenis ir druskos kristalus: „Boraksas, druska, magnio sulfatas, vario sulfatas, amonio sulfatas susikristalizavo per kelias savaites ar mėnesius, kalkėms prireikė kelerių metų, tulžies akmens amžių sunkiau nustatyti, o pateikiamų Norvegijos jūroje tėčio sugautos menkės otolitų (vestibiuliarinio aparato dalis) kalcio kristalų formos rievėtumas leidžia tiksliai pasakyti žuvies amžių.“ Auginimą, mirkymą, drožimą, lankstymą, virtualių „sėklų“ kūriniams rinkimą knygose apie karus sieja pačios menininkės atliekamas eksperimentas su savo gyvenimo laiku, iškeitus dinamišką, trūkčiojantį, greitėjantį miesto laiką į ciklišką, lėtą, tolygų gyvenimą gamtoje, kur ji aptinka „laiką kaip lankstomą medžiagą ir tvarstį“ – laiką, kuriuo galima gydyti žaizdas, o ne laukti, kol „laikas užgydys“. Tuomet laikas nepaliekamas eiti savaime, bet panaudojamas sąmoningai lėtinant, vyniojant, surišant. Kaip tai daryti – kitas klausimas, kurį menininkė ir sprendžia eksperimentuodama su sėklomis, sutikdama savo herojus debesyse – beje, juos ji turi pažinti, kad jos lėktuvas sėkmingai skristų.

Vis tiek ją pasiveja karo atmintis – Ėriškių miške rastos dviejose bombų išmuštose duobėse susidariusios balos. Karo būta visur, augalai ir žemė jį prisimena, bet mintis krypsta į lėtųjų procesų refleksiją, užlyginančią traumines patirtis. Tad žvelgdama į ežerus Rūta nebegalvoja apie nesusikalbėjimus. Ilgai mirkyto ąžuolo spalva jai primena vandenyne ilgai gulėjusį Antoine’o de Saint-Exupéry lėktuvą, numuštą nacių naikintuvo per karą. Ąžuolo nudažytu vandeniu ji lieja akvarelę rašytojo nupieštai aviai (ji buvo paslėpta dėžutėje) atminti. Ir mąsto apie „12-ka metų mirkomo ąžuolo vandens spalvą. Murex spalvą. Pyrocystis fusiformis spalvą. Apie vandenyje esančių druskų akmenėjimą į aštrias formas. Apie akmenėjimo laiką. Laiką.“

Kol Rūta konstruoja ir dekonstruoja gyvus ir negyvus radinius, jos galvoje „prasilenkia“ įvairios kitų būtybių, esinių, reiškinių trukmės, istoriniai laikotarpiai ir staigios tragedijos, palikusios ilgas pasekmių šliūžes. Kelionės po parodą pabaigoje tą betikslį procesą užbaigia skruzdėlės. Kol Rūta gamino popierinę skruzdėdą, jai po kojomis skruzdėlės iš nuokarpų ir nukritusių plaukų pamažu statė skruzdėlyną. Vėl gyvenimui.

O ta pradžioje minėta bala – tai bombos išmuštas krateris. Ir jokios čia mistikos – žmonės nesusikalba, ir tiek.

 

Paroda veikia iki lapkričio 30 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.