7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tarpdisciplininis Balsys

Paroda „Eduardas Balsys (1919–1984). Apie meistriškumą“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Nr. 35 (1314), 2019-11-01
Tarp disciplinų
Eduardas Balsys prie Antano Galecko vitražo savo namuose. XX a. 7 deš., Valerij Koreškov fotografija, saugoma Lietuvos literatūros ir meno archive
Eduardas Balsys prie Antano Galecko vitražo savo namuose. XX a. 7 deš., Valerij Koreškov fotografija, saugoma Lietuvos literatūros ir meno archive

Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda, skirta pažvelgti į vieno ryškiausių XX a. antros pusės lietuvių kompozitorių Eduardo Balsio (1919–1984) gyvenimą ir kūrybą. Su viena iš parodos kuratorių Egle Juocevičiūte apie parodos rengimo iššūkius, gausų archyvinį Balsio palikimą ir jo vizualumą kalbasi dailėtyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė.

 

Oficiali parodos surengimo proga – Eduardo Balsio gimimo 100-metis. Kokios dar priežastys nulėmė šios parodos atsiradimą? Kitaip tariant, kuo mūsų gyvenamajam laikui aktuali Balsio figūra ir jo kūryba?

Jubiliejai pastūmėja prisiminti kūrėjus, galbūt padeda gauti finansavimą. Tačiau jei tai būtų šiandien neaktualus kūrėjas, joks šimtmetis nepadėtų. Buvo labai smagu turėti atspirties tašką – prieš dvejus metus taip pat minėjome kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno šimtmetį. Juzeliūnas ir Balsys visada buvo draugai, kolegos, nors labai skirtingi, tačiau abu paraleliai pramynė takus į modernią muziką, į aukštesnio lygio profesionalumą. Muzikologo Šarūno Nako kuruotą Juzeliūno parodą verta prisiminti dėl to, kad palyginus šias asmenybes galima pamatyti, kuo Balsys kitoks, – mano manymu, jam nesvetimas tarpdiscipliniškumas. Turiu omenyje jo aktyvų bendradarbiavimą su kino, teatro, šokio kūrėjais ir meistrišką reagavimą į tos srities specifiką.

Kitas aspektas, išryškėjantis lyginant su Juzeliūnu, buvo stiprus Balsio palikimo ryšys su vizualumu. Jo muzika yra labai įtraukianti ir emocionali, ir tai pasiekiama kuriant muzikinius vaizdus ar įvaizdžius – parodoje galima išgirsti ir pamatyti visa griaunantį ir tylą po savęs paliekantį karą, po audros rimstančią jūrą, apie gerą gyvenimą emigracijoje svajojantį jaunuolį, įsimylėjėlius, daug aukojančius dėl meilės, pinigų valdomą kilmingąjį ir daug kitko.

Kai pradėjau tyrinėti Balsį, pamačiau, kad jis paliko labai išsamų savo archyvą, daug pasakojantį ne tik apie jį patį, bet ir apie jo laiką. Tiriant Balsio palikimą matyti, kaip keitėsi lietuviška kultūra 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, 7-ajame dešimtmetyje. Balsys pats fotografuodavo ir filmuodavo – per jo sukurtus vaizdus ryškiai atsiskleidžia 7-ojo dešimtmečio vizualinės kultūros mados. Leidau sau žiūrėti į Balsio darytas ir jį atvaizduojančias nuotraukas konceptualiai, ieškoti, ką jos pasakoja apie fotografuojantįjį, fotografuojamąjį, situacijos tipiškumą ar išskirtinumą. Vienas didžiausių malonumų rengiant šią parodą buvo žiūrėti į jo kelionių fotografijas. Labai su jomis susigyvenau – man atrodo, kad per jas galima bent iš dalies patirti jausmą, kurį patirdavo žmonės, pirmą kartą išvykę iš Sovietų Sąjungos į išsvajotą Paryžių, Veneciją ar net Pietų Ameriką. Nutariau savęs nevaržyti ir parodai atrinkau daug vaizdų. Keliaudama iš archyvo į archyvą vis rasdavau skirtingas fotografijas iš fotoreportažų apie Balsį, parodoje jas sugretiname ir tokiu būdu statiškiems vaizdams suteikiame judesio.

Nuolat sau primindavau, kad Balsio palikime daug vaizdingumo matau dėl to, kad esu dailėtyrininkė. Į pagalbą kuruojant parodą pasikviečiau muzikologę Ievą Buinevičiūtę, kuri buvo kuravusi ciklą, skirtą sovietmečio kino muzikai. Savo tyrimo metu ji išskyrė Balsį kaip vieną ryškiausių, profesionaliausių lietuvių kompozitorių, kūrusių muziką kinui. Tad ji neginčijo Balsio kūrybos vizualumo, ir jai teko atsakomybė atrinkti tai atskleidžiančias Balsio kūrinių ištraukas.

Mano galva, apie Balsį kalbėti parodos formatu labai tinka – kitais būdais sunku aprėpti tiek daug įvairių medijų. O parodoje galima klausytis muzikinio kūrinio, čia pat skaityti rašytinius dokumentus, žiūrėti fotografijas ir dar viena akimi matyti videoprojekcijas. Būti dokumentų sūkury.

 

Praplėskime temą apie Balsį ir fotografiją. Balsys entuziastingai užsiėmė fotografija. Ar įmanoma apčiuopti, kuo ypatingas muziko fotografinis žvilgsnis į pasaulį?

Nemanau, kad Balsys išvystė individualų fotografijos stilių. Jo nuotraukos seka klasikine 7-ojo dešimtmečio lietuvių fotografijos tradicija. Jis prenumeravo čekiškus fotografijos žurnalus, sekė, kas vyksta fotografijoje, tačiau tai buvo grynai laisvalaikio užsiėmimas. Jo nuotraukose matyti, kad jam artimas humanistinis žvilgsnis. Taip pat fiksuoti čiurlioniški gamtos vaizdai.

 

Kaip kuriant parodą sekėsi balansuoti tarp gausios vaizdinės medžiagos ir poreikio į parodą įtraukti muziką? Atrodo, kad visgi dominuoja vaizdai?

Vaizdai galbūt dominuoja dėl to, kad jie lengviau pastebimi. Parodoje galima išgirsti garso įrašų ištraukų, kurių bendra trukmė – daugiau kaip dvi valandos. Suprantame, kad vargu ar kas jas visas išklausys. Tačiau įsivaizdavome, kad į parodą gali ateiti ir tie, kuriems labiau rūpi muzikinė dalis – jie galėtų daugiau klausyti, o labiau į vaizdus orientuoti žmonės gali daugiau žiūrėti.

 

Kodėl nusprendėte parodą pradėti kino vaizdais, filmo „Nelieskite mėlyno gaublio“ ištraukomis?

Dėl noro jau pačioje parodos pradžioje lankytoją įtraukti judančiais vaizdais, įsimenančia muzika, karo atminties tematika ir įdomia kūrinio gyvavimo istorija. Oratorija, pagal kurią buvo sukurtas filmas, kalba apie karo atmintį per vaiko prizmę, joje sugretinami vaikiški rūpesčiai ir pamėkliška karo atmosfera, be to, ji liudija apie kompozitoriaus meistriškumą ieškant paveikiausios instrumentuotės – vaikų balsai gretinami su įvairiais perkusiniais instrumentais. Oratorija rašyta choro „Ąžuoliukas“ užsakymu ir daug prisidėjo prie šio choro legendos, ji buvo atliekama ir stebino visame pasaulyje.

Turiu prisipažinti, kad esu Balsio anūkė. Esu menotyrininkė ir akademinis tyrimas yra didelė dalis mano darbo, be to, senelio jau nesutikau, tačiau būtų sunku teigti, kad į Balsį žiūrėjau nešališkai, tiktai kaip į tyrimo objektą. Dėl šio subjektyvumo ir kviečiausi Ievą į pagalbą. Augau su Balsio muzika, ir didelė dalis jo kūrinių man gerai žinomi. Buvo įdomu, kad, pasakius Balsio pavardę skirtingiems žmonėms, jie įvardindavo skirtingus ryškiausius jo kūrinius. Daliai tai yra estradinės dainos „Elektrėnų žiburiai“ ar „Senas jūrininkas“, dar kitiems – „Habanera“ iš filmo „Adomas nori būti žmogumi“. Didelei daliai ir Ievai – „Nelieskite mėlyno gaublio“. Aš pritariau tiems, kurie įvardindavo baletą „Eglė žalčių karalienė“, jo kūrimo ir gyvavimo istorija užbaigiame parodą NDG 5-ojoje salėje. Ši ekspozicijos dalis tarsi apibendrina didžiojoje parodos dalyje keliamus klausimus apie tarpdisciplininį bendradarbiavimą, meistriškumą ir pasiryžimą kurti monumentalius, etapinius kūrinius, kūrėjų ambicijas ir materialųjį skurdą, žiniasklaidos ir viešojo diskurso kultūrai skiriamo dėmesio kiekį.

 

Baletui „Eglė žalčių karalienė“ parodoje skyrėte daug dėmesio, išsamiai pristatėte visus skirtingus pastatymus, puikų dailininkų darbą.

Parodoje eksponuojama medžiaga apie tris pastatymus ir filmą-baletą, ir ji kalba apie labai skirtingas 7-ojo dešimtmečio, 8-ojo dešimtmečio vidurio ir 10-ojo dešimtmečio estetikas. Įdomu, kaip ta pati muzika įgauna pakankamai skirtingas vizualizacijas, o kai kurie elementai pereina iš pastatymo į pastatymą. Tačiau nė vienas pastatymas nėra visų patenkinęs – 1960 m. muzika atrodė per novatoriška, lyginant su klasikine choreografija ir scenografija, kitaip nei 1976 m., kai choreografija ir scenografija buvo avangardiškos, o muzika atrodė pernelyg klasikinė. Tačiau šis baletas vis dar gyvas, šiuo metu rodomi dar du pastatymai, jis neliko tik istorija.

Domintis šiuo baletu buvo smagu Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje rasti kostiumus iš 1965 m. filmo-baleto. Kalbėjausi su dailininke Dalia Mataitiene, kūrusia kostiumus šiam filmui. Ji papasakojo, kiek reikėjo įdėti pastangų, kad pavyktų rasti medžiagų, – dideliam kordebaletui reikėjo pasiūti daug kostiumų. Tačiau tiek medžiagos apskritai visame Vilniuje buvo sunku rasti. Galiausiai dalis artistų baletą šoko su vilnoniais kostiumais, kas šiais laikais sunkiai įsivaizduojama! Šie kostiumai yra išlikę ir eksponuojami parodoje. Ta pati dailininkė Mataitienė kūrė scenografiją ir kostiumus ir 1996 m. pastatymui, tačiau jame jau naudojami sintetiniai audiniai, kostiumai plazdantys, nevaržantys judesių. Vien per tokias smulkmenas atsiskleidžia laiko ypatybės – tas pats kūrinys, eidamas per skirtingas ekonomines sąlygas, įgauna visiškai kitokį vaizdą. Tad „Eglei“ daug dėmesio skyrėme būtent dėl turtingos jos istorijos.

 

Grįžkime prie asmeninio santykio su Balsiu. Sudėtinga, kai artimasis tampa tyrimo objektu ir reikia mokslininko žvilgsniu tikrinti šeimos legendas. Tačiau per spaudos konferenciją minėjote, kad rengiant parodą pavyko apie senelį sužinoti naujų dalykų?

Sukrėtusių naujienų nesužinojau. Tačiau tikrai geriau, profesionaliau pažinau jo muziką – turėjau progą giliau pažvelgti į jo akademinę muziką, suprasti, kuo ypatingas buvo kiekvienas iš jo kūrinių, kad daugelis jų buvo sukurti reaguojant į Lietuvoje ir Vakarų akademinėje muzikoje vyravusias madas. Jeigu parodą būtų rengusios tik muzikologės, turbūt joje matytume kur kas daugiau partitūrų, kurios joms pačioms yra lengvai skaitomos ir gali daug papasakoti. Kadangi aš pati partitūras skaitau sunkiai ir numanau, kad didžioji NDG lankytojų dalis susidurtų su tais pačiais sunkumais, į ekspoziciją įdėjome tik kelias, kurios gali būti perskaitomos ir neprofesionalų.

Dar vienas dalykas – iš šeimos pasakojimų žinojau, kad Balsys buvo labai reiklus sau ir skrupulingas, bet neįsivaizdavau, kad toks! Ne veltui vienas iš parodos skyrių vadinasi „Disciplina“. Žinoma, kaip tyrėja, buvau jam už tai labai dėkinga. Pavyzdžiui, 1964 m. Balsys „Literatūroje ir mene“ perskaitė Stasio Žlibino eilėraštį „Elektrėnų žiburiai“, jis jam labai patiko, tad jį išsikirpo, ant tos pačios iškarpos kiek pataisė žodžius, kad labiau tiktų jo galvoje gimusiai melodijai, tą iškarpą įdėjo į vokelį ir saugojo namuose, tada tas vokelis buvo atiduotas saugoti archyvui, o dabar iškarpa eksponuojama parodoje. Iš Balsio bandžiau išmokti reiklumo sau ir darbo procesui, taip pat išmokti išsaugoti naudingus darbo proceso liudijimus.

Dar viena naujovė tam tikra prasme man buvo jo kino muzika. Žinojau tik muziką filmui „Adomas nori būti žmogumi“ ir „Habanerą“, kuri vėliau pradėjo gyventi atskirą gyvenimą kaip koncertinis kūrinys. Nebuvau mačiusi to filmo, o dabar peržiūrėjau visus dešimt filmų, kuriems jis parašė muziką. Daug sužinojau apie kiną ir kaip jis pasikeitė nuo 1956 iki 1972 metų. Balsio muzikoje kinui tie pokyčiai puikiai atsispindi.

 

Įdomu, kad greta dokumentų ir fotografijų parodoje atsiranda ir asmeninių Balsio daiktų: plunksnakotis, medalis ir nemažai kitų. Kaip pavyko iš šeimos archyvo atrinkti daiktus, kurie daugiausiai papasakotų apie jų buvusį savininką?

Dalis Balsio asmeninių daiktų buvo atiduoti Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos archyvui. Tad iš tiesų, nors esu giminaitė, turėjau rašyti oficialų raštą, kad jie paskolintų fotoaparatą, plunksnakotį, liniuotę, rašymo įrankius. Daug daiktų nėra likę, nes Balsys mirė seniai, o namai, kuriuose jis gyveno, kelis kartus remontuoti. Beveik visi rašytiniai, fotografiniai dokumentai buvo atiduoti archyvui, kad niekas nepasimestų ir būtų prieinama tyrėjams. Tačiau beveik kiekvienas daiktas parodoje pasakoja istoriją. Tarkime, vokiškas metronomas primena apie vokišką Balsio kraują ir tai, kad Balsys turėjo galimybę nuvažiavęs į Vokietiją įsigyti tą metronomą. Žinojau, kad turi būti likusi jo 8 mm kamera, tik niekur nepavyko jos rasti, kol galų gale ji atsirado dėdės rūsy likus savaitei iki parodos atidarymo.

 

Gausią archyvinę medžiagą ir daiktus į darnią ekspoziciją suorganizuoti padėjo architektai Ieva Cicėnaitė ir Matas Šiupšinskas. Gal galėtum pakomentuoti parodos architektūrinį sumanymą?

Balsys, stodamas į kompoziciją, kaip atsarginį variantą buvo numatęs architekto profesiją. Jis tikrai turėjo gerą architektūrinį mąstymą. Todėl parodos anotaciją pradedame Balsio citata, kad kurdamas muzikos kompozicijas jis turėdavo galvoje matyti jų architektoniką – imdavo rašyti tik tada, kai galvoje sukurdavo visą struktūrą.

Kurdami parodos architektūrą, Ieva ir Matas vadovavosi Balsio principu naudoti vieną ar kelis motyvus, kurie padėtų surišti kūrinį į vientisą struktūrą. Pradinis parodos darbinis dokumentas atrodė labai fragmentiškas, nes buvo labai daug skirtingų medijų: smulkios fotografijos, rašytiniai dokumentai, čia pat projekcijos ir garso įrašai. Tad architektai siekė šį fragmentuotą parodos turinį sujungti į vientisą struktūrą. Balsio svajonė apie architektūros profesiją Ievai ir Matui pasufleravo pasirinkti iš vienos pusės monumentalią sieną primenančią, iš kitos – vidinę sienos konstrukciją atveriančią ir į kino dekoracijas panašią struktūrą. Per spaudos konferenciją NDG vadovė Lolita Jablonskienė užsiminė, kad ta struktūra jai primena sekciją – spintą, kurioje aš rausiausi, bandydama susipažinti su seneliu, – tai gerai apibūdina pastaruosius pusantrų mano gyvenimo metų!

 

Ačiū už pokalbį.

 

Kalbėjosi Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Eduardas Balsys prie Antano Galecko vitražo savo namuose. XX a. 7 deš., Valerij Koreškov fotografija, saugoma Lietuvos literatūros ir meno archive
Eduardas Balsys prie Antano Galecko vitražo savo namuose. XX a. 7 deš., Valerij Koreškov fotografija, saugoma Lietuvos literatūros ir meno archive
Eduardas Balsys kelionėje. XX a. 6 deš. Šeimos nuosavybė
Eduardas Balsys kelionėje. XX a. 6 deš. Šeimos nuosavybė
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.