Pokalbis su Dubajuje gyvenančia menininke Loreta Bilinskaite-Monie
Ar galėtum mintimis grįžti į Londono Šv. Martyno meno ir dizaino mokyklą (St. Martins School of Art), kurią yra baigusios dabartinės meno žvaigždės: škotų tapytojas Peteris Doigas, Sara Rahbar, Teresa Nunes Alves de Sousa, Gilbert & George, Anthony Gormley ir daug kitų. Ką tu prisimeni iš mokyklos laikų?
Labai įsiminė pats patekimas į Šv. Martyno mokyklą. Turi nunešti savo portfolio ir palikti mokykloje. Tada gauni paštu pakvietimą, kad tau skirta 10 minučių darbo pristatymui. Ir žinodama, kad stojančiųjų yra 8000, o vietų tik 70, supranti, kad reikia labai išsiskirti. Niekada nemokėjau tapyti ar paišyti žmonių, net stodama į Vilniaus dailės akademiją gavau dvejetą iš piešimo. Supratau, kad galiu įstoti tik su gera idėja. Kalbėjau apie vaikystės atsiminimą. Mama pasakojo, kad ji buvo sekama ir mūsų namuose slėpėsi didelė nematoma ausis. Man tuomet buvo gal šešeri. Vaikiškoje vaizduotėje gimusi istorija išsivystė į idėją, kurią parodžiau ir pristačiau komisijai. Tai buvo iš keramikos išžiestos ausys. Jų daug. Ir aš jas iškabinau studijos kampe. Jos labai organiškai išaugo kaip grybai. Turėjau dar vieną projektą. Iškirpti kvadratėliai iš popieriaus ir išdėstyti kaip Raudonosios armijos linijos. Labai geometriškai. Visi vienspalviai, bet vienas kvadratėlis kitokios spalvos. Tai buvau aš. Ir po savaitės gavau atsakymą, kad įstojau!
Šiaip visi mokytojai buvo menininkai, jie vieną kartą per savaitę ateidavo pasimatyti, pasikalbėti ir pakviesti į vieną ar kitą parodą. Jie manęs nieko nemokė, tik visada klausdavo: „O kodėl?“ Aš net kartais pykdavau, nes jie manęs nemoko... Tik vėliau, pabaigusi studijas, supratau, kad negali išmokyti meno. Ar gali mokyti, kaip galvoti? Mokykloje vykdavo laisvo stiliaus, diskusinės, improvizacinės paskaitos visų disciplinų studentams. Vieną įspūdingiausių susitikimų apie chaosą kūryboje vedė Tracey Emin. Paskutiniais metais darydama diplominį darbą labai susiginčijau su savo dėstytoja. Mano darbas vadinosi „Garbinimas“ („Worship“), jame buvo išsiuvinėta Davido Beckhamo figūra. Ją per vasaros atostogas Daujočių kaime siuvinėjo visa mano šeimyna: tetos, dėdės, pusseserės, kaimo kaimynės ir mano sesė, mama... Vyrai, moterys, maži vaikai ir seneliai... Buvo tos vasaros įvykis, bet jie net nežinojo, kas tas Beckhamas. Nufilmavau visą procesą ir parodžiau diplominiame darbe. Dėstytoja man pasakė, kad šis darbas remiasi feminizmu, nes aš naudoju siuvinėjimo techniką. Visai nesutikau su jos nuomone. Mano darbas buvo apie visuomenę, apie tai, ką mes dieviname. Apie garsenybes, šiuolaikines žvaigždes, apie lokalios ir globalios visuomenės santykius, apie tapatybę. Pasirinkau siuvinėjimą dėl savo identiteto. Ji to nepriėmė ir nesuprato, nes tiesiog gimė kitoje, Vakarų, sistemoje su kitais principais. Ji man patarė: jei kuri Anglijoje, atsižvelk į jos istoriją, galvok, kaip būsi suprasta. Ten, kur aš gimiau, ir ten, kur gyvenu, egzistuoja kiti įsitikinimai. Manau, supratau, kad Šv. Martynas – labai nuostabi mokykla, tik ją pabaigusi!
Esi pasakojusi, kad teko bendrauti ir dirbti su Alexanderiu McQueenu. Ką tau davė ši pažintis? Vienu laikotarpiu pildėsi tavo, kaip mados modelio, charakteringos figūros ir personažo Londone, svajonės, kai dirbai su Vivien Westwood, Abe Hamilton, Paulu Smithu, Betty Jackson, George’u Michelu ir grupe „Pet Shop Boys“. Kaip ir kuo tai tave pildė? Matau, kaip migdai svetimą svajonę muzikinio klipo paskutiniuose kadruose (grupė „Orchestral Manoeuvres In The Dark“ – „Walking On The Milky Way“. Ar praėjęs laikas tau svetimas? Kas tau yra laikas? http://www.youtube.com/watch?v=LdhYzXobHEk/
Visos pažintys suteikė pasitikėjimo savimi. Buvau vienintelė Alexanderio McQueeno manekenė, kuriai patiko jo kūryba, kai jis tik pradėjo kurti. Alexanderis buvo nežinomas ir neturtingas. Jo drabužiai atrodė labai keisti. Manęs paprašė ateiti į jo studiją Čelsyje. Jis norėjo paimti kūno atspaudą ir padaryti permatomus šarvus. Bet galėjo mokėti tik 50 svarų. Praktiškai nieko. Sakiau: be abejo, aš ateinu. Nuėjusi supratau, kad jis yra tikras menininkas. Jis kuria meną. Tai buvo pažįstamas jausmas, nes Vilniaus dailės akademijoje dirbau modeliu su Sandra Straukaite ir Juozu Statkevičiumi, kurie buvo tokie patys nerealių idėjų kūrėjai. McQueeno studijoje praleidau visą dieną. Joje buvo labai šalta. Net už šildymą neišgalėjo susimokėti, nors studija pilna jo draugų. Nustebau sutikusi Isabelle Blow, tuo metu ji buvo „Vogue“ žurnalo redaktorė. Man buvo labai šalta. Jie darė kūno kopiją su gipsu. Turėjau laukti, kol ant manęs sustings šaltas gipsas. Visa drebėjau, o jie man plikė karštą arbatą, apklojo pūkinėmis striukėmis. Šis biustas yra MoMa muziejuje Niujorke. Ir su kitais dizaineriais ir muzikos atlikėjais yra istorijų, kurias galbūt surašysiu į savo gyvenimo knygą.
Apsigyvenai Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Kas ten svarbiausia, ką įtraukei į kūrybą? Technikos? Spalviniai sprendimai? Kaip pavyko sujungti lietuvišką ir arabišką pasaulius?
Kai esi menininkė, atspindi tai, kas tau svarbu. Išvažiavau iš Lietuvos būdama devyniolikos. Savo tautos, tėviškės Ilgesys visą laiką slypi viduje. Jis tiesiog dalyvauja kūryboje. Tai nostalgija idealiai vaikystei. Matyti vaikystėje mamos ir močiučių darbai, siuviniai, audimai liko svarbūs. 2008 metais Dubajuje, „Third Line gallery“, surengiau parodą, kuri vadinosi ,,Namai toli nuo namų“. Vėl naudojau siuvinėjimą, tik šį kartą šeima nepadėjo. Kas ją pakeis, suradau Dubajuje, rajone, kur dirba daug pakistaniečių, siuvinėja arabėms sukneles, gyvena svetimoje šalyje kaip ir aš. Jie sutiko padėti įgyvendinti idėją, kažkuo panašią į italų menininko Alighiero Boetti išaustą pasaulio žemėlapį. Atnešu meistrams ant popieriaus nupaišytą vaizdą, nukopijuojame jį ant medžiagos, o tada jie perkelia jį arabiška tradicine technika su karoliukais arba plokščiais blizgučiais ir siuvinėjimu. Man labai svarbu, kad kūrinys atliktas šios šalies siuvinėjimo būdu. Supratau, kad tuomet mano darbai tampa autentiški šiam regionui, nors kažkur pasąmonėje primena močiutės, mamos pilnavidurio vaizdo siuvinėjimus. Tas dvejopas jausmas tarp to, iš kur esu atėjusi, ir to, kur esu, tiesiog yra kartu tame pačiame lauke be varžybų. Šie jausmai tiesiog gyvena kartu.
Pastarasis tavo kūrinys – performansas „Al Sadu“ – gimė gruodžio mėnesį. Tai simbolio, ornamento, choreografijos, muzikos, moters figūros jungimas į vieną tau svarbią jungtį. Kaip judėjai link šių pasirinkimų? Kaip viskas vyko?
Darbas prasidėjo prieš metus. Buvau pakviesta dalyvauti į „Venice Design“ parodą Venecijoje. Buvo siūlyta kurti darbus tapatybės tema. Norėjau apie tai kalbėti audimu. Instaliaciją „Gijos kelionė“ („Journey of the Thread“) sudarė 4 metrų ilgio į viršų ištempti siūlai, primenantys instrumento stygas. Vienoje pusėje lietuviško ornamento ženklai – trys šiaurinės žvaigždės (mama, sesuo, aš) simbolizavo kelionę, o kitoje – arabiškas Al Sharjharat vaizdavo tris palmes, išgyvenimą, gyvybės medžio ornamentus (dvi mano dukros ir aš). Stygose suverti karoliukai kalbėjo lyg maldos. Lietuviškos dalies raudonieji priminė spanguoles, o arabiškieji – juodi, oranžiniai, indigo – moters abajos, šafrano ir augalo spalvas. Turėjau daug informacijos apie lietuviškus audimo raštus ir jų reikšmes, bet nieko nežinojau apie arabiškus audimus. Pradėjau ieškoti. Mažai ką suradau. Susipažinau su „Al Ghadeer Craft“ amatų centro žmonėmis. Per gana ilgą laiką susirinkau reikalingą informaciją, o su centro direktore susipažinau tik po Venecijos. Grįžusi nuvažiavau jiems parodyti savo Venecijos projekto ir nuo tada prasidėjo bendradarbiavimas, idėjos virsmas į realų kūrinį. Supratau, kiek tai svarbu. Tikėjau, kad tai, ką darau, yra netikėta jungtis mene. Lyg įžengiu į naująjį kultūrų pasaulį ir esu to pradžia. Manau, po manęs bus daug tęsinių.
„Al Sadu“ performanse audimo raštą perkeliu į šokį. Ši mintis buvo labai natūrali. Galbūt ji atėjo iš lietuvių dainų šventės? Idėja tapo veiksmu ten, kur aš gyvenu, kitoje kultūroje. Vėlgi dviejų kultūrų suvedimas. Man yra nuostabu, kad arabai priėmė performansą su nuostaba ir jį labai gerai įvertino. Šokis suartino dvi kartas, močiutes ir jaunas atlikėjas. Jos ritmingai judėjo, jų figūros vizualiai dėliojo geometrinius ornamentus. Vaizdas priminė vaikystės kaleidoskopą. Muzikos takelyje skambėjo beduinės Umm Nassar balsas, tylus autentiškas niūniavimas verpiant ožkos plaukų siūlus, girdint verpstės garsą, atsitrenkiant jai į auksinį rankos žiedą. Girdimą taktą ir niūniavimą įrašėme kartu su mano vyru Julien Monie, kuris sukūrė garso kompoziciją. Būti ir matyti šį performansą „Louvre Abu Dhabi“ buvo svajonė, kuri pildėsi Nacionalinės JAE dienos šventėje. Šia proga performansą rodžiau keturias dienas po keturis kartus. Sulaukėme daugiau nei 3000 žiūrovų, televizijos, žurnalistų, diplomatų. Atvyko pasveikinti Lietuvos ambasadorius Edminas Bagdonas. Svečių būryje buvo hiphopo žvaigždė Kasseem Dean – Swizz Beatz. Jo į instagramą įkeltas performanso vaizdas buvo pamėgtas daugiau nei 89 000 kartų.
Ar sunku JAE kurti ir būti nevaržomai vizualiniuose sprendimuose? Kaip jautiesi tradicinės arabų kultūros estetikos ir prasmių lauke?
Taip, tai faktas, kad jų kultūra turi rėmus ir tik tuose rėmuose gali kurti. Bet labai įdomu, kad tuose rėmuose suradau begalybę... Matau tą lauką kaip savitą pasaulį ir tame pasaulyje kuriu. Nematau jame suvaržymų, tik kitas sąlygas. Ir Lietuva – kitas pasaulis ir kitokios sąlygos. Tie du pasauliai keistai panašūs vienas į kitą. Esu tarp jų. Tarp pasaulių – neutralioje zonoje. Galbūt tai ir yra zona, kurioje menas laisvas.
Mene dalyvauja idėja, technologijos ir amatas. Tavo kūriniuose amatas labai svarbus idėjų prasme. Kokias mintis, kokius jutimus sukelia siuvinėjimas?
Siuvinėjimo technika labai svarbi mano darbuose. Kodėl ją pradėjau naudoti? Tikrai dėl to, kad mama turėjo begalę darbų, išsiuvinėtų Sibire. Jie man paliko didžiulį įspūdį. Jie man tiesiog brangūs. Rankdarbiai man kalba apie tą jos gyvenimo laiką, apie meilę savo kraštui, jo brangumą. Jų įkvėpta aš darau darbus apie savo gyvenimą, kur aš gyvenu, ir tai pasakoju siuvinėdama. Tai niekaip nesusiję su feminizmu, tai susiję su laiku, su ilgesiu ir su emociniu brangumu. Tai yra išgyvenimas. Siuvinėjimas reikalauja daug kantrybės, ramybės ir to momento, kur esi, laiko... Mes turime labai mažai laiko gyvenime. Mano visuose darbuose yra užšaldytas akimirkų laikas, taip aš ištempiu savo laiką. Aš jį tiesiog prailginu. Siuvinėjimas turi išliekamąją vertę. Tarsi sudievinamas objektas – viena iš brangiausių technikų, kuri gali išlikti. Mūsų skaitmeninis pasaulis yra trumpalaikis, viskas daroma tarsi išsinešimui (take away). Aš esu prieš tai.
Vis pasirodai ir Lietuvos kontekste. 2003 m. ŠMC vyko jaunųjų lietuvių ir latvių menininkų projektas „2SHOW“, kartu su Žilvinu Landzbergu, Mindaugu Lukošaičiu, Agne Jonkute, Juozu Laiviu dalyvavai ir tu. 2008 m. Berlyne parodoje „Placebo“ – su Egle Rakauskaite, Akvile Anglickaite ir kt. Kaip tave ir kūrybą veikia grįžimai?
Mano visa kūryba yra Lietuvos, Vilniaus, Antavilių, Svėdasų miestelio, mano kaimo, visų kaimynų ir pažįstamų žmonių mišinys. Gimtinė yra labai svarbi mano kūryboje. Iš jos teka visos idėjos upėmis. Tai yra visko pradžia. Kad ir kur būčiau, atspindžiu ir supinu atradimus kartu. Mano menas yra apie kultūrą be jokių sienų, tai yra laisva erdvė, kurioje gali būti.
Antaviliai ir Antavilių senelių namai – tai vieta, kur augau ir praleidau daugiausiai laiko. Aš dalyvaudavau senelių namų teatre, ten visada vaidinau ir turbūt iš ten atėjo mano meilė performansui. Mano mama dirbo senelių namų direktoriaus pavaduotoja. Mes gyvenome netoliese. Būdama penkerių, mamai liepus, linksmindavau užmirštuosius. Man buvo svarbu jiems patikti. Jiems šokdavau ir vaidindavau. Žinojau praktiškai visus senelių vardus. Galbūt jau tada buvau menininkė, tik to nežinojau. Tai paveikė mane kaip vaiką, gal dėl to man patinka seni žmonės. Ir mano kūryba nėra elitui, ji yra tiesiog žmonėms.
Menininkai naudoja universalias medžiagas, pavyzdžiui, veidrodį. 2003 m. esi sukūrusi 6 kvadratinių metrų skulptūrą „Dubajaus svajonė“ („Dubai Dream“) su mozaikų menininke Jenjira Prasertsin. Kupranugario figūra dengta rankomis pjaustytais veidrodžio gabalėliais. Jų sulipo 15000. O dirbote daugiau nei 800 valandų. Ar menininkai artėja ir panašėja vieni į kitus nepriklausomai nuo kultūrinės terpės? Ką dabar atrandi lietuvių menininkų kūryboje, pasaulio galerijų parodose, muziejuose?
„Venice Design“ paroda, kurioje dalyvavau, vyko tuo pačiu laiku kaip ir Venecijos bienalė. Pamačiusi vos ne visų šalių paviljonus pajutau visišką depresiją, mirtį, visko galą... visai nebuvau įkvėpta. Aš manau, kad Lietuvos paviljonas laimėjo, nes jų idėja kalba tą patį, ką ir daugelis, tik pateikimas buvo nuostabiai gražus, labai šviesus, netikėtas, išradingas, nuostabus darbas.
Mane įkvėpė „Rupert“ centro Jonui Mekui skirta paroda „Leiskite man svajoti utopijas“. Videodarbe išgirsti žodžius „visa tai“ ir „visata“. Mekas leidžia sekmadienį vienas namuose, bet kalba, kad tuo pačiu metu jis yra su visais dabar, ir mes esame visi kartu. Menas – tai meditacija, tai kita dimensija, emocija, kelionė savyje ir per pasaulį. Aš kuriu dėl to, kad galiu svajoti ir būti toje svajonėje su visais kartu.
Daugiau apie menininkę www.loreta-art.com.