7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Lietuviško plakato ikonos

Juozo Galkaus paroda „Ne tik gatvei...“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Juozas Galkus, plakatas „Knyga geriausias draugas“. 1960 m.
Juozas Galkus, plakatas „Knyga geriausias draugas“. 1960 m.

Psichodelika, popartas, opartas ir sovietmečio Lietuva – rodos, turėtų būti nesuderinami dalykai. Ir visgi į plakatų kūrėjo Juozo Galkaus parodą „Ne tik gatvei...“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (kuratorės Gražina Gurnevičiūtė ir Živilė Intaitė) kviečia psichodelinės nuotaikos Galkaus eskizas iš 1980-ųjų. Plakato menas buvo viena iš nedaugelio laisvesnių nišų, leidusių dailininkams išbandyti vakarietiškas meno tendencijas. Lietuviškuose plakatuose mirgėjo optinio meno geometrija, subtilūs minimalizmo įkvėpti sprendimai, energingai, net kiek agresyviai rėkė popartiškos spalvos. Plakato funkcija atkreipti dėmesį, įtaigiai perduoti žinutę cenzorių akyse pateisino jo dekoratyvumą, koliažo elementus, optines iliuzijas. Tad, nepaisant nei cenzūros, nei gana skurdžių poligrafijos apribojimų, 6–9-asis dešimtmetis, kai aktyviai kūrė Galkus, buvo lietuviško plakato meno klestėjimo laikas. Visi socialiniai ir techniniai apribojimai tik skatino dailininkus ieškoti netikėtų, kūrybiškų sprendimų.

 

Tačiau grįžkime prie psichodelinio Galkaus parodos plakato. Parodos „Ne tik gatvei...“ kuratorės viename skyrelyje mini, kad pats autorius banguotas linijas labiau linkęs sieti su art nouveau stilistika, tačiau ši stilistika 6-ajame dešimtmetyje, veikiama hipių judėjimo ir roko muzikos, naujomis formomis atgimė visame pasaulyje ir tapo žinoma psichodelinio meno vardu. Būtent su muzika susijusiuose plakatuose Galkus išbandė šios stilistikos bruožus. Tame pačiame skyrelyje eksponuojami ir eskizai, sukurti 1965–1967 m., rodantys menininko susidomėjimą dar viena meno tendencija – optiniu menu. Eskizuose Galkus sukuria įtikinamas matematiniu tinkleliu paremtas optines iliuzijas, tačiau plakatuose apsiriboja nuosaikesnėmis šios krypties apraiškomis. Jos matomos ne tik vakarietiškoms meno tendencijoms pristatyti skirtame skyrelyje, bet ir kituose parodoje esančiuose plakatuose: „Eglė žalčių karalienė“ (1964), „Lietuvių grafikos paroda“ (1966), „Globokime kultūros paminklus“ (1965) pagrindą taip pat sudaro smulkių geometrinių formų žaismas.

 

Gaila, kad parodoje pakankamai dėmesio neskirta dar vienai meno krypčiai, ryškiai atsispindinčiai Galkaus darbuose – popartui. Būtent Galkaus kūryboje aptinkamos pirmosios poparto apraiškos Lietuvoje. 1959-ųjų plakatas „Prenumeruokite Lietuvos spaudą“ (praktiškai vienalaikis (!) su žymiuoju britų poparto kūrėjo Richardo Hamiltono koliažu „Kas daro šiuolaikinius namus tokius skirtingus ir patrauklius“, 1956) taip pat koliažo technika sukurtas iš skirtingų spaudos leidinių fragmentų, žurnalų viršelių, optimistiškai perteikiantis vartojimo džiaugsmą. Dar vienas ikoninis Galkaus kūrinys – irgi atšilimo pradžioje, 1960-aisiais, sukurtas plakatas „Knyga – geriausias draugas“, sukomponuotas pasitelkiant tuo laiku itin drastišką apibendrinimą, grynas, ryškias spalvas. Popartui būdingas ryškus, kontrastingas koloritas greitai tapo vienu iš charakteringiausių Galkaus plakatų bruožų.

 

Galkaus darbai vertingi ir dėl gebėjimo suteikti šiuolaikišką formą archajiškiems reiškiniams. Geras tokio derinio tarp tautiško turinio ir vakarietiškos formos pavyzdys – plakatas „Ansamblis Lietuva“ (1968). Jame pavaizduota reklamiškai besišypsanti lietuvaitė, kurios tautinis kostiumas ir aplinka mirga psichodeliniais raštais, o virš galvos puikuojasi stilizuotas taikinio motyvas. Plakato galutinėje versijoje taikinys sunkiai atpažįstamas, tačiau eskize matyti, kad pradinė Galkaus idėja buvo pavaizduoti šį poparto krypčiai būdingą motyvą. Tad plakatas įdomus kaip tautinio poparto egzempliorius, rodantis, kaip vartotojiškumą reflektuojanti vakarietiška kryptis buvo adaptuota socialistinėmis sąlygomis ir papildyta naujomis prasmėmis.

 

Džiaugiuosi, kad parodos kuratorės (reikia manyti, su autoriaus pritarimu) nevengė eksponuoti ideologinio turinio plakatų. Visų pirma todėl, kad jie – įdomūs istoriniai šaltiniai, leidžiantys visiems, gimusiems po 1990-ųjų, geriau suvokti tą laiką, kurio neteko patirti. Be to, būtent šie plakatai, jungiantys tokius paradoksus kaip socialistinis turinys ir popartiška forma, gali būti įdomus vaizdinės antropologijos tyrimų šaltinis, kalbantis apie tuščią idėjinį vaizdinės propagandos kiautą. Žiūrint į Galkaus plakatus matyti, kad lozungų ar sovietinių švenčių įvaizdinimas dailininkams dažnai tebuvo dar viena proga paeksperimentuoti forma.

 

Vėlesnių metų Galkaus kūryboje atsiranda naujų poslinkių, taip pat neatsiliekančių nuo pasaulinių tendencijų. Jis buvo vienas pirmųjų grafikų, kurie ėmėsi postmodernistinės kitų autorių kūrinių citavimo strategijos. Plakate „Pabaltijo tarybinių respublikų paroda „Papuošalai ir suvenyrai“ (1979) menininkas aproprijuoja Boticelli Veneros siluetą. Savo tikslams menininkas pasitelkia ir M.K. Čiurlionio paveikslą „Ramybė“ (1905), kurio peizažą papildo ežere plaukiojančia skardine, taip sukurdamas vieną ryškiausių lietuviškų aplinkosaugai skirtų plakatų „Gamta – šventovė. Neterškime jos“ (1980). Įdomu, kad būtent šis plakatas papiktino cenzorius, teigusius, kad „tai būtų įžeidimas ne tik M.K. Čiurlioniui, bet ir visiems lietuviams“ (Juozas Galkus, Plakatas, tapyba, heraldika, sud. I. Korsakaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005, p. 76–77), tad taip ir nebuvo išspausdintas.

 

Parodoje plakatai eksponuojami pabrėžiant jų meno kūrinio statusą – įrėminti, suteikta tuščios erdvės aplink. Tačiau salėje pastatytas ir apvalus reklaminis stendas, ant kurio esame įpratę matyti plakatus gatvėse. Gausiu sluoksniu stendą aplipę Galkaus plakatai leidžia įsivaizduoti, kaip jie funkcionavo originaliose paskirties vietose. Šiek tiek stebina, kad gana agresyvūs spalvų ir šriftų deriniai kiekvienas sugeba patraukti dėmesį – į visus norisi įsižiūrėti atidžiau, įsiskaityti. Tai liudija ne tik aukštą meninę Galkaus plakatų vertę, bet ir puikiai atliktą funkciją.

 

Šiame tekste liko plačiau neaptartos kitos Galkaus kūrybos sritys, kuriose jo pėdsakas taip pat ryškus. Tai – ir modernus, puikiai sujungiantis tekstą ir vaizdą knygų dizainas (vien ko vertas paties Galkaus ir Antano Gedmino parengtos knygos „Lietuvos plakatas“ vidinis viršelis su, vėlgi, psichodeline maniera išlenktu šriftu!), ir Lietuvos miestų heraldika. Viską aprėpti trumpame tekste sunku, tad pabaigoje telieka pakviesti apžiūrėti parodą.

 

Paroda veikia iki balandžio 12 d.

 

Juozas Galkus, plakatas „Knyga geriausias draugas“. 1960 m.
Juozas Galkus, plakatas „Knyga geriausias draugas“. 1960 m.
Juozas Galkus, plakatas „Gamta – šventovė, neterškime jos“. 1980 m.
Juozas Galkus, plakatas „Gamta – šventovė, neterškime jos“. 1980 m.
Juozas Galkus, plakatas „Ansamblis „Lietuva“. 1968 m.
Juozas Galkus, plakatas „Ansamblis „Lietuva“. 1968 m.
Juozas Galkus, plakatas „Prenumeruokite respublikinę spaudą“. 1959 m.
Juozas Galkus, plakatas „Prenumeruokite respublikinę spaudą“. 1959 m.
Juozas Galkus, plakato eskizas (autoportretas). 1980 m.
Juozas Galkus, plakato eskizas (autoportretas). 1980 m.
Juozas Galkus, plakatas dokumentiniam filmui „Vandens ir vėjo fuga“. 1968 m.
Juozas Galkus, plakatas dokumentiniam filmui „Vandens ir vėjo fuga“. 1968 m.
Juozas Galkus, knygos „Lietuvos plakatas“ vidinis viršelis. 1971 m.
Juozas Galkus, knygos „Lietuvos plakatas“ vidinis viršelis. 1971 m.