7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atradimų paroda

„Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias“ Bažnytinio paveldo muziejuje

Nr. 3 (1324), 2020-01-24
Tarp disciplinų Dailė
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.

Prieš Kalėdas atidarytoje parodoje, skirtoje šiuolaikinės sakralinės dailės atvejams pristatyti ir ištyrinėti, Bažnytinio paveldo muziejuje lankytoją pasitinka skulptorės Ksenijos Jaroševaitės Nukryžiuotasis ir parodos kuratorių pozicija savo nevienareikšmio objekto atžvilgiu: „1990–2019 m. laikotarpio šiuolaikinį meną esame linkę vertinti kaip klausimą, ką dabartinio sakralaus meno raida leidžia pasakyti apie Lietuvos visuomenę. Tai klausimas, atviras diskusijoms ir laukiantis tyrėjų dėmesio.“ Parodos proga br. Mindaugas Slapšinskas OP kalbina vieną iš parodos kuratorių Birutę Valečkaitę.

 

Birute, ką ši parodoje atsiskleidžianti sakralaus meno raida sako apie mūsų visuomenę?

Šis klausimas yra paliktas atviras, kad kiekvienas lankytojas galėtų susimąstyti. Nenorėčiau pateikti vieno galutinio atsakymo. Pasistengsiu pasidalinti tik pora asmeninių įžvalgų, atrastų dirbant su šia paroda. Mano galva, parodoje pateikiami pavyzdžiai gana aiškiai atskleidžia mecenatystės pokyčius ir pačių užsakovų pageidavimų pokyčius.

 

Ar galėtumėte pailiustruoti kelis mecenatystės, užsakovų norų pokyčius?

Vienas ryškiausių parodos pavyzdžių – dailininko Vaidoto Žuko kūrinys „Pal. Jurgis Matulaitis“, nukeliantis mus į devintąjį dešimtmetį, į parodos priešistorę. Mecenatas ir meno gerbėjas Anykščių klebonas Albertas Juozapas Talačka tarpininkauja Kauno arkivyskupijai, ieškančiai menininko, galinčio sukurti Palaimintojo Jurgio Matulaičio paveikslą, ir užsako jį nutapyti Vaidotui Žukui. Atvykęs apžiūrėti baigto paveikslo, tuometinis Kauno arkivyskupas Liudvikas Povilionis MIC nesuprato menininko raiškos, jam nepatiko tas Palaimintasis Jurgis Matulaitis, todėl netaręs nė žodžio apsisuko ir išvažiavo. Šį atvejį galima laikyti ne vienetiniu nesusipratimu, o gana dažnu nekalbėjimo ir nesusikalbėjimo pavyzdžiu.

 

Nuo 1992–1993 m. išryškėja vienuolijų vaidmuo užsakant meno kūrinius. Atrodo, kad čia aiškiau žinoma, ko norima, ko prašoma iš menininkų ir ko tikimasi. Nuo 2009 m. galima pastebėti gan aktyvų pasauliečių dalyvavimą drąsiai tampant bažnytinio meno mecenatais. Turime parodoje vieną pavyzdį iš Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios, kurioje buvo nutarta sukurti naują bažnyčios altorių. Žemaičių vyskupystės muziejaus vadovas Antanas Ivinskis užsakė kūrinį pas dailininką Petrą Repšį ir architektę Gražiną Pajarskaitę, o visą projektą padėjo įgyvendinti mecenatas Stepas Gedminas. Dar ryškesnis pavyzdys – mecenatų Rusteikų šeimos pastangomis pastatyta Dubingių bažnyčia.

 

Pažvelgę, kokiais keliais kitose šalyse XX a. modernus menas ėjo į bažnyčias, pamatytume ilgus, vingiuotus ir sudėtingus takus. Juose susipina įvairiausios nuomonės, mintys ir argumentai. Ilgą laiką buvo gaji mintis, kad bažnyčioms skirtą meną gali kurti tik tikintis menininkas, tik tikintis žmogus gali suprasti liturginę erdvę, liturginį gyvenimą. Ar Jūs, dirbdama prie šios parodos, kalbindama užsakovus, kunigus, menininkus, mecenatus, pajutote Bažnyčioje dar gyvą šią nuostatą? Koks menininkas gali kurti bažnyčioms?

Lietuviškame kontekste galima pastebėti kokybiškus ir tikinčių, ir mažiau su Bažnyčios bendruomene susijusių menininkų darbų pavyzdžius. Vienas jų būtų šviesaus atminimo vitražisto Algirdo Dovydėno atvejis. Pirmasis bažnytinis projektas, kuriame sutiko kurti vitražus, – Rainių Kančios koplyčia. Kadangi buvo kilęs iš tremtinių šeimos, veikiau sutiko prisidėti prie istorinės atminties įamžinimo. Dovydėno pirmas prisilietimas prie krikščioniškos ikonografijos buvo sėkmingas, greitai jis gavo ir daugiau užsakymų. Brolis pranciškonas Benediktas Jurčys OFM pakvietė kurti vitražus Vatikano nunciatūros koplyčioje. Vėliau – Kryžių kalno vienuolyno koplyčiai, kur brolių prašymu reikėjo pavaizduoti dvi pasakojimo linijas: Pranciškonų ordino istoriją nuo šv. Pranciškaus laikų ir pranciškonų įsikūrimą Lietuvoje. Dovydėnas sukūrė ir Nidos bažnyčios vitražus, už kuriuos vienų buvo labai giriamas, kitų kritikuojamas. Į kritiką menininkas atsakė taip: „Sutinku, kad Nidos bažnyčioje mano kūrinys yra nepastebimas. Vitražai yra presbiterinėje bažnyčios dalyje, kur yra daug svarbesnių liturgijai skirtų objektų, į kuriuos turėtų krypti tikinčiojo dėmesys. Vitražai yra antraeilis dalykas. Juk ne dėl meno žmonės ateina į bažnyčią.“

 

Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje sukurti centrinio altoriaus antepedijų buvo pakviestas Petras Repšys. Nors iki tol niekada nebuvo skyręs savo darbų bažnyčioms, menininkas su dideliu nuoširdumu ir kruopštumu pasinėrė į užsakymą, aptarė kiekvieną antepedijuje turėsiantį būti gyvūną su zoologais, kiekvieną lotynišką žodį – su lotynų kalbos specialistais.

 

Matome, kad net tik Bažnyčios žmogus moka išgirsti užsakovus ir suprasti liturgiją, giliai pajusti krikščionybę. Jei menininkas yra tikras profesionalas, jis daug ką gali ir atrasti, ir suprasti, ir netgi nauju žvilgsniu perteikti krikščionybės dvasią. Tai kodėl Bažnyčia turėtų atimti ir iš jų, ir iš savęs pačios galimybę bendradarbiauti?

 

Beje, man buvo be galo įdomu atrasti tikinčių menininkų darbus ir apžiūrėti jų eskizus. Prisimenu pokalbį su skulptoriumi Rimantu Sakalausku – visų sukurtų altorių eskizus jis pusiau juokais, pusiau rimtai vadina savo kančių keliais. Taip pat ir Nijolė Vilutytė, kiekvienam kūriniui paruošianti po kelias dešimtis eskizų, kalba apie maldą. Ruošimasis įgyvendinti bažnytinį užsakymą jiems yra tarsi asmeninė malda.

 

Parodoje pastebėjau pasakojimus, kad ne taip retai užsakovas atsisako pristatyto darbo. Kaip manote, kodėl taip nutinka? Kaip į tai reaguoja menininkai, kurių darbai buvo kuriami bažnyčioms ir Bažnyčia jų neįsileido?

Žmogiška, kad kiekvienas kūrėjas nori būti įvertintas ir priimtas. Manau, kad kiekvienam būna skaudu, kai jo kūrinys atmetamas, ir natūraliai kyla klausimas, kodėl taip nutinka. Kartais pats autorius atsiima dėl vienų ar kitų priežasčių, tarkime, dailininkas Vaidotas Žukas atsiėmė freskas iš Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios. O štai Ksenijos Jaroševaitės Švč. Mergelės Marijos Maloningosios skulptūra nebuvo priimta į Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčią, nes tikinčiųjų bendruomenė nusprendė, kad neįmanoma melstis prieš šį kūrinį. Nors klebonas palaikė menininkę ir stengėsi parapijiečiams paaiškinti, kad skulptūra nepažeidžia jokių ikonografijos taisyklių, vietoj jos galiausiai buvo pastatyta gipsinė Lurdo Švč. Mergelės Marijos kopija.

 

Kodėl taip nutinka? Ar dėl nesusikalbėjimo tarp užsakovo ir menininko? Juk negalima teigti, kad esame kultūrinėse paraštėse, nesuvokiantys ir nepriimantys šiuolaikinio meno. Ar kuruodama parodą bandėte atsakyti į šį klausimą?

Manau, kad dažniausiai taip nutinka, kai užsakovas būna didelė bendruomenė, tarkim, parapija, kur daug žmonių, daug nuomonių. Jei kūrinys neįprastos meninės raiškos, neįmanoma visiems įtikti, todėl dažnai kyla pasipiktinimas. O jei dar bendruomenėje yra ryžtingai nusiteikusių „nemylėtojų“, neretai jiems pavyksta pasiekti savo – kūrinys šalinamas iš bažnyčios.

 

Pasakykite atvirai, ar rengiant šią parodą neatėjo pagunda pasilyginti su kitomis šalimis –  Prancūzija, Belgija, Ispanija ir t.t.? Ar neapėmė liūdesys, kad labai jau negausu šiuolaikinio bažnytinio meno Lietuvoje?

Gal nereikėtų lygintis su kokia Prancūzija, tada ir nebus liūdna (juokiasi). Iš pradžių trokšdamos tokios parodos kartu labai bijojome, ar turėsime ką rodyti. Pradėjusios domėtis greitai suvokėme, kad ji taps atradimų paroda. Mes nesitikėjome surasti labai daug eksponatų. Akivaizdu, kad šiandien menininkas, kuriantis bažnyčiose, yra didelė retenybė. Be to, nežinojome, ar bus pakankamai gerų darbų, kuriuos galėsime pasiskolinti, o išėjo taip, kad net ne viską rodome, ką galėtume ir norėtume. Taip, mūsų bažnytinis menas yra kuklus, bet šis kuklumas dažnai susijęs su pačių autorių noru neužgožti kūrinių religinės funkcijos. Vien tai, kad toks menas egzistuoja ir matome tikrai gražių jo pavyzdžių, man yra ženklas, kad nesame visiškose kultūrinėse paraštėse.

 

Ar galima būtų sakyti, kad pastaruoju metu bažnytinės dailės užsakymų daugėja? Nors gal tai dažniau paveikslai, nėra stambių, monumentalių užsakymų kaip freskos ar vitražai.

Paskutinis parodoje pristatomas šiuolaikinio meno kelių į Lietuvos bažnyčias atvejis yra skirtas būtent pastarojo dešimtmečio pokyčiams. Galima pastebėti, kad maždaug nuo 2013–2014 m. bažnyčių bendruomenės ėmė kur kas dažniau užsakyti naujai paskelbtų šventųjų ir palaimintųjų atvaizdus, o juos tapo pasaulietinėje aplinkoje gerai žinomi profesionalūs dailininkai Paulius Juška, Andrius Zakarauskas, Patricija Jurkšaitytė. Ypač daug naujų atvaizdų užsakyta po Teofiliaus Matulionio beatifikacijos 2017 metais. Nors ir sunku numatyti, ar ši Bažnyčios ir dailininkų bendradarbiavimo „banga“ tęsis ir toliau, šiandien ji tikrai pastebima.

 

Ačiū už skirtą laiką ir mintis.

 

Paroda veikia iki balandžio 25 d.

 

Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Rimanto Sakalausko darbai. Organizatorių nuotr.
Rimanto Sakalausko darbai. Organizatorių nuotr.
Ksenijos Jaroševaitės darbas. Organizatorių nuotr.
Ksenijos Jaroševaitės darbas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.