Ne vien eksponatai kalba

Papasakokite apie savo „Processoffice“ architektų biuro kelią meno ir muziejų pasaulyje. 

Kaip ir galima nuspėti, daugumai architektų artima visuomeninė erdvė, ryšys tarp kultūrinio pasaulio, tarp miesto ir bendruomenės. O iš kitos pusės – pusiau atsitiktinumas, nes tai buvo pirmasis mūsų sėkmingas dalyvavimas muziejaus projekto konkurse. Čia gal mano subjektyvi nuomonė, bet viešieji pastatai geriausiai leidžia atsiskleisti architektams. Projektuojant viešuosius pastatus atsiveria platesnis kultūrinis kontekstas. Gali labiau pakreipti savo darbą link kultūrinės produkcijos nei link tiesioginės miesto plėtros, nes architektūra dažnai turi atliepti būtent pragmatiškus poreikius. Tai irgi nėra blogai, tik tiesiog kitas aspektas. Bet viešieji pastatai ar muziejai leidžia ieškoti įdomesnių sprendimų ar naujovių, kurios labiau kvestionuoja architektūrinę plotmę. Esame bandę dalyvauti ir didelių  kultūrinių projektų konkursuose, tokiuose kaip teatro Ščecine ar didelio muziejaus Lodzėje (abu Lenkijoje) konkursas, dar keliuose teatrų projektuose Latvijoje.

Svarbus proveržis mums buvo Rygoje esančio Latvijos nacionalinio dailės muziejaus renovacijos ir išplėtimo projektas. Tai buvo bandymas pokriziniais 2010 metais iš to laiko pozicijos kitaip pasižiūrėti į muziejų, kaip į viešąją erdvę, peržiūrėti muziejaus funkcinius sprendimus, atrasti santykį su paveldu, suprasti Rygą. Iš karto po to ir net paraleliai vystėme Valstybės pažinimo centro projektą. Pradėjome nuo pastato pritaikymo, vėliau ekspozicijos koncepcijos iki realizacijos su gausybe visokių sričių ekspertų. Tarkime, Valstybės pažinimo centre kalbama apie pilietiškumą, valstybingumą, identitetą, kuriam atskleisti įtraukėme meno projektus. Bandėme plėsti temų, kurias galima pristatyti ekspozicijoje, lauką. Orientavomės į jauną lankytoją, kuris bando suprasti, kas yra tie rinkimai, kas yra valstybė. Siekėme, kad edukaciniai aspektai ir įtraukus jaunosios visuomenės supažindinimas su valstybės sandara išryškėtų per patyrimą, leidžiant jaunam žmogui atrasti savo santykį su mūsų visų visuomeniniu „susitarimu“, nuo teisinių jo aspektų iki saviidentiteto. 

Kokie didžiausi iššūkiai kuriant ir įgyvendinant naują architektūrą, renovuojant meno muziejus Baltijos šalyse?

Pagrindinė architekto problema – ribotos jo paties galimybės. Visus iššūkius galima padalint į du aspektus, kurie galioja ir kultūriniam projektui, ir visuomeniniam. Gal svarbu tai, kad visuomeniniai projektai finansuojami visuomenės lėšomis. Pirmas iššūkis, su kuriuo va kaip tik dabar susiduriu važiuodamas į Kauną, į posėdį, – rasti bendrą kalbą su valstybinėmis institucijomis, pavyzdžiui, Kultūros vertybių apsaugos departamentu, stengiantis paaiškinti, ką mes darome, ko siekdami priimame sprendimus dėl projekto. Kartais iššūkiu tampa susikalbėti dėl to, kad mūsų projektai – tai ne vien paveldo išsaugojimas, bet ir paveldo sukūrimas, paveldo aktualizavimas. Turiu galvoje architektūrinę viziją, koncepciją, kuri reikalinga siekiant identifikuoti paveldo objekto savybes ir pristatyti visuomenei, tam naudojant naujas priemones. Projektavimo stadijoje ar net projekto pradžioje tas konteksto svarbos aspektas visuomet ryškus, nes, pavyzdžiui, norint laimėti konkursą reikia rasti tinkamus sprendimus, nustatyti santykį tarp to, ką palikti ir ką siūlyti naujo. Kai kalbama apie Radvilų rūmus, Arsenalą ir Kauno rotušę – šie projektai turi labai daug istorinio konteksto tiek patys savyje, tiek aplinkui. Todėl visuomenės atstovai, projekto kritikai ar net konkurso komisijos nariai ir kiti dalyviai veikia vadovaudamiesi tam tikromis nuostatomis, dalis kurių pagrįstos gana siauru ir formaliu paveldo suvokimu. Šios srities ribos yra savotiška problema ir iššūkis siekiant plėsti konteksto interpretavimo ir galimų sprendimų lauką. 

Čia ir yra didžiausias skirtumas tarp menininko ir architekto: ypač kai pereini prie realių projektų, esi labai priklausomas nuo architektų bendruomenės, nuo muziejaus ar kito statytojo, nuo visuomenės nuomonės. Mes, architektai, lyg ir negalime atitrūkti nuo visuomenės užsakymo. Bet nereikia to matyti kaip neigiamo dalyko ar ribojimo. Be to, ribojimai sukuria tam tikrą lauką, kuriame, mano nuomone, architektas dirba geriausiai. Reikia įtampų, kad gimtų įdomūs sprendimai. Kuo daugiau sluoksnių yra projekto kontekste, tuo daugiau šansų, kad projektas bus įdomus, pasiūlys erdvinę ir funkcinę įvairovę, išsiskirs unikaliais sprendimais. Šis multikontekstualumas su „perskaitomais“ sluoksniais man atrodo svarbus. 

Visuomeniniai projektai mus įgalina išplėsti diskusiją dėl šių skirtingų architektūros konteksto, funkcijos ar tipologijos inovacijų, architektūrinės erdvės ir formos galimybių paieškos, derinimo ir kūrimo. Didelis iššūkis pasiūlyti subalansuotą ir perskaitomą idėją, nenuslysti į tiesioginį visuomenės užsakymą, nes, nepaisant „užsakymo“, visuomenė neskiria laiko architektūros problematikai, dažnai negali identifikuoti subtilių architektūros turinio naratyvų. 

Realizacijos iššūkiai daugiausia susiję su techniniais aspektais: ir pastato įgyvendinimas laiku, ir projekto realizacijos priežiūra – viešieji pirkimai. Čia labai svarbus ir kliento požiūris: kiek užsakovas tiki projektu, „serga“ už jį. Didesni projektai nuo pirmosios koncepcinės stadijos iki realizacijos trunka apie penkerius metus. Turiu nupaišęs grafiką, iliustruojantį projekto proceso dalyvio emocinį vertinimą: iš pradžių pakilimas, po to palaipsninis kritimas, savotiška depresija, daug problemų, kurios skandina projektą, o jį realizavus – vėl pakilimas. Manau, kad ir kiti projekto dalyviai jaučiasi panašiai. 

Kokia yra meninio paveldo apsaugos svarba ir specifika Baltijos šalių muziejų architektūroje?

Sunku nusakyti specifiką plačiame kontekste, bet akivaizdu, kad Lietuva yra meno supervalstybė. Meno kokybė, net ir kiekybė, palyginti su gyventojų skaičiumi, tikrai pranoksta save. Kai nueinu į  naują parodą Nacionalinėje dailės galerijoje, dažnai pagalvoju, kad tai europinio lygio parodos. Džiugina stipriai kuratorinį sumanymą papildantis kolegų parodų architektų darbas. Ne visai aišku, iš kur tas Lietuvos meno fenomenas. Galbūt prisideda tai, kad Lietuva turi tankų muziejų tinklą, kuris aktualizuoja (facilituoja) meną, pastaruoju metu, sakyčiau, yra net savotiška konkurencija tarp skirtingų institucijų. Kai dirbome Rygoje, tokios institucijų ir parodų žanrų įvairovės nebuvo, daugelis institucijų įsikūrusios istoriniuose visai kitokio pobūdžio pastatuose, nei įprasta Vilniuje. Vilniuje galima pastebėti net savotišką meno erdvės „standartą“ – tūkstančio kvadratinių metrų salės fenomeną. Pavyzdžiui, Šiuolaikinio meno centras, NDG ir MO muziejus turi dideles 1000 kv. m sales. Man rodos, ir Taikomosios dailės muziejus tokią turi. O štai Rygoje tokių erdvių visiškai nėra, ir projektuodami Latvijos nacionalinį dailės muziejų (LNDM) mes reflektavome, kad jiems tokių salių trūksta, todėl net šiek tiek keitėme LNDM projekto sprendimus, plėtėme ekspozicines erdves. Tačiau dėl LNDM specifikos ir kitų apribojimų Rygoje tokios erdvės sukurti nesiekėme. Tęsėme anfilados principu išdėstytų (pereinamų) mažesnių erdvių principą ir pavyko pritaikyti keletą netikėtų esamų pastato erdvių, atvėrėme meno saugyklas.

Turbūt diskutuotina, kiek svarbus pačių meno erdvių charakteris, ar jis turi įtakos menui, jo supratimui? ŠMC, NDG išsiskiria didelėm neutraliom „balto kubo“ ekspozicinėm erdvėm. O Rygoje įgyvendinant LNDM projektą pavyko suderinti gan eklektiškas XX a. pradžios originalaus pastato klasikines erdves, „balto kubo“ erdves naujame priestate bei pritaikyti keletą netradicinių esamų senojo pastato erdvių. Taip vienu LNDM akcentu tapo tikrai išskirtinė kupolo erdvė, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodė gan kompromisiška su masyviomis medinėmis konstrukcijomis, tačiau dabar sulaukia didelio menininkų ir lankytojų dėmesio.

Kaip manote, ar tų tūkstančių metrų parodinių erdvių Lietuvoje ne per daug? Didžiulės erdvės ir didžiulės institucijos reikalauja ir daugiau turinio, daugiau įdirbio joms užpildyti.

Kartais susidaro įspūdis, kad kai Lietuvoje, pavyzdžiui, Radvilų rūmuose, atidaromos mažesnės parodos, regis, joms gali trūkti gravitacijos, apimties, gylio, jos tarsi ir mažos, nereikšmingos. Tačiau turinio gylis pasiekiamas tikrai ne vien per fizinį dydį, tam kur kas labiau reikalingas didelis įdirbis ieškant aktualaus naratyvo, jo pristatymo būdų, ne mažiau svarbi ir pateikimo forma. Tada yra šansų, kad paroda „veiks“, pasakos aktualiai, sudomins plačią auditoriją, o tai irgi svarbu. Man atrodo, kad menas turėtų komunikuoti visuomenei, jis neturėtų būti skirtas tik siauram ratui, o muziejai tam ir yra – kultūros prieinamumui didinti. 

O kaip dėl erdvių, kurios nėra ir nebuvo muziejai, tik pritaikytos menui?

Vilniuje yra „Sodas2123“ – tai menui atiduotos erdvės, ir tai nėra muziejus ar meno centras ta tradicine prasme. Nors erdvės skirtos kuriantiems, kartu tai gyvas meno procesas, kuris sėkmingai vyksta, skleidžiasi ir platesnei auditorijai naujomis formomis, kartais su meniniais projektais išsiverždamas į kitas miesto erdves. Menas gali egzistuoti visur – nuo Venecijos barokinių rūmų, pritaikytų kolekcijoms eksponuoti, iki kaimo tvartų ar industrinių pastatų, pritaikytų menui. Tai visiškai normalus procesas ir net nereikia architektų įsikišimo. Kartais architektai, arba nebūtinai architektai, reikalingi tam tikrų erdvių kuratoriam įveiklinimui, o kartais reikia tik įvardinti naujas galimybes. Jautrumas erdvei ir smalsumas miestui leidžia architektams ir menininkams atrasti naujas ar senas, bet užmirštas erdves. Tai galima įvardinti net kaip pusiau ekologinį archiaktyvizmą.

Kokios dabar atsiveria galimybės muziejams, kolekcijoms ar archyvams kuriant ekspozicijų dizainą?

Klasikinių senųjų muziejų Europoje ir pas mus, ne tik meno, bet ir gamtos, nacionalinių ar istorijos muziejų, pirminis tikslas – tiesiog kaupti turinį, jį saugoti, tirti ir t.t. Dar ir dabar yra nemažai muziejų, kuriuose net 20 metų nekeistos nuolatinės ekspozicijos. Bet atrodo, kad ši koncepcija kinta – muziejai privalo ne tik kaupti, bet ir komunikuoti savo turinį. Tai svarbu apskritai visiems muziejams. Tai keičia ir ekspozicijos sampratą, ir jos dizainą. Kadangi mes dirbame ne vien su meno, bet ir su istorinėmis, techninėmis ekspozicijomis, tai esame patyrę, kad ne vien eksponatai kalba, – atsiranda ir pasakojimas, ir imersyvi erdvė. Istoriniams pasakojimams pristatyti jau nebeužtenka istorinio eksponato, atskirai rodoma kokia nors atplaiša be konteksto neveikia – todėl kyla daug klausimų apie tai, kaip ekspozicijos veikia, kiek jos pristato meno ar istorinio turinio ir konteksto. Kartais scenografiniai pasakojimo sprendimai tampa svarbesni net už originalius eksponatus, kuriuos muziejus metų metus saugojo ir tyrė. 

Pastebiu, kad dabar parodos kartais kuriamos komandinės kūrybos principu, kaip vyksta teatro ar kino srityje. Svarbų vaidmenį atlieka parodos dramaturgas, kuriantis pasakojimą, jį papildo siauresnių turinio dalių specialistai – parodos architektai, scenografai, dizaineris ir apšvietėjai, technologijų ir medijų specialistai. Smagu, kad skirtingų specialistų įsitraukimas gerina parodos patrauklumą, išplečia tradicines žanro ribas. Geros parodos savaime tampa tarpdisciplininiais kūriniais, kartais sunku įvardinti, kuri dedamoji yra svarbiausia, būna, kad ir architektūriniai parodų sprendimai tampa meno kūriniais. Labai išskirtinis Petro Išoros-Lozuraičio ir Onos Lozuraitytės-Išorės Baltijos trienalės sprendimas su spalvota polietileno plėve, kai ŠMC parodos architektūra tampa pagrindiniu meno kūriniu.

Kokia bendruomenės ir lankytojų įtraukimo į architektūros kūrimą svarba meno muziejuose? Ar yra pavyzdžių, kur tai sėkmingai daroma? 

Parodų dizainas ir turinys Lietuvoje labai aukšto lygio, bet ryšio su bendruomene muziejai lyg ir turi mažiau. Kas yra muziejaus lankytojas? Ar tikras meno gerbėjas – tas, su kuriuo kalbame vienoda kalba, ar lankytojas, kurio mes nepažįstame, kuris turi teisę ateiti į viešą svarstymą ir pareikšti savo nuomonę? Menininkas diskutuos apie meno erdves ir sales, kitam bus svarbu išsaugoti medį, trečiam – paveldą, taigi skirtingų bendruomenės narių poreikiai skirsis. Tokiu atveju tikrai neįmanoma dirbti matuojant kažkokius vidurkius. Labai stipraus institucinio darbo su bendruomenėmis atvejo Lietuvoje nežinau, bet patys muziejai geriausiai žino tų žmonių grupes – edukatoriai ir tie, kurie tiesiogiai dirba muziejuose su žmonėmis. Kaip muziejai gali galvoti apie subtilesnius dalykus, pavyzdžiui, kultūrinio turinio poreikį ar įtraukumą, dar lieka atviras klausimas. Atrodo, kad tokių diskusijų nėra daug. Bet mes galime diskutuoti apie tai, kokios turėtų būti muziejaus funkcijos, kurios iš jų gali būti papildomos: be įprastų kavinių ir knygynų, gali būti ir meditatyvinių erdvių. Savo projektuose stengiamės pagerinti muziejų kaip viešųjų erdvių funkcionalumą, išplėsti erdvinius potyrius.

Taip, iš karto atsimenu „Tate Modern“ atvejį, kai pakeičiamas miesto veidas, sukuriant meno energijos tašką, bet dar svarbiau – susitikimų erdvę.

Taip, tas žymusis „pastatas kaip vieša erdvė“ (building as a public space) – „Tate Modern“ atvejis, kai ir lauko, ir vidaus erdvė skirtos žmonių susibūrimams ir susitikimams. „Tate Modern“ katalizavo šią zoną Londone. Taip – miestai muziejus gali naudoti bendruomenės sustiprinimui ar transformacijai, kažkokioje erdvėje atsiradus kultūriniam objektui gali susidaryti sąlygos rajono socioekonominei kaitai. Tai dažniausiai ilgo planavimo ir labai skirtingų interesų vedamų iniciatyvų medijavimo procesas, mes dar tik mokomės tokius procesus suvokti. 

Toliau atsiranda erdvė pasireikšti architektų galioms – jie gali formuoti, jungti erdves pastato viduje, derinti ir kurti funkcijų kompleksą, kad pastatas taptų viešąja erdve. Mes irgi stengiamės savo projektuose pralaužti funkcinę monotoniją, išvalome erdves, kartais net fiziškai išlauždami perdangas, siekiame gerinti žmonių judėjimą ir interakciją.

Girdėjau, kad po jūsų rekonstrukcijos prie Latvijos nacionalinio meno muziejaus Rygoje atsirado nuolat besibūriuojanti riedlentininkų bendruomenė, kuri ten leidžia laiką. 

Lauke prie muziejaus Kārlis Bogustovas padarė meninį projektą – tokią meninę pusrampę, kuri dar labiau papildė viešosios erdvės „skeitiškumą“(https://jauns.lv/raksts/zinas/461144-foto-pie-lnmm-atklaj-funkcionalus-stikla-skeitborda-objektus). Bet mes specialiai negalvojome vien apie apie riedlentininkus. Norėjome sukurti atvirą demokratišką erdvę, neturinčią specifinio naudotojo apibrėžimo. Šiaip man patinka viešosios erdvės neapibrėžtumas, ypač kai kalbame apie erdvę prie kultūros institucijų. Stengiamės labai kietai neužduoti funkcijų, gal ir aplinkos elementų dizainas gali likti abstraktus, paliekant buvimo ir judėjimo laisvę.

Ačiū už pokalbį. 

Su parengtais projektais galima susipažinti interneto puslapyje processoffice.lt.