Tarp disciplinų

Rosana Lukauskaitė

Barokiniai sapnai ir pabudimai ant Klaipėdos sienų

Pradėsiu nuo nepopuliaraus teiginio: aš nemėgstu Beno Šarkos. Jis man kelia diskomfortą. Tą specifinį, somatinį nerimą, kurį jauti stebėdamas kažką, kas nepaklūsta fizikos dėsniams ar socialiniam etiketui. Jo kūno valdymas toks meistriškas, kad tampa beveik nepadorus, – lyg jis turėtų keliais sąnariais daugiau nei statistinis pilietis. Jo performansai mane gąsdina ne savo turiniu, o tuo, kad stebėdama jį jaučiuosi taip, lyg žiūrėčiau į atvirą nervą.

Agnė Narušytė

Šiuolaikinio meno centras – galerija „Kairė–dešinė“ – Nacionalinė dailės galerija

Nors gatvėse spingsi kalėdinės lemputės, šventė neįtikina. Galvoje ir aplink tvyro karas – kasdien ir kasnakt rusijos žudomi ukrainiečiai, mūsų valdžioje šnypščiančios priešo gyvatės. Traukia tik šią būseną atitinkančios parodos. Galbūt į jas eidama ruošiuosi gyventi būsimame pasaulyje.

Jovita Ambrazaitytė

Apie parodas „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ bei „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės. Ginklai ir slėptuvės“ Radvilų rūmų dailės muziejuje

Į Radvilų rūmų dailės muziejų šįkart ėjau su keistu vidiniu virpesiu, vis dar neatslūgusiu po lapkričio 21 d. kultūros protesto Vilniuje. Tą dieną minios žmonių susitelkė išreikšti nepasitenkinimo politiniais sprendimais, kurie šiandien formuoja kultūros ir politikos lauką.

Daiva Masaitytė

16-oji tarptautinė konferencija „Kūrybiškumas ir kultūra 2025“

16-osios tarptautinės konferencijos „Kūrybiškumas ir kultūra 2025“ (angl. „Creativity & Culture 2025“) organizatoriai prof. dr. Virginija Jurėnienė (Vilniaus universiteto Kauno fakultetas) ir prof. Jonas Audėjaitis (Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas) pabrėžia, kad šiemet dviejų institucijų renginys žengė kokybiškai naują žingsnį – įgyvendinta vizija sujungti mokslą ir meną.

Akvilė Jasiukaitytė

Snieguolės Michelkevičiūtės ir Gerdos Paliušytės paroda „Lepus“ Kaune

Kauno kultūros bendruomenei nuolat aktualus klausimas, kaip paskatinti vietos gyventojus lankyti meno parodas. Parodos „Lepus“ kuratorė Agnė Bagdžiūnaitė siūlo pagrįstą ir dialogišką sprendimą, kuris remiasi vietos atminties ištekliais: ekspozicija įkuriama neformaliai atgimusio Zanavykų (dar vadinamo Žaliakalnio) turgaus aplinkoje. Šis pasirinkimas tampa įrodymu, kad apleistos, tačiau socialinių pėdsakų prisodrintos miesto erdvės gali būti sėkmingai transformuojamos kultūrinės veiklos labui.

Rita Mikučionytė

Paroda „Costume & Contemplation On Religion“ Panemunės pilyje

Kas sieja tokius prieštaringos prigimties dalykus – mūsų aprangą, kasdienio dėvėjimo įpročius ir tikėjimo tiesas, mintis apie anapusybę? Šiuo požiūriu sudomina dvi tarptautinės to paties ciklo „Costume & Contemplation On Religion“ parodos (kuratoriai Michałas Szulcas, Renata Maldutienė, Agnetė Voverė), šįmet surengtos skirtingose Vilniaus dailės akademijos (VDA) parodų erdvėse. Smalsu pažiūrėti, kaip mados dizaineriai permąsto savo santykį su religija, kokius raiškos būdus pasirenka, kaip derina specifinius, šiandien ypač aktualios problematikos padiktuotus konstrukcijos, formos ir dekoro elementus.

Agnė Narušytė

Grupės „Doooooris“ paroda „Berniukai, prisivalgę vynuogių sriubos“ Klaipėdoje

Į viską žiūriu pro dabarties akinius.

Monika Krikštopaitytė

Saulių Mažylį kalbina Monika Krikštopaitytė

Pagalvojau, kad kalbant apie sovietinę kariuomenę jau vien vartojami veiksmažodžiai – „ėmė“, „paleido“, „atidavė“ (kūną) – nusako prievartinį santykį su sistemos objektais. Kaip tave ėmė į kariuomenę?

Kai sueina 21 metai, galima rašyti prašymą, kad neimtų. Kadangi mano akys buvo silpnos, iki paskutinės akimirkos netikėjau, kad paims. Buvo spaudimas pildyti dokumentus, sakė, kad kol jie „suvaikščios“, reikia pereiti medicininę patikrą. Į prašymą neatsižvelgė. Labai daug žmonių vengė, tai nelabai ir gilinosi. 

Tuo metu vyko Afganistano karas, daug jaunuolių grąžindavo karstuose.

Taip, mes kalbėdavomės tarp savęs apie tai, ir man kažkas patarė, kad kai pildysiu dokumentus, jokiu būdu nesutikti teikti internacionalinę pagalbą. Jei nesutinki, negali išvežti tavęs iš Sąjungos. Pasidalinau informacija su kaimynu, jis labai bijojo. Ir ne veltui. Nuvežė jį į garnizoną, turėjo visi pasirašyt misijai – jis nesirašo. Tada keldavo naktį, vesdavo prie sienos ir sakydavo: mes dabar čia tave nušausim. Arba pasirašai. Prikankino vargšą.

Jonas Vaitekūnas

2025 metų balandis–gegužė

Šaukimą atlikti tarnybą sovietų kariuomenėje gavau 1984 rudenį, tik priimtas studijuoti Vilniaus dailės institute. Už dvi dėžes degtinės „Moskovskaja“ likau dalinyje Vilniuje, Šiaurės miestelyje. Kareivio tarnyba vyko tarp Vilniaus dalinio, Pabradės poligono ir karinių bazių Rytų Prūsijoje, prie Širvintos (Kutuzovo) ir Lazdynų (Krasnoznamensko). Tarnybos pradžioje buvau priskirtas žvalgams, paskui, įtarus nelojalumu, dariau „karjerą žemyn“ – teko pabūti ryšininku ir galiausiai tapau paprastu pėstininku. Kadangi gerai šaudžiau, tai man ir leisdavo šaudyti per visokius mokymus poligonuose įvairiais ginklais. Ir dar gaminau plakatus maždaug pramoninio konstruktyvizmo stiliumi su agitaciniais tekstais ir panašiai. Vieną kartą surizikavo, liepė piešt Leniną, bet išėjo nepakankamai geras, tai šiuo klausimu daugiau neturėjau vargo.

Herkus Kunčius

Sovietų kariuomenė, 1984–1986

1984 metų žiemą, po karantino ir karinės priesaikos ištikimai tarnauti SSRS, buvau išsiųstas į karinį dalinį Nr. 1283 (nesukomplektuotą pėstininkų diviziją Pabaltijo karinėje apygardoje). Čia tarnavo apie 200 karininkų ir tiek pat kareivių. Tarp šių apie 20 proc. sudarė europiečiai ir 80 proc. azijiečiai iš Rusijos Sibiro. Karininkų tautinė sudėtis buvo marga: rusai, baltarusiai, korėjiečiai, kinai etc. Pagrindines pozicijas divizijoje užėmė ir jai vadovavo sovietinės tapatybės rusakalbiai ukrainiečiai. Divizijos vadas buvo pulkininkas Čekalenka, politinio skyriaus viršininkas – Kutrovskis, štabo viršininkas – Tvorogovas, pulkų vadai – Cimbaliukas, Derešas ir Ivanenka. Mano būrio vadas buvo praporščikas Petrusevičius.