Kriminalas kvadratu

Tauragės pilyje, kuri yra visai ne pilis, o XIX a. carinės Rusijos statytas muitinės pastatas, buvęs ir mokykla, ir ligonine, ir dar daug kuo, bet visų daug maloniau vadinamas pilimi, veikiančio muziejaus darbuotojos Renatos Jančiauskienės kabinete, laikinai paverstame meno erdve, veikia instaliacija „Negalvokite, kad tai yra ko aš ieškau, tai yra ką aš radau“: pora sienų nuklota spausdintuvu išspausdintais lapais, kuriuose – didžiųjų Lietuvos žiniasklaidos portalų puslapiai. Menininkė į paieškų laukelį įvedė žodį „Tauragė“ ir vartė nacionalinius leidinius. Paieškų rezultatus spausdino ir su kolege klijavo. Siena nuklota beveik tik kriminalinėmis, politinių skandalų antraštėmis...

Jų neskaitau – mane traumuoja. Dabar nebe sovietmetis, kai kriminalinėse antraštėse ieškota tiesos, nes pozityvia informacija netikėta, tarp nelaimingų atsitikimų, žiū, dar ir savų pavardžių rasi. Tuomet viskas buvo kodai ir makabriški žaidimai, o dabar – tik radikaliai nuo kurso nukrypusi vietinė ir nacionalinė žiniasklaida, kuri bando per straipsnių paspaudimų kiekį padidinti savo galimybes parduoti reklamą, sužibėti ataskaitose nurodydama, kaip plačiai pasiekė Lietuvos žmones. Tai jau rimtai nesveika.

Pikta tauragiškiams, pikta ir atvykėliams, nes panaši situacija daugelyje regionų, o aplink esantis miestas visai nepanašus į kalėjimo kiemą, kaip tik – nepaprastai jaukus, tvarkingas, savo idile primenantis nekilnojamojo turto vystytojų beveik nerealias eskizų vizijas: senyvos ponios grupėmis klega, šypsosi, vedžioja šunelius, sėdinėja ant tvarkingų suolelių, apsidairęs visuomet rasi, kur išmesti šiukšlę. Būriuojasi ir vaikai, laigo ant rampų. Jie labai sportiški, tik keikiasi baisiai, kaip ir visoje Lietuvoje. Žmonės jaukūs, atvirais veidais, kalbink bet kurį. Taigi didžiausias kriminalas vaizduoti Tauragę it baisiausią Bronkso dalį.

Mano gide po miestą netiesiogiai ir šiek tiek tiesiogiai tampa toji pati Renata Jančiauskienė, kūryboje save vadinanti Renata Karvelis, bet taikliausiai prisistatanti feisbuke: kultūros lauko multifunkcionierė. Ir tiek daug vaidmenų prisiima turbūt ne todėl, kad jaučiasi viskuo, bet, ko gero, pirmiausia dėl to, kad kur besi, ten yra erdvės reikštis, ten potencialas. Tauragės miestui reikia kultūros, jame slypi daug pasakojimų ir jie šaukia, kviečia, nori būti išgirsti. Menininkas yra tas žmogus, per kurį istorijos ima rėkti, šnabždėti, įtraukti, įbrukti, užsikrauti ir t.t.

Renata veikia kaip daugiafunkcis mechanizmas: rašo apie Tauragę (Menų festivalio „Kvadratu“ kontekste išleido tekstų rinkinį „Miestas ir menininkas“), tekstuose mąsto apie miestą (kas jame gyveno, kas vyko, kokių grafičių yra, kokių buvo, ką jie reiškia, ką reiškia čia būti menininku ir t.t.), rengia performansus, kuria eiles. Prisimenu anekdotą, kai jaunuolis šokiuose klausia merginos: „Ar jūs šokate?“, o mergina atsako: „Šoku, dainuoju, kuriu eiles, siuvinėju kryželiu.“ Tai ir Renata kuria eiles, kartu su šaunia komanda (Eglė Červinskaitė, Sandra Germanavičiūtė, Juozas Petkevičius, Mindaugas Černeckas, Rasa Kapučinskienė) jau penktus metus kuria menų festivalio „Kvadratu“ programą, užsiima komunikacija ir t.t. O ką darysi?

Tiesą sakant, kultūroje daugiafunkciškumas jau ne išimtis, o žalinga taisyklė, kuri ne vieną palydėjo į perdegimo sindromą. Ir ši situacija, kaip ir žiniasklaidos nuostatos, turi keistis. Galime tik pasidžiaugti, išreikšti pagarbą visiems žmonėms Tauragėje ir kituose miestuose, kurie puoselėja kultūrą, užtikrina jos cirkuliaciją tarp miestų, taip kurdami savo patiriamo laiko, miesto, realybės liudijimus.

Nežinau, ką būčiau supratusi apie Tauragę tiesiog važiuodama pro šalį, trumpai pasivaikščiojusi. Turbūt nieko, tik galvoje būtų likęs mažas atvirukas, kurį mėginčiau susieti su faktais, kad kadaise čia, toje pat pilyje, mokyklą lankė mano močiutė Ona, su kaimyne žydaite valgė lašinius su cibuliais. Būtų išlikusi tokia vizija. Tačiau vien muziejaus „Santaka“ ekspozicijos jau atveria daugiau. Kvadratinio plano pastate – ir meno mokykla, ir fotogalerija, ir muziejaus padaliniai: gamtos, miesto istorijos, etnografijos, meno, archeologijos. Naujai ir patraukliai įrengtame muziejuje randu ir mokyklos iškabą, įvairių daiktų – batelių, vaistų buteliukų. Jame matyti, kad pasienio miestui būdingas daugiatautiškumas, o laiko tėkmė paženklinta perėjūnų paliktais pėdsakais.

Menų festivalis „Kvadratu“, kuris yra programos „Tauragė – Lietuvos kultūros sostinė 2023“ dalis, regis, siekė patraukti kuo įvairesnę savo miesto (ir platesnę) publiką. Justi, kad galvota ir apie tai, kaip tą padaryti. Reikėjo paneigti „Tauragie nieka nie“ nuostatą. Atiduota duoklė populiariam menininko supratimui – kai rodoma kažkas ryškaus, tikrai keisto, nekasdieniško, su ambicija atkreipti dėmesį, gal (kryptingai arba ne) patrikdyti: vyko akrobatikos elementų turintis Monikos Dirsytės ir Agnės Sabulytės performansas „Ašies kodas“, perkelta didžiulė kaukolės formos, prisilietimus skaičiuojanti Jolitos Vaitkutės skulptūra „Neamžinos vertybės“ ir religinius simbolius / šventus tekstus eksploatuojantis Aglajos Ray naujai pakartotas performansas-instaliacija „Technoteologija“. Vietinio genijaus vaidmenį atliko Edmundo Frėjaus (1949–2009) retrospektyvinė paroda „Metalo alchemija. Edmundo Frėjaus sugrįžimas“. Tamsios rūsio patalpos jo makabriškoms būtybėms labai tiko. Apvalioje Fotografijos galerijoje (nes bokšto pastate) rodoma Edvardo Jurčio paroda „Būties nerimas“ (kuratorė Danguolė Ruškienė), kurioje pandemijos ištuštintos didžiulės industrinės erdvės (automobilių stovėjimo aikštelės ir kt.), neramumams parengtos gatvės su užkaltais langais. Performatyvus Renatos Karvelis meninio tyrimo apie Tauragę pristatymas, videodarbai muziejaus kvadrato viduriuose ir atvežti autoriai, šokio spektaklis kieme, filmų peržiūros, menotyrininkės paskaita sukuria laikiną meno infrastruktūrą, joje galima rasti net Jono Meko darbų parodą. Erdvė tampa įvairių atradimo galimybių pilna teritorija. Ir publika noriai žvalgosi, diskutuoja. Taip laisvai, net pavydu.

Kita dalis ekspozicijų pasklidusi po dažnai lankomas miesto vietas. Prie fontano Tauragės Atgimimo aikštėje šalia bendruomenių primargintų tauro ragų skulptūrų, stenduose Renaldo Malycho irgi mėgėjiškos (nes toks žanras) nuotraukos „Tauragės (sub)kultūros, 1990“. Iš aprašo sužinome, kad Tauragėje anuomet rinkdavosi sunkiosios muzikos mėgėjai, čia alsavo alternatyva.

Už Jūros upės, kur mėgstama pasivaikščioti promenada ir tiltu, Pikniko parke, erdvioje pievoje, filosofų Viktoro Bachmetjevo ir Viliaus Dranseikos per „Google“ palydovo žemėlapius surinkti vaizdai parodoje „Intelektualų vieškeliai Lietuvoje“. Anotacijoje sakoma, kad autoriai nori apmąstyti filosofo / intelektualo sampratą visuomenėje, bet surinkti vaizdai vargu ar tam padeda. Atliktas mechaniškas judesys – parinktos Emanuelio Levino (Kaunas), Stasio Šidlauskio (Ariogala), Oskaro Milašiaus (Kaunas), Česlovo Milošo (Vilnius), Aleksandro Puškino (Radviliškis), Antano Maceinos (Kulautuva) ir pan. gatvės, kurios atrodo veikiau kaip kaimo vieškeliai. Galbūt taip rodoma esama intelektualų savijauta ar didesnės laisvės pageidavimas (būti neįpareigojančiu vieškeliu), bet rezultatas veikiau atsitiktinis, situacijos parinktos akivaizdžiai tendencingai. Juk yra ir daug reprezentatyvesnių atitinkamai pavadintų vietų. Nors tai „Google“ sugeneruotas žvilgsnis, vis dėlto būtų įdomiau pažvelgti į peizažą, į kurį kažkada realiai žvelgė vienas ar kitas asmuo, bet tai jau kitas projektas. Kilusios idėjos viziją galima vertinti kaip parodos poveikį, vadinasi, jis yra, ačiū ir už tai.

Kita vertus, ši paroda labai nudžiugino tuo, kad ji nei fasadiška, nei fanfariška, kad ir Tauragėje yra trauka prie intelektualinių rebusų, paneigiant nuomonę, jog regionuose tik popsas gali „eiti“. Visko neišvardinau ir neišvardinsiu, tik pasakysiu, kad miestas yra išvaikštomas, ir kur pasisuksi, ten rasi pasakojimą, todėl net viena diena Tauragėje mano atmintyje, matuojant įspūdžiais, išliks kaip savaitė. Ir būtinai dar čia sugrįšiu.