Gyvi katedros akmenys

Agatos Orlovskos kūryba nėra dovanėlė žiūrovui. Priešingai – kai kuriuose darbuose žiūrovai yra kone manipuliatyviai klaidinami ar net savotiškai apvagiami. Pasisavinama jų rega, ausų ramybė, smalsumas, viltis ar net iškvėpimai. Tačiau priešingai, nei atrodo iš tokio aprašymo, šis procesas nepalieka skriaudos jausmo, kokį ne kartą yra bandę sukelti įvairūs nukarūnuoti genijai. Veikiau galime pasijusti kaip gyvi katedros akmenys – ieškodami garso pradžios ar generuodami drėgmę tampame kažkokio, gal net ne vien menininkės grandiozinio sumanymo dalimi.

Katedros vaizdinį renkuosi sąmoningai. Nors Agata nesidomi fikcijomis, jos darbai pirmiausia kelia asociacijas su gotikinio romano žanru – XIX a. romantikų atsaku racionalistinei mąstysenai, pasižyminčiu griežtu naratyvu, mįslingais įvykiais ir visiškai išviešinta žmogaus proto tamsa. Tamsa ne kaip bedugne ar priešu, o kaip pasaulį apraizgiusiu elementu, suteikiančiu sodrumo miškams ir ilgesiui, komplikuojančiu žinojimą, išryškinančiu liepsnas. Agata gręžiasi į reiškinius, neturinčius aiškios pradžios ar pabaigos – „iškūnytą“ arba akusmatinį garsą, mitines bibliotekas, užmerktų akių spalvą, neišspręstas kalbas – ir sutelkia juos labai aiškiose figūrose, begalybę paversdama plyta. Kaip ir katedroje, šios plytos tai klykia, tai šnabžda – dažniausiai ne tikintiems dievu, o bent kiek pasidomėjusiems architektūra.

Skaitydama ekspoziciją lydėjusią Agatos magistro baigiamojo darbo teorinę dalį buvau maloniai nustebinta. Remdamasi egzistuojančiais reiškiniais ir tikromis akademinėmis sąvokomis menininkė sukuria tekstą, turintį mistinio pasakojimo įspūdį. Tai, manau, ir yra dalis šios begalybių architektūros, kurią ji pasišventė kurti. Tam tikra prasme, tai labai nešiuolaikiškas metodas – kontempliatyvus ir vienuoliškas, nelabai spėjantis paskui dopamino pliūpsniais varomą visuomenę. Taip pat jis labai viltingas, atsiejantis Agatos kūrinius nuo periodiškai užgęstančios ekranų saulės ir leidžiantis tikėti, kad jos vidinė biblioteka tikrai išliks begalinė.

O turbūt svarbiausia – Agatos puikiai įvaldyta tapybos, medžiagos, garso ir technologijų kalba. Visų pirma todėl, kad ji leidžia visus šiuos elementus atsieti nuo formalių debatų apie jų potencialą ir iš tikrųjų atlikti tą dekonstrukciją, kurios siekia turbūt ne tik menininkė, bet ir originalieji šio metodo korifėjai. Agatos tapyba nebėra vaizdas, garsas – nebe keistas muzikos giminaitis, technologija – ne fejerverkai, bet reto pigmento pamušalas vis tiek lieka tikras, ir nenuneigiamai mėlynas, ir vis dar neeksploatuojamas Silicio slėnyje. Tuo pačiu visi šie kūrybiniai įrankiai leidžia jai, nežemiškų koncepcijų ir nesusekamų fenomenų entuziastei, išlikti aktualesne dabarties menininke nei daugeliui karščiausių žinių tyrėjų. Sakyčiau, kad tai įvyksta per sudėtingą ekspozicinį santykį, kryptingą žingeidumą ir estetiką be nesąmonių – retus ir gražius kūrybos bruožus.