Lietuviškojo Mančesterio beieškant...

Fotografijos muziejuje šiuo metu (iki rugpjūčio 27 d.) veikia visus Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinius jungiančios parodos „Šiaulių albumas“ dalis „Apie muzikinės scenos maištininkus“, pristatanti savitą miesto alternatyviosios muzikinės kultūros raidą ir primenanti jos ištakas, glūdinčias gūdžiame sovietmetyje. Čia susikūrė bene pirmoji roko (?) grupė, pirmą kartą šiaulietis atlikėjas scenoje ištraukė mikrofoną iš stovo ir dainavo laikydamas jį rankose, susiformavo grupės-fenomenai, susibūrė holistinės muzikos, ska-punk, britroko grupės, kitų įdomių kolektyvų. Plačiau Šiaulių muzikos istoriją nagrinėja muziejininkas Andrius Skuolis.

XX a. 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių sandūroje Šiauliai buvo vienas iš Lietuvos estrados centrų. Mieste veikė trys dideli estrados kolektyvai, kuriuose savo koncertinį kelią pradėjo ne tik miestą, bet ir respubliką garsinę talentingi scenos atlikėjai: Nijolė Ščiukaitė, Adolfas Jarulis, Jurgis Žukauskas, Saulius Lileikis. Tarp jų reikia paminėti ir Ričardą Dailidę, kuris 1966 m. per miesto spaudoje surengtus rinkimus buvo pripažintas geriausiu estrados solistu Šiauliuose. Vėliau jis skynė laurus ir kitų miestų organizuotuose muzikiniuose konkursuose, tokiuose kaip „Gintarinė triūba“ ar „Vilniaus bokštai“.

Iš tų laikų išliko pasakojimas apie maištingą šio atlikėjo elgesį scenoje. Būsimasis fotomenininkas į kūrybą žvelgė itin aistringai ir kūrybingai. Žinoma, kad per vieną koncertą 1969 m. Kauno halėje jis stvėrė iš stovo mikrofoną ir, laikydamas jį rankose, pradėjo dainuoti Gianni Morandi „Buvo toks vaikinas“. Scenoje tuo metu užvirė tikras vakarėlis: atliekant dainą kurtos mizanscenos, inscenizuota atlikėjo mirtis – ištisas performansas. Klausytojai, kurių koncerte buvo 5000, taip įsišėlo, kad dainą kartoti prašė septynis kartus. Anuomet toks rokenroliškas šėlsmas buvo nematytas reiškinys estradoje, nes, kaip rašė publicistas Ričardas Jakutis, „solistai prie mikrofonų turėjo stovėti ramiai – it pionieriai ar kareiviai per rikiuotę“. Šitai buvo ir gaivaus oro gurkšnis sustabarėjusioje kultūroje, ir kartu pradžia, paskatinusi kurtis pirmąsias roko grupes, tuometinius vokalinius-instrumentinius ansamblius Šiauliuose ir kituose Lietuvos miestuose.

Labai populiari buvo „Kertukų“ grupė. Ją būtų galima vadinti roko pradininke šalyje. Nors jos įkūrėjas šiaulietis Vydmantas Juronis grupę subūrė išvykęs į Kauną, jo muzikinis skonis formavosi gimtajame mieste. Gediminas Jurgilas, kitas „Kertukų“ narys, atvykęs į Šiaulius apie 1971 m., ėmėsi vadovauti prieš kelis metus (1968 m.) vietos muzikantų įkurtai grupei „Saulės vaikai“, kuri laikytina jeigu ne pirmąja, tai vieną pirmųjų sunkiojo roko grupių Lietuvoje.

Šis muzikinis kolektyvas koncertų salėse keldavo tikrą šėlsmą ir niekuo nenusileido „Kertukams“. Grupei didelę įtaką darė hipių kultūra, tačiau politikuoti ji vengė. Roko grupės tuo metu kūrėsi net mokyklose, jų buvo daugelyje Šiaulių ugdymo įstaigų, bet itin išsiskyrė 1969 m. Šiaulių 5-ojoje vidurinėje (dabar Didždvario gimnazija) Vilijaus Vaišvilos su mokyklos draugais suburtas ansamblis „Dagiliukai“.

Atskirai nuo minėtų grupių formavosi Šiaulių miesto dviračių ir variklių gamyklos „Vairas“ profsąjungos iniciatyva suburtas ansamblis, kuris 1960 m. kovo 8-ąją surengė pirmąjį koncertą. Nors šią datą linkstama vadinti roko Lietuvoje pradžia, visgi šis ansamblis iš pradžių grojo ne roką, o estradinę muziką. Tačiau tai buvo bene pirmas toks pramoginės trankesnės muzikos kolektyvas. Nuo 1960 m. iki šių dienų ansamblyje buvo daug grupės narių bei vadovų pasikeitimų, taip pat ir muzikinių transformacijų. Pavadinimas „Vairas“ suteiktas tik 1974 m., kai sovietinės valdžios atstovai skyrė liaudies kolektyvo vardą už nuopelnus populiarinant lietuvių estradinę muziką, taip pat koncertinę veiklą ir kūrybinius laimėjimus. Tikrasis virsmas į roko muziką grupėje įvyko 1982 m., kai jai vadovauti pradėjo energingas studentas Vytautas Katilius. Laikotarpis nuo 1982 iki 1989 m. vadinamas „Vairo“ aukso amžiumi. Muzikinis repertuaras buvo stipriai praplėstas, kuriama muzika tapo meniškesnė, surengta daug koncertinių gastrolių, dalyvauta įvairiuose muzikiniuose konkursuose ir festivaliuose. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę grupės populiarumas kiek išblėso ir ji pati aptilo, nemažai muzikantų pasikeitė, tačiau grupė neiširo. Priešingai, išgyvenusi dar kelias transformacijas, ji atgimė ir iki šiol koncertuoja.  

Ankstyvojo roko muzikinių kolektyvų kūrimosi bumas pasiekė naują stadiją, kai Helmantas Stanevičius kartu su grupe iš Telšių persikėlė į Šiaulius. Šios grupės muzikantai 1972–1975 m. Telšiuose pirmenybę teikė sunkiajam rokui, tapatinosi su hipių judėjimu ir daugiausia grojo „Led Zeppelin“, „Black Sabbath“, „Deep Purple“ ir kitų panašių grupių kūrinius, o per koncertus mėgo atlikti ilgas muzikines improvizacijas. Beje, jų koncertai Šiauliuose sulaukdavo itin daug dėmesio. Susirinkusi 500–1000 klausytojų minia tiesiog pašėldavo grupei pasirodžius ant scenos – Pedagoginio instituto salėje dužo vitražai, muzikantai buvo nešiojami per rankas, o Statybos tresto salėje netgi lūžo laiptai, neišlaikę susirinkusiųjų į koncertą svorio. Stanevičius sukūrė tais laikais gerai žinomą kūrinį „Roko žmogus“.

1978 m. dauguma grupės narių iš Šiaulių išsivažinėjo. Prasidėjo kitas muzikinis etapas – muzika tapo elektroninė, pats Helmis susidomėjo Rytų kultūra, joga. Imtasi muzikinių eksperimentų. Baigėsi protestai ir maištas, prasidėjo dvasiniai ieškojimai, muzika tapo eksperimentinė, tačiau ir ji paliko pėdsaką eksperimentinės Lietuvos muzikos istorijoje.

Su savotiška ramybe prieš naują maišto bangą Šiaulių muzikinėje scenoje galima sieti eksperimentines muzikos keliones, kurias kūrė Gediminas Dapkevičius. Dar 1981 m. Klaipėdoje (vėliau Šiauliuose) jis kartu su kolega muzikantu Gintaru Kizevičiumi sukūrė vieną pirmųjų Lietuvoje eksperimentinės elektroninės muzikos grupių „Solaris“. Dapkevičius laikomas holistinės muzikos Lietuvoje pradininku. Ši muzikos srovė pasižymi tuo, kad derina įvairių pasaulio tradicinių bendruomenių kultūros folkloro elementus su eksperimentiniais, meditatyviniais garsais, avangardą su pasaulio kultūrų mitologija ir filosofija.

9-ojo dešimtmečio antra pusė Lietuvoje buvo ypatingas laikotarpis. Greta ryškių politinių ir savimonės pokyčių visuomenėje subrendusios pilietinio pasipriešinimo nuotaikos persikėlė ir į muziką, pasipylė koncertai, festivaliai, roko maršai. Rokas tapo išsivadavimo ir kovos su priespaudos aparatu įrankiu, o šio stiliaus muzika per įvairias variacijas, per skirtingus žanrus darėsi vis įvairesnė.

Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetas tapo naujų maištingų kūrėjų kalve. Čia studijuojantys jaunuoliai jau 1981 m. būrė pankroko grupes, tokias kaip „Kaimo pankai“ („Country Punk“), vyko Sauliaus Urbonavičiaus ir bendraminčių bandymai groti pankroką, kas vėliau išsirutuliojo į „Bix“, Gedimino Dapkevičiaus eksperimentai, susibūrė „Žuvys“, „7B orkestras“, „Lygiailyja“ ir kiti kolektyvai.

1987 m. Šiaulių, o netrukus ir visos Lietuvos bei tarptautinę muzikinę padangę sudrebino susibūrusi grupė „Bix“. Ji pradėjo formuoti alternatyvaus roko standartą, kitaip dar vadinamą indie. Grupės muzikantai buvo ryškios asmenybės, tryško kūrybine energija. Jie greitai nebeišsiteko vietinėje rinkoje, tad patraukė į Vakarus užkariauti melomanų širdžių. „Bix“ koncertavo Vokietijoje (prieš koncertą Berlyne juos apšildė „Nirvana“ – tuo metu mažai kam žinoma grupė iš JAV), Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Beniliukso, Skandinavijos šalyse, JAV. Grupė eksperimentavo maišydama skirtingus subžanrus – nuo funk, ska, punk iki Lotynų Amerikos muzikos ritmų. Dėl to kiekvienas grupės albumas skambėjo vis kitaip ir stebino gerbėjus. Grupė gyvuoja iki šių dienų, nors ir nebe taip aktyviai. Tačiau jos nariai nuolat kuria savo muzikinius ar meninius projektus: Gintautas Gascevičius dalyvauja avangardinės muzikos projektuose, pristato įvairius eksperimentinius perkusijos albumus bei koncertus-performansus; Geraldas Jankauskas-Džeris taip pat kuria tiek mokslo, tiek meno projektus. Jis muzikiniame pasaulyje buvo aktyvus dar iki „Bix“. 1977 m. įkūrė roko grupę „Pionier“, vėliau aktyviai įsitraukė į „Bix“ koncertinę veiklą, 1992 m. įkūrė ambient muzikos grupę „7B Orchestra“, „Nagualiorchestra“ projektą, buvo prisidėjęs prie „Gin’Gas“ grupės.

Greta „Bix“ Šiauliuose formavosi ir kitos grupės. 1988 m. suburti „Stagnatai“ kaip laikinas vieno vakaro projektas vėliau nusprendė tapti tikra grupe. Jos idėjinė siela Remigijus Ruokis, vėliau prisidėjęs ir sukūręs daug kitų grupių bei projektų, čia kartu su bendraminčiais grojo bliuzo, funk, jazz, pop ir parodijos hibridą, kuriuo stengėsi praskaidrinti žmonių kasdienybę. Nors grupė gyvavo neilgai, ji spėjo pasirodyti ne viename muzikos ir humoro festivalyje, apšildė „Rondo“ ir paraleliai sukūrė dar kelis muzikinius projektus ar grupes. 1999 m. buvo atgimę kaip „Les Stagnateurs“ ir, eksperimentuodami bei kurdami muziką tarp punk ir pop, sukūrė dar ne vieną hitą.

Panašiu metu Šiauliuose Laimontas Dinius buvo subūręs tarp studentų populiarų sunkųjį artroką grojusį „Testą“, o tarp punk atstovų – „Donaldą“. „Testas“ užkariavo ir kitų miestų auditorijas, pavyzdžiui, Alytaus sporto rūmuose buvo surengti šeši anšlaginiai koncertai per tris darbo savaitės dienas. Grupės daina „Širdis“ (1985 m.) labai išpopuliarėjo, tai Diniui atvėrė kelią į „Rondo“ grupę. Vėliau koncertų sumažėjo, tačiau buvo išleistas muzikinis albumas „Šiauliai – Šiaurės Lietuvos Mančesteris – Meilės istorijos“. 

1986 m. pasirodė eksperimentinės, avangardinės muzikos grupė-projektas „Žuwys“, suburtas menininko Pauliaus Arlausko. Skirtingais laikotarpiais jos kūrybinėje veikloje dalyvavo „Bix“, „Stagnatų“ ir kitų grupių atstovai. „Žuwys“ neapsiribojo vien muzika, pradėjo kurti ir klipus, meninius tarpdisciplininius projektus, tai ilgainiui virto to paties pavadinimo klubu bei festivaliu. Dar vėliau, pakeitus pavadinimą, atsirado alternatyvios mados ir kultūros renginys, kasmet organizuojamas mieste. 1988 m. grupėje pradėjo dainuoti Saulė Laurinaitytė, unikalaus balso menininkė, kurią iki šiol prisimena ne vienas melomanas. Per 1991 m. sausio 13-osios įvykius ji kartu su grupele Šiaulių muzikantų sukūrė dainą „Broli, neverk“, kuri valstybės atkūrimo pradžioje stiprino tautinę savimonę ir skatino susitelkti.

1991 m. susibūrė „Lygiailyja“, viena originaliausių ir įdomiausių XX a. 10-ojo dešimtmečio Lietuvos roko grupių, jos muzika moderniai skamba ir šiais laikais. Nors grupė gyvavo tik kelerius metus, jos kuriamas postmodernus rokas išsiskyrė novatoriškumu. Vėliau pereita prie konkretesnio subžanro rap core, to meto Lietuvoje tai irgi buvo inovatyvu. Grupės narių sudėtis ne kartą keitėsi, buvo ir kūrybinių transformacijų. „Lygiailyja“ išleido du labai skirtingus, originalius albumus, tapo anuomet garsaus alternatyviosios muzikos Pačių blogiausių grupių festivalio nugalėtojais, 1994 m. pasirodė didžiausiame Baltijos valstybių festivalyje „Rock Summer“, vykusiame Taline. 

Šiauliuose savo vietą atrado ir ekstremalesnės muzikos atstovai. 1989 m. žinoma kaip INRI, o nuo 1991 m. pakeitusi pavadinimą greitąjį thrash metalą pradėjo groti grupė „Mortuary Property“. Ši grupė per ketvertą aktyvių metų išleido porą muzikinių leidinukų ir surengė daugybę pašėlusių koncertų.

1990 m. Jonas Verbušaitis įkūrė funk, džiazroko, groove grupę „Gin’Gas“, kuri iškart pradėjo aktyviai koncertuoti Lietuvoje įvairiuose renginiuose – nuo studentų vakarėlių iki respublikinių švenčių bei festivalių. Pirmas albumas nuolat skambėjo radijo stotyse ir suteikė grupei galimybę dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, vykusiuose Europos valstybėse. 1994 m. į grupę įsitraukęs charizmatiškasis Remigijus Ruokis suteikė jai naują impulsą. 1995 m. muzikantai suorganizavo tarptautinį alternatyviosios muzikos festivalį „Rumšk“, kuriame Šiaulių grupės turėjo galimybę pasirodyti su perspektyviais Lietuvos bei užsienio atstovais. Patys „Gin’Gas“ gavo ne vieną nominaciją įvairių apdovanojimų kategorijose ir 1996 m. keliavo į festivalį „Baltic Music Network“ Lenkijoje, toliau auginosi tiek savo, tiek atliekamos muzikos populiarumą klausytojų širdyse.

1990 m. Šiaulių kultūros centre buvo organizuojamos „Roko laboratorijos“ įrašų sesijos, per kurias grupės galėjo įrašinėti savo muziką. Šiaulių kultūros centras buvo savotiška muzikos meka, jo trečiame aukšte buvo įsikūręs muzikos klubas „Šaukštas“, čia buvo filmuojami ir grupių vaizdo klipai. Būtent ten gimė muzikinė firma „Tango“, sukūrusi ne vieną muzikai skirtą televizijos laidą. „Tango“ turėjo ir įrašų studiją. Vėlesniu laikotarpiu Šiauliuose tokios muzikos susibūrimo vietos rasdavosi jaunų aktyvių žmonių iniciatyva, tai buvo kaip andergraundo (pogrindžio) judėjimo dalis.      

Baigiantis sovietmečiui ir pirmąjį atkurtos Lietuvos Respublikos dešimtmetį Šiauliuose susibūrė nemažai grupių, kurios ilgainiui pakeitė pogrindžio veidą. Metalo scenoje atsirado ir ekstremalų metalą grojančios „Anatome“ bei „Outsider“. Pankrokas buvo įsitvirtinęs Vilniuje, kituose miestuose jis vystėsi kiek lėčiau. Šiauliečiai subūrė kelias aktyvias pankroko grupes, tokias kaip „Gubernija“, „Prosto Marija“ (ankstesnis pavadinimas „Paršeliai jau šaudomi“), „Timūras ir jo būrys“, „Flagelacija“, bet labiausiai iš jų išsiskyrė kolektyvas „Apatija“. 1994 m. susibūrę vaikinai tapo pirmąja Lietuvos ska ir punk grupe, jie pradėjo groti tokią muziką anksčiau už šio subžanro pionierius, vilniečius „Dr. Green“, kurių atliekamas Rytų Europos ska vėliau garsino Lietuvos muziką pasaulyje. „Apatija“ grojo įvairiuose nekomerciniuose renginiuose, pogrindžio festivaliuose Vilniuje ir kituose miestuose. Buvo pasirodę ir legendinio šiauliečių festivalio „Žuvys“ scenoje. Būdami pankai iš širdies, nelabai rūpinosi komercine veiklos perspektyva, bet 1996 m. išleido neblogai įvertintą albumą „Ne jūsų reikalas“ ir sugebėjo viena ar kita forma išlikti aktyvūs iki pat XXI a. pradžios.

Pogrindinės muzikos sceną papildė avangardo projektas „Šalikapalikau“, kuris vėliau transformavosi į „Ensemble SP“. Jis susikūrė iš pusės 1993–1994 m. Jurbarke gimusio dueto „Wejdas“ narių, kurių keliai išsiskyrė (nors bendra veikla tęsėsi dar keletą metų) jiems persikėlus gyventi į skirtingus miestus. Darius Gerulaitis, sutikęs Šiauliuose iš Papilės atvykusį pankroko renginius organizavusį ir keliose punk grupėse grojusį Gytį Skudžinską (GyS), subūrė unikalų ambient, elektronikos ir apskritai avangardinio skambesio kupiną projektą „Šalikapalikau“. Nors Lietuvoje prekybos vietose jų muzikinių albumų buvo sunku rasti, muzikos mylėtojai užsienyje aptarinėjo juos įvairiuose leidiniuose ir klausėsi savo asmeninėse diskografijose. Šis projektas Šiauliams davė ne tik muziką, bet ir ryškų „pasidaryk pats“ kultūros bei leidybos apskritai palikimą. Tiek Darius, tiek Gytis dar iki Šiaulių kiekvienas leido savo fanzinus gimtuosiuose miestuose, tad susitikę Šiauliuose natūraliai pradėjo leisti bendrą to paties pavadinimo kaip ir grupė ziną, kuriame publikavo interviu, tekstus apie muziką, kiną, kultūrą, filosofiją, apžvalgų skiltį ir t.t.

1996 m. susikūrusi „Brainers“ grupė žymėjo naują roko bangą mieste. Kolektyvas aktyviai koncertuoti pradėjo 1997 metais. Nuo tada jie pasirodydavo visoje Lietuvoje – klubuose, baruose ir didelėse scenose, o konkurse „Durys 2001“ laimėjo antrą vietą. Dalyvavo festivalyje „Durnių laivas 2001“, taip pat ir kituose studentų festivaliuose. Grupė grojo įvairiose scenose – nuo pogrindinių pankroko klubų iki festivalių. Albumas „Disco Balls“ 2007 m. per alternatyviosios muzikos apdovanojimus A.LT buvo pripažintas Metų albumu. 

Po „Brainers“ sukeltos naujos indie roko bangos viena po kitos ėmė burtis įvairios sunkiosios bei alternatyviosios muzikos grupės: nu metal atstovai P. O. L. L. Y. (Šiauliai, Kuršėnai), britrokeriai AXIS, indie roko grupės „Blackout“ ir „Da’Žai“, alternatyviojo roko ir (ar) progresyvaus metalo kolektyvas „Bestija“ (vėliau „Stranger Aeons“). Pankroko judėjimo atstovai pradėjo kurti pogrindinės muzikos susibūrimo vietas Šiaulių jaunimo centro pastate kultūrinio skvoto „Bendradarbei“ pavidalu, kur bene kiekvieną savaitę grodavo Lietuvos ir užsienio grupės. Čia atvykdavo muzikos mylėtojai iš visos šalies ir svetur. Šią vietą uždarius estafetę perėmė kiti judėjimo atstovai, įkūrę panašias koncertų ir kultūrinio veiksmo vietas buvusio odos ir avalynės kombinato „Elnias“ ir prekybos įmonių komplekso Verdulių gatvėje pastatuose. 

2006 m. susibūrė grupė, kuri tapo paskutinės Šiaulių roko bangos vėliavneše ir dar kartą priminė Lietuvai, kur reikėtų žvalgytis ieškant šalyje Mančesterio. Kolektyvas, iš pradžių stipriai globojamas „Brainers“ narių, netrukus tapo žinomas kaip „Colours of Bubbles“ (šį pavadinimą irgi „padovanojo“ „Brainers“ iš nepanaudoto savo albumo varianto) ir greitai ėmė kopti šlovės laiptais. Daina „My little Sue“ iškart šoko į šeštą vietą tarp populiariausių „Radiocentro“ stoties kūrinių (ankstesniais laikais groję „Brainers“ taip ir nesulaukė radijo stočių dėmesio). Jų grojamas indie rokas pradėjo formuoti naujas šio žanro populiarumo tendencijas, o kolektyvas laimėjo alternatyviosios muzikos apdovanojimų T.E.T.E. geriausios roko grupės nominacijoje, po kurio buvo pergalių M.A.M.A., lenkų tarptautiniame projekte „Balcony TV“ ir kituose muzikos apdovanojimuose. Grupė išleido ne vieną sėkmingą albumą, bendradarbiavo su teatru ir Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, tai įtvirtino „Colours of Bubbles“ ir Šiaulių vardus Lietuvos roko muzikos istorijoje.