Šokis

Žilvinas Dautartas

„Prieš devyniasdešimt metų. Penki baleto spektakliai iš Valstybės teatro repertuaro“

Gruodžio 20-osios ir 22-osios vakarais M.K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre parodyti penki baleto spektakliai puikiai iliustravo vis labiau mūsų baleto pasaulyje įsigalinčią tendenciją: naujų baleto ir šokio spektaklių kūrybą į savo rankas perima moterys. Perima gražiai, be revoliucinių šūkių, perversmų – tiesiog įgyvendina savo ar kitų sumanymus. Tad nieko nuostabaus, kad iš penkių baleto miniatiūrų dvi buvo sukurtos trijų choreografių.

Drįstu teigti, kad man labiausiai įsiminė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus 70-mečiui skirtas šventinis koncertas. Įspūdį padarė ir mokinių koncertas, ir tai, kad pasveikinti jubiliato atvyko berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“. Tikrai nesitikėjau, jog bendras dviejų skirtingų kolektyvų (dainos ir šokio) atliktas kūrinys padarys tokį įspūdį, dar kartą įrodantį, kad tikras, iš širdies atliekamas menas gali atsakyti į bet kokius, mums visiems rūpimus klausimus.

Ignas Zalieckas

Paryžiaus rudens festivalio užrašai (II)

Antroje šiųmečio Paryžiaus rudens festivalio užrašų dalyje noriu prisiminti ryškiausias jo akimirkas. Pirmajame tekste aptariau ilgai nerimą kėlusį scenos meno priklausomybės nuo rinkos klausimą, o tęsinyje norisi rašyti apie estetinį ir dvasinį pasitenkinimą sužadinusius spektaklius bei teatrą, nebijantį būti savimi. Toks sprendimas nėra formalus – jis suteikia galimybę kelti klausimus, nors ir atsikartojančiomis, bet svarbiomis scenos menui temomis.

Žilvinas Dautartas

XIX–XXI baleto mokyklos laidos. Eglė Špokaitė, Anželika Cholina ir Aurelijus Daraškevičius

Bandydamas išsamiau susipažinti su M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus, mininčio savo septyniasdešimtmetį, veikla, vis dažniau pagalvodavau: kodėl ji buvo tokia banguota, kodėl nepavykdavo Vilniaus, Kauno, o vėliau ir Klaipėdos teatrus nuolat aprūpinti profesionaliai parengtais baleto artistais? Kodėl vienais metais Baleto skyrių baigdavo keli absolventai, o kitais ir keliolika, nors į Baleto skyrių būdavo priimama tikrai nemažai norinčiųjų tarnauti šokio mūzai?

Agnė Zėringytė

Pokalbis su baleto šokėju Edvinu Jakoniu

Edvinas Jakonis prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės prisijungė vos prieš dvejus metus. Jis baigė Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą ir Miuncheno baleto akademiją. 2018 m. tapo tarptautinio jaunųjų baleto šokėjų konkurso „Youth America Grand Prix“, vykusio Niujorke, laureatu. Kuria vaidmenis tokiuose LNOBT spektakliuose kaip „Bajaderė“, „Romeo ir Džuljeta“ (choreografas Krzysztofas Pastoras, 2016), „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020), „Pachita“, „Infra“ (choreografas Wayne’as McGregoras, 2022) ir kt. Šiuo metu ruošia vaidmenį balete „Spragtukas“.

Helmutas Šabasevičius

Felikso Bajoro „Dievo avinėlis“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Po keturiasdešimties metų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) grąžino skolą kompozitoriui Feliksui Bajorui – lapkričio 17, 18 ir 19 d. įvyko jo operos-baleto „Dievo avinėlis“, parašyto 1982-aisiais, premjeriniai spektakliai. Meno kultūros žurnale „Krantai“ (1989, gegužė) išspausdinta paties kompozitoriaus parengta publikacija su šio kūrinio užsakymą bei svarstymą nušviečiančiais dokumentais ir tuometės Meno tarybos rezoliucija: „Į 1984 metų repertuarą operos „Dievo avinėlis“ neįtraukti. Jei autorius pataisys libretą ir muziką, ateityje... žiūrėsim.“

Ignas Zalieckas

Paryžiaus rudens festivalio užrašai (I)

Kaip ir kasmet, rugsėjį į Paryžių sugrįžo iki pat gruodžio besitęsiantis Rudens festivalis, nutraukęs po vasarą vykusio Avinjono teatro festivalio vyravusį štilį. Deja, pirmieji rudens mėnesiai privertė skendėti blunkančioje liepos reminiscencijoje. Tyliai iškilo seniai nerimą keliantis scenos meno priklausomybės nuo rinkos klausimas. Susidarė įspūdis, kad dalis Rudens festivalyje pristatomų kūrinių maunami ant vieno tematinio ir tikslinio virbo.

Greta Vilnelė

Trupės „Nuepiko“ šokio spektaklis „Niekur, bet ne čia“

Trupės „Nuepiko“ šokio spektaklis „Niekur, bet ne čia“ (2022) įkvėptas tapytojo Francio Bacono paveikslų. Vienas įtakingiausių XX a. dailininkų pagarsėjo ekspresyvia raiška, kuria bandė įprasminti pokarinį žmonijos būvį. Jo paveiksluose gausu deformuotų, skausmo iškreiptų žmonių kūnų ir veidų. Daugelyje šokio spektaklio scenų nuorodos į Bacono meno kūrinius blankios. Ant apšviestos širmos pasirodo kūno dalių – plaštakos, pėdos ir t.t. – šešėliai. Dekonstruotas kūnas atrodo mįslingai, tačiau neatkuria Bacono vaizduoto grotesko. Vienintelis šokio etiudas aplink stačiakampę širmą paveikiai liudijo apie įkvėpimo šaltinį. Vienas po kito šokėjai išnyra į šviesą tarpusavyje susipynusiomis rankomis, kai neaišku, kur viena prasideda, o kita baigiasi. Nuleidę galvas, pritūpę ir sukumpę, jie lėtai sėlina aplink. Ant sienos išryškėja begalvių, agonijos iškreiptų žmonių šešėliai. Siena tampa drobe, o šokėjų kūnai – dažais, kuriais tapomas paveikslas.

Helmutas Šabasevičius

Rugsėjis ir spalis

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupė sezoną pradėjo pasipildžiusi keliais jaunais šokėjais, tarp jų – Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventai Nora Straukaitė, Adriana Jakonytė, Nijolė Seriožnikova (klasikinio šokio mokytoja Deimantė Karpušenkovienė) ir Jonas Kertenis (klasikinio šokio mokytojas Danielius Kiršys) bei šokėja iš Ukrainos Anastasija Tokina. Į pirmąjį sezono spektaklį baleto artistai pakvietė vaikus – parodė Kareno Chačaturiano „Čipoliną“, kuriame grafienių Vyšnių vaidmenis pirmą kartą atliko Kotryna Rudych ir Straukaitė.

Agnė Zėringytė

Pokalbis su balerina Greta Gylyte

Greta Gylytė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės prisijungė 2008 m., vos baigusi Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Sukūrė tokius ryškius vaidmenis kaip Odeta-Odilija „Gulbių ežere“, Karmen, Mirta balete „Žizel“, Pelių karalienė „Spragtuke“ ir daugelį kitų. 2016 m. pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už vaidmenį spektaklyje „Bolero“ (choreografas Krzysztofas Pastoras, 2015).