Šokio dienoraščiai

Rugsėjo 25 d.

„Čipolinas“

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupė sezoną pradėjo pasipildžiusi keliais jaunais šokėjais, tarp jų – Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventai Nora Straukaitė, Adriana Jakonytė, Nijolė Seriožnikova (klasikinio šokio mokytoja Deimantė Karpušenkovienė) ir Jonas Kertenis (klasikinio šokio mokytojas Danielius Kiršys) bei šokėja iš Ukrainos Anastasija Tokina. Į pirmąjį sezono spektaklį baleto artistai pakvietė vaikus – parodė Kareno Chačaturiano „Čipoliną“, kuriame grafienių Vyšnių vaidmenis pirmą kartą atliko Kotryna Rudych ir Straukaitė.

Rugsėjo 30 d.

„Sužeistas elnias“

Vienodai domintis teatru, šokiu bei daile, visada įdomu stebėti, kaip šios meno sritys keičiasi herojais, siužetais, kartais – net išraiškos priemonėmis. Iš vaizdo įrašų gana gerai žinomas pagal Bruno Moretti aranžuotą Claudio Monteverdi muziką pastatytas baletas „Caravaggio“, kurį sukūrė ir Lietuvoje pažįstamas italų choreografas Mauro Bigonzetti (2008); LNOBT trupė savo repertuare turėjo Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“, kurį pastatė lenkų choreografas Robertas Bondara (2013). Kauno šokio teatras „Aura“ Vilniuje, „Menų spaustuvėje“, parodė spektaklį „Sužeistas elnias“, kurį įkvėpė žinomos meksikiečių dailininkės Fridos Kahlo paveikslas. Spektaklio autoriai Clara Giambino (Prancūzija) ir Blake’as Seidelis (JAV) asociatyviai perteikė trikdančią paveikslo nuotaiką ir pačios menininkės biografijos punktyrus. Su Kristinos Čyžiūtės kostiumų pagalba sukūrę gana tikslius Fridos Kahlo ir jos vyro Diego Riveros personažus, menininkai apsiribojo lakoniška sceninių įvaizdžių kalba (drabužių kabykla, po kurio laiko ant sienos nušvintančiomis portretinėmis projekcijomis), spektaklio garso takelį papildė ilgesingais  vokaliniais intarpais. Neteko matyti premjerinių 2019-aisiais rodytų spektaklių, kuriuose šoko pats choreografas, tačiau jį pakeitęs prie „Auros“ prisijungęs meksikiečių šokėjas Diego Alcalá kartu su Giambino raiškiai perteikė apibendrinus savo personažų charakterius, sudomino prasmingomis judesių kombinacijomis ir organišku atlikimu, kuris fizines pastangas ištirpino jausminėje spektaklio atmosferoje.

Spalio 1 d.

„Dienos, minutės“; „Flesh“; „Infra“

Pavasarį parodytas šiuolaikinių baletų triptikas – antrasis baleto naujojo sezono spektaklis – pademonstravo baleto trupės pasirengimą naujiems darbams, per vasarą neišblaškytą skirtingos choreografinės stilistikos kūriniams reikalingą jausminį nusiteikimą, kuris yra ne mažesnė vertybė už technines atlikimo charakteristikas. Toliau ryškėja Martyno Rimeikio „Dienos, minutės“, Iváno Pérezo „Flesh“ ir Wayne’o McGregoro „Infra“ teminės sąsajos, nesiužetinę kryptį atspindinčios šiuolaikinės šokio kalbos perspektyvos, artistų gebėjimas perteikti ne pasakojimą, bet abstrakčias būsenas – jas atrandant muzikoje, choreografijoje ir savyje.

Spalio 7 d.

„Pachita“ ir „Bolero“

Dar vienas vienaveiksmių baletų vakaras, atskleidęs LNOBT baleto trupės universalumą ir galimybes. Marijaus Petipa „Pachita“ – šventiškas klasikinio baleto divertismentas, kuriame vienas kitą keičia tikslūs kordebaleto kompozicijų brėžiniai, pas de trois, solistų adagio, variacijos ir koda. Malonu buvo stebėti akademišką, artistiniais niuansais saikingai pagražintą solistų Marijos Kastorinos ir Genadijaus Žukovskio šokį, džiugino sklandžiai ir tvirtai Noros Straukaitės pirmą kartą atlikta variacija. Krzysztofo Pastoro „Bolero“ choreografines ir prasmines idėjas įtaigiai, derindami temperamentą ir tramdomus jausmus atskleidė Greta Gylytė ir Jonas Laucius, muzikoje pulsuojantį gaivalą aiškiai perteikė kordebaleto artistų šokis.

Spalio 9 d.

„Vėlinės. Antra naktis“

Vilniaus universiteto Teatro salėje parodytas teatro „Wierszalin“, veikiančio Supraslėje netoli Balstogės, spektaklis „Vėlinės. Antra naktis“ pagal garsiąją Adomo Mickevičiaus epinę poemą – proga prisiminti šio veikalo interpretacijos lietuviškas tradicijas, kuriose ryškus plastinis, vizualinis dėmuo. Jono Vaitkaus spektaklis tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre pradėtas repetuoti 1990 m. pradžioje ir pirmą kartą parodytas jau  atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, balandžio 13 d., Didįjį penktadienį. Iki šiol ausyse skamba Algirdo Martinaičio muzika, atmintyje iškyla santūri, ritualinė aktorių plastika ir nepaprastai gyvas, vaiduokliškas besiblaškančios Nuotakos – Eglės Mikulionytės – paveikslas. Choreografinis pradas ryškus ir Eimunto Nekrošiaus „Vėlinėse“, kurias 2016 m. jis sukūrė Nacionaliniame teatre Varšuvoje.

„Wierszalin“ teatre „Vėlines“ pastatė teatro meno vadovas ir režisierius Piotras Tomaszukas. Tai vaizdingas spektaklis, kuriame daug reiškia ir gyvai atliekama muzika, o Gustavą vaidinantis aktorius Rafałas Gąsowskis atkreipė dėmesį ne tik raiškia, emociškai argumentuota teksto artikuliacija, bet ir turtinga vaidmens plastika. Po spektaklio vykusiame pokalbyje kultūros žurnalistas Tadeuszas Tomaszewskis priminė dar vienas „Vėlines“, kurias 1998 m. Vilniuje, Bazilijonų vienuolyno kieme, pastatė dailininkės Vegos Vaičiūnaitės vadovaujamas aplinkos teatras „Miraklis“ (kompozitorius Mieczysławas Litwińskis), o režisierius Tomaszukas pasakojo apie dar vieną „Wiersazlin“ teatro spektaklį pagal „Vėlines“ – „Šokti Konradą“, kurio premjera įvyko šių metų liepą ir kuriame Konrado monologą – Didžiąją improvizaciją – atlieka ir dramos aktorius Gąsowskis, ir baleto solistas iš Lenkijos nacionalinės baleto trupės Bartoszas Zyśkas.

Spalio 16 d.

„Chornobyldorf“

Festivalis „Naujosios operos akcija“ į šių metų programą įtraukė archeologinę operą, kurioje gausu choreografinių elementų. Kultūros klube „Kablys“ parodytame spektaklyje baletas iškyla kaip vienas iš archeologinių artefaktų (tai atskleidžiama per kai kuriuos kostiumus), o šiuolaikinio šokio plastiniai principai pasitelkiami kaip atskirų operos paveikslų jungtis, kai kur – net dominuojanti meninė priemonė. Muzikinius, dramaturginius, režisūrinius ir scenografinius Romano Grigorivo ir Iljos Razumeiko sumanymus papildžiusi choreografė Khrystyna Slobodianiuk derino lėtus, atsargius, emociniu požiūriu nuo aplinkos atsiribojusius judesius ir gaivališkas improvizacijas, išryškinusias kontrastų kupiną plastinį operos audinį.

Spalio 20 d.

„Žizel“

Romantinis Adolphe’o Adamo baletas „Žizel“ buvo skirtas Lietuvos baleto solistės Tamaros Sventickaitės šimtmečiui. Žizel vaidmenį ji sukūrė Vytauto Grivicko spektaklyje, kuris pagal Lvovo operos ir baleto teatro pavyzdį buvo išplėstas iki trijų veiksmų, siekiant labiau išryškinti Žizel ir Alberto meilės liniją. Ispanų baletmeisterės Lolos de Ávilos 2020 m. pastatytas spektaklis sukurtas laikantis XX a. pabaigoje nusistovėjusios šio baleto struktūros, bet su keliais naujais dramaturginiais akcentais bei choreografiniais papildiniais. Šiame spektaklyje antrą kartą Žizel šoko Julija Stankevičiūtė. Gerai perprastas choreografinis tekstas, užtikrinta šokio technika leidžia solistei toliau brandinti šį vaidmenį, savaip atskleisti jo žemiškąsias charakteristikas bei antrame veiksme išryškėjančius antgamtiškus bruožus (ypač išraiškinga Žizel-vėlės variacija), kuriuos padėjo perteikti ir atidi Genadijaus Žukovskio partnerystė. Gausių plojimų sulaukė jo entrechat six serija, o ypač sujaudino spektaklio finalas, kuriame Žukovskio Albertas, Žizel išgelbėtas nuo mirties, tolsta nuo akmeninio mylimosios paminklo, bet po akimirkos žengia atgal, lėtai priklaupia ir muzikai tylant visu kūnu priglunda prie bejausmio kapo.

Mirtos vaidmenį pirmą kartą atliko Nora Straukaitė – tai dar vienas ir pats reikšmingiausias jos debiutas rudeniniuose spektakliuose, rodantis jaunosios šokėjos profesionalumą, gerą klasikinio šokio techniką, artistiškumą ir sceninę orientaciją (vaidmuo parengtas per dešimt dienų). Baletą pirmą kartą dirigavo ukrainietė Marharyta Hrynyvetska, sulėtintais tempais siekusi išryškinti vaiduokliškas ir melancholiškas antrojo veiksmo scenas.