Dramaturgijos trūkumas

Trupės „Nuepiko“ šokio spektaklis „Niekur, bet ne čia“ (2022) įkvėptas tapytojo Francio Bacono paveikslų. Vienas įtakingiausių XX a. dailininkų pagarsėjo ekspresyvia raiška, kuria bandė įprasminti pokarinį žmonijos būvį. Jo paveiksluose gausu deformuotų, skausmo iškreiptų žmonių kūnų ir veidų. Daugelyje šokio spektaklio scenų nuorodos į Bacono meno kūrinius blankios. Ant apšviestos širmos pasirodo kūno dalių – plaštakos, pėdos ir t.t. – šešėliai. Dekonstruotas kūnas atrodo mįslingai, tačiau neatkuria Bacono vaizduoto grotesko. Vienintelis šokio etiudas aplink stačiakampę širmą paveikiai liudijo apie įkvėpimo šaltinį. Vienas po kito šokėjai išnyra į šviesą tarpusavyje susipynusiomis rankomis, kai neaišku, kur viena prasideda, o kita baigiasi. Nuleidę galvas, pritūpę ir sukumpę, jie lėtai sėlina aplink. Ant sienos išryškėja begalvių, agonijos iškreiptų žmonių šešėliai. Siena tampa drobe, o šokėjų kūnai – dažais, kuriais tapomas paveikslas.

Spektaklio kūrėjai teigia kviečiantys žiūrovus į akistatą su savimi, per judesį stengiantis surasti vidinį save. Vis dėlto stebint spektaklį, kuriame matome keturis šokėjus vyrus, išryškėja siauresnė vyriškumo ir jo ribų paieškos tema. Tiesa, dėl perdėto kūrėjų dėmesio įdomiems judesiams ir estetinei raiškai dramaturgija, vos pradėjusi vystytis, nustelbiama abejotinos reikšmės choreografinių ir garsinių sprendimų. Spektaklyje gausu pasikartojančių judesių, kurių galutinė stotelė – trumpa pauzė.

Keturi pusnuogiai šokėjai – Marius Pinigis, Adrianas Carlo Bibiano, Andrius Stakelė ir Mantas Černeckas – atlieka virtinę į kovinius panašių manevrų, pasibaigiančių antikos skulptūras primenančiomis pozomis. Judesiai, vedantys į skulptūrišką vaizdinį, tampa užuomina į idealistinį, daug amžių gyvavusį vyro įvaizdį visuomenėje. Po to scenoje pasirodo į trikampę konstrukciją įspraustas nuogas šokėjas, prie krūtinės iš savisaugos instinkto priglaudęs kelius. Menkas ir pažeidžiamas, tarsi savo tapatybę paslėpti besistengiantis individas dviejų kitų šokėjų vartomas į visas puses. Taip vaizduojamas stereotipuose įkalintas kūnas.

Kitas didelis trikampis apverčiama taip, kad primintų namo stogą. Šokėjai lipa į jo viršūnę ir čiuožia šlaitu. Tačiau temos plėtotė kaipmat subliūkšta, virsdama suaugusiųjų žaidimų aikštele. Be to, kelią turinio potencialui atsiskleisti pastoja tarsi iš niekur skambėti ėmęs garso įrašas, kuriame įvairia tonacija ilgai kartojamas žodis „gal“, o vėliau atakuojama „kas, kaip, kodėl“ tipo klausimais. Šokėjai reaguoja į pasikartojančius žodžius, iš vientisų judesių pereidami į kampuotus.

Šiandien šiuolaikiniam šokiui keliami dideli reikalavimai, nebeužtenka originalios choreografinės formos ir gero fizinio pasirengimo – į karališkąjį sostą sodinama dramaturgija. „Nuepiko“ spektaklis „Niekur, bet ne čia“ estetiškai patrauklus, tačiau stokojantis dramaturginio aiškumo ir prasminio tikslumo.