Šokis
Greta Gylytė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės prisijungė 2008 m., vos baigusi Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Sukūrė tokius ryškius vaidmenis kaip Odeta-Odilija „Gulbių ežere“, Karmen, Mirta balete „Žizel“, Pelių karalienė „Spragtuke“ ir daugelį kitų. 2016 m. pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už vaidmenį spektaklyje „Bolero“ (choreografas Krzysztofas Pastoras, 2015).
Kokios buvo jūsų pirmos dienos teatre?
Dar mokykloje baleto mokytojai dažnai pabrėždavo, kad teatre viskas bus kitaip: savimi turėsime pasirūpinti pačios, niekas mūsų neprižiūrės. Atėjimas į teatrą man ir asocijuojasi su savarankiškumu, nes tada supratau, kad nuo šios akimirkos viską turėsiu daryti pati. Kartu pradžioje, kaip naujam žmogui, reikėjo įrodyti, kad esu verta tų vaidmenų, kurių siekiu. Pirmieji treji metai ir reiškė supratimą, kad esu savarankiškas žmogus, rodantis iniciatyvą ir siekiantis solo partijų.
Esate patyrusi balerina, atlikote ir pagrindinius, ir antraeilius vaidmenis. Kokie skirtumai tarp pozicijos kordebalete ir solinio vaidmens?
Negalima skirstyti, kas sunkiau ar lengviau, tačiau kordebalete esi užimtas kiekviename spektaklyje. Kartais tame pačiame spektaklyje turi šokti skirtingus vaidmenis. Pavyzdžiui, „Gulbių ežero“ pirmo veiksmo pirmame paveiksle šokame dvariškius, antrame paveiksle jau esi gulbė ir turi greitai persiorientuoti į kitą vaidmenį, vėliau dalyvauji vengrų šokyje, o pabaigoje vėl esi gulbė. Per spektaklį kordebaleto šokėjai turi labai daug fizinės apkrovos.
O kaip solistė ruoši vieną vaidmenį, kurį ir šoki visą spektaklį. Vis dėlto pagrindinis vaidmuo suteikia didesnę atsakomybę, nes nuo tavęs priklauso, koks bus spektaklis.
LNOBT šokate daugiau nei dešimt sezonų. Kaip pakito jūsų patirtis ir jausena nuo pradžios, vos atėjus dirbti į teatrą, iki dabar, kai esate atlikusi daug pagrindinių vaidmenų?
Pajutau savo brandą. Pačioje pradžioje, vos baigusi mokyklą, svajojau apie pagrindinius vaidmenis. Tuo metu daug siekiau, jaučiausi užsidegusi, stengiausi visur dalyvauti, o tai labai padėjo mano karjerai. Vėliau, jau pasiekusi karjeros piką, supratau, kad teatre visada esama kaitos: ateina nauja karta ir po truputį reikia užleisti vietą jaunesniems. Laikui bėgant suvokiau, kad ir pagrindiniai vaidmenys nėra viskas, daug mieliau širdžiai ir smagiau šokti tai, ką pats jauti ir ko pačiam norisi. Kartais man daug smagiau šokti antraeilius vaidmenis, nes juos paprasčiausiai geriau išjaučiu.
Kurie iš gausybės vaidmenų labiausiai atitiko jūsų asmenybę?
Iš tiesų su kiekvienu vaidmeniu buvau susigyvenusi. Be abejo, pirmiausia prisimenu „Bolero“, ir ne vien dėl to, kad už jį gavau „Auksinį scenos kryžių“. Jau nuo pirmųjų repeticijų pajutau, kad tai mano vaidmuo, taip pat – man tinkamas šokio stilius. Ruošiau jį su dideliu malonumu, džiaugiuosi, kad Krzysztofas Pastoras matė, jog tinku tam vaidmeniui. Taip pat Karmen, kuri yra tokia nuoširdi ir charakteringa asmenybė.
Kalbant apie antraeilius vaidmenis, labai džiugina Džuljetos mamos vaidmuo „Romeo ir Džuljetoje“. Kiekvieną kartą laukiu tiek repeticijų, tiek išėjimo į sceną, nors kažkuriai kitai daug labiau prie širdies pačios Džuljetos vaidmuo.
Mirtos vaidmuo balete „Žizel“ – taip pat vienas labiausiai įsidėmėtinų, nes fiziškai partija labai sudėtinga, kainavusi daug nervų bei kūno priešinimosi, – po spektaklio skaudėdavo visus raumenis, tačiau kartu apimdavo didžiulis pasitenkinimas.
Šokote spektakliuose, kurie šiuo metu išimti iš repertuaro. Kaip jaučiasi baleto artistas, atsisveikindamas su vaidmeniu?
Dažniausiai nėra akcentuojama, kad spektaklį šokame paskutinį kartą ir jis bus išimtas iš repertuaro. Tik porą kartų žinojome, kad jo daugiau nebebus. Pasidaro labai liūdna ir gaila, nes būni įdėjęs daug darbo, susigyveni su vaidmeniu ir žinai, kad daugiau jo nebešoksi. Bet pasitaiko, kad po poros sezonų spektaklis atgaivinamas. Vis dėlto dažniausiai šoki nežinodamas, ar tai paskutinis spektaklis.
Sukūrėte daug ir techniškai, ir charakterio požiūriu skirtingų vaidmenų. Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas, pradedant ruošti vaidmenį?
Labai džiaugiuosi, kad teatre yra galimybė parašyti paraišką vaidmeniui gauti. Jei matai, kad tas vaidmuo tau tinkamas, vadovybė apsvarsto ir paskiria vaidmenį arba ne.
Kiekvienam naujam vaidmeniui pradedi ruoštis iš anksto, paskaitai, jei spektaklis statomas pagal knygą, bet svarbiausia – kalbėtis tiek su choreografais, tiek su pedagogais, kurie dirba ne vienus metus. Tačiau viskas tikrai neapsiriboja vien fiziniu pasirengimu, dažnai galvoju, kiek į vaidmenį įdėti savęs, kurioje vietoje tai tinka, kurioje – ne, kiek tai patiks žiūrovui.
Šiais metais „Kūrybiniame impulse“ pristatėte kartu su Olga Konošenko kurtą miniatiūrą „Moters kova“. Ar ruošimosi procesas pakito, kai viską turėjote daryti pačios?
Miniatiūrą kartu su Olga Konošenko ir statėme, ir šokome. Viskas prasidėjo nuo idėjos, apie kurią kalbėjomės ir dalinomės skirtingomis vizijomis. Persirengimo kambaryje mūsų grimo stalai yra šalia vienas kito, todėl per pertraukas tarp repeticijų dažnai kalbėdavomės apie tai, ką kursime. Po kurio laiko viskas persikėlė į salę, joje prasidėjo kūryba kūnu. Tai viena sunkiausių užduočių: kaip judesiu pasakyti tai, ką jauti, kad žiūrovas suprastų.
Ukrainos tema itin skaudi ir norėjosi palaikyti ukrainiečius, nes tai, kas šiuo metu vyksta, yra sunkiai suvokiama. Aktyviai remiame pinigais, tačiau vis tiek bejėgiškumo jausmas šioje situacijoje lieka. Pagalvojome: kai turime galimybę, kodėl palaikymo neišreikšti šokiu. Mūsų tema buvo ne apie karą, o apie vidinius moterų išgyvenimus, nes tuo metu joms tenka dar daugiau atsakomybių: jos jaudinasi dėl savo vyrų, kurie kariauja, saugo vaikus, tėvus, artimuosius. Tą labiausiai ir norėjosi išreikšti – būtent palaikymą moterims.
Kai švenčių laikotarpiu kartojasi daugybė „Spragtukų“, taip pat spektakliai, šokami metai po metų, ar netenka patirti rutinos pojūčio?
Prieš Kalėdas jau žinome, kad artėja „Spragtukų“ laikotarpis, ir mano kūnas persijungia į kitą režimą. Žinau, kad reikia atidirbti šį laikotarpį, o po jo ateis šventės. Paprasčiausiai šokėjai neturi kito pasirinkimo. Kita vertus, „Spragtukas“ – puikus priminimas, kad artėja gražiausias metų laikas, šeimos laikas, o ir pats spektaklis labai linksmas ir šviesus.
Kiekvienas šokėjas eidamas miegoti psichologiškai pasiruošia, kad ryte atsibus jau įsijautęs į vaidmenį, nes vakare vėl lauks „Spragtukas“. Turbūt kiekvienas trupės narys tuo metu pajaučia, kiek mažai laiko praleidžia namie ir kiek daug jo atiduoda teatrui. Mano šeimos nariai netgi pabrėžia, kad susitiksime tik po „Spragtukų“. Nuovargis labiausiai pasijunta jau po spektaklių maratono, kai kūnas pagaliau gali atsipalaiduoti.
Kaip keičiasi vaidmuo? Ar stengiatės išlaikyti tą patį charakterį, o gal per kiekvieną spektaklį ką nors keičiate?
Manau, kad kiekvienas augame kaip žmogus, todėl su tavimi keičiasi ir kuriamas vaidmuo. Tarkim, pirmą kartą šokdama Mirtą tikrai nebuvau tokia griežta, bet vėliau pradėjau jausti visai kitą vaidmens brandą. Laikui bėgant tobulėji ir vis daugiau ieškai, nes pasikeitęs kaip žmogus to negali nuslėpti ir vaidmenyje.
Šokio pasaulyje esate nuo 2008-ųjų – vos baigusi mokyklą prisijungėte prie LNOBT trupės. Kaip Lietuvoje per tą laiką pakito baleto sritis?
Kai pradėjau dirbti teatre, repertuaras buvo itin klasikinis ir jautėsi neoklasikinių spektaklių trūkumas. Šiuo metu repertuaras labai platus, atsirado ir modernių, ir neoklasikinių spektaklių. Ankstesniame repertuare turėjome didžiulį fizinį krūvį dėl sudėtingų klasikinių spektaklių, o dabar einame Vakarų Europos kryptimi, ir tai džiugina, nes tai aktualu šiandien. Turime eiti kartu su visais.
Ar sunku kurti iš naujo, kai pakinta partneriai ir šokėjų sudėtys?
Lengviausia, kai su partneriu pradedi šokti nuo pat pradžių – iš repeticijų keliauji į premjeras. Vienas kitą gerai pažįsti ir jauti, todėl viskas pasidaro lengva. Pavyzdžiui, „Bolero“ buvome gerai susišokę su Eligijumi Butkumi: užtekdavo žvilgsnio ar judesio vienam kitą suprasti, o vėliau atėjus Jonui Lauciui reikėjo susipažinti su kūno kalba, susirepetuoti, susiderinti, tačiau ilgainiui vėl viskas būna gerai. Iš pradžių sunku, bet galiausiai rezultatą pasiekiame.
Ką jums reiškia šokis?
Tai mano gyvenimas. Jei reikėtų gyventi iš naujo, visiškai nieko nekeisčiau – negaliu įsivaizduoti savęs kitur. Net negalvojau apie kitas kryptis, nes jaučiau, kad toks turi būti mano kelias. Džiaugiuosi, kad pajaučiau tai dar būdama vaikas ir visos patirtys, tiek geros, tiek blogos, davė man pamoką ir suteikė stiprybės.
Ačiū už pokalbį.
