Pažintis su Lietuvos baleto istorija scenoje

Gruodžio 20-osios ir 22-osios vakarais M.K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre parodyti penki baleto spektakliai puikiai iliustravo vis labiau mūsų baleto pasaulyje įsigalinčią tendenciją: naujų baleto ir šokio spektaklių kūrybą į savo rankas perima moterys. Perima gražiai, be revoliucinių šūkių, perversmų – tiesiog įgyvendina savo ar kitų sumanymus. Tad nieko nuostabaus, kad iš penkių baleto miniatiūrų dvi buvo sukurtos trijų choreografių. Nemanau, kad kas gali paneigti, jog tie du gruodžio vakarai, supažindinę mus su Valstybės teatro baleto trupės repertuaru prieš devyniasdešimt metų, įrodė choreografių gebėjimus ne tik kurti, bet ir organizuoti kūrybos procesą, įtraukti į jį jaunuosius atlikėjus.

Pažintis su mūsų baleto istorijos epizodais prasidėjo nuo Modesto Musorgskio kūrinio „Naktis raganų kalne“. Choreografės Giedrė Zaščižinskaitė ir Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė sugebėjo į organišką visumą sujungti skirtingų mokykloje ruošiamų pakraipų šokio – klasikinio ir modernistinio – atlikimą, nors šokėjai ir skyrėsi ne tik kūno parengimu, bet ir įgūdžiais, juk šoko šeštos, septintos ir devintos klasių mokiniai. Gal „modernistai“ turėjo didesnę galimybę improvizuoti, o „klasikai“ stengėsi laikytis teksto. Reikia tikėtis, kad jaunųjų atlikėjų pažintis su dalele būsimos profesijos istorijos nepraeis be pėdsakų.

Įdomi antrojo parodyto baleto istorija. Prancūzų kompozitoriaus Franciso Poulenco miniatiūrą „Aubade“ pirmą kartą pastatė Bronislava Nižinska. Tai įvyko 1929 m. Paryžiuje (parodyta birželio 19 d. privačiame renginyje grafo de Noailles’io rūmuose). O vos po metų šios miniatiūros ėmėsi George’as Balanchine’as (tikroji pavardė Georgijus Balančivadzė), pagrindinį deivės Dianos vaidmenį skirdamas Verai Nemčinovai, netrukus tapusiai Kauno Valstybės teatro primabalerina. Naujasis teatro baletmeisteris Nikolajus Zverevas ir sugalvojo Kauno žiūrovams pateikti choreografijos miniatiūrų vakarą. Vargu ar jo pasirinkti ir scenoje parodyti kūriniai buvo autoriniai. Tuo labiau kad atvykėliai iš kaimyninės šalies pradiniame veiklos etape dažnai naudodavo svetur kitų išbandytus, laiko ir žiūrovų patikrintus veikalus. Nemanau, kad Zverevas būtų išimtis, todėl drįstu teigti, jog „Aubade“ Kauno scenoje buvo pastatyta pagal Balanchine’o redakciją. Deivė Diana jau buvo Nemčinovos repertuare, tad statytojui beliko pasirinkti Akteono atlikėją. Keista, bet vietoj patyrusio Nemčinovos partnerio Anatolijaus Obuchovo Zverevas (o gal ir Nemčinova?) pasirinko jaunutį Bronių Kelbauską. Atrodo, jaunasis debiutantas pateisino su juo siejamas viltis, nors, palyginti su Obuchovu, baigusiu Peterburgo teatro mokyklą, buvo tik pradinukas, kelerius metus baleto meno pasimokęs privačiose studijose.

Gal sutapimas, tačiau ir šiandieninis Akteono atlikėjas Baleto skyriaus dvyliktokas Adrianas Klimaševskis klasikinio baleto subtilybių mokėsi net mažiau negu Kelbauskas. Manau, kad ir jis pateisino choreografo Jurijaus Smorigino, savaip perskaičiusio mitologinę istoriją apie medžioklės deivę Dianą ir medžiotoją Akteoną, viltis. Be abejo, norint galima rasti atlikimo klaidų, tačiau viską atperka vidinė energija, tarsi papildanti ir užtušuojanti tas mokymosi spragas, kurios susiformavo per tokį trumpą laikotarpį – pusantrų metų mokymosi Baleto skyriuje, profesionalius šokėjus ruošiančiame aštuonerius metus. Mano nuomone, baletmeisterio viltis pateisino ir Dianos vaidmens atlikėjos – Akvilė Šulcaitė (žmogiškoji Dianos pusė) ir Tėja Daujotaitė (įkūnijusi Deivę). Gaila, neteko pamatyti antros šios miniatiūros atlikėjų sudėties. Tikiuosi, bendru darbu, įgyvendinant šį projektą, patenkinta ir repetitorė Deimantė Karpušenkovienė – juk rezultatai tikrai geri.

Choreografinė miniatiūra „Rožės dvasia“ (žinoma ir kitu pavadinimu „Kvietimas šokiui“) priklauso pasauliniam klasikinio baleto aukso fondui. Džiugu, kad su šiuo klasikinio baleto šedevru gyvai galėjo susipažinti dabartinė žiūrovų karta. Tai trečias kartas, kai Lietuvos scenoje galime gėrėtis Michailo Fokino choreografija ir Carlo Marios von Weberio muzika. Turėjome laukti net šešiasdešimt trejus metus: 1959 m., taip pat gruodžio mėnesį, šį šedevrą gyvenimui prikėlė baletmeisteris Bronius Kelbauskas. Dabar jį įkūnijo Baleto skyriaus pedagogas profesorius Petras Skirmantas, pats ne kartą ir ne du šokęs Rožės dvasią (aš mieliau vadinčiau Rožės dvelksmu). Jaunieji atlikėjai, jau Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistai, Rūta Karvelytė ir Edvinas Jakonis buvo verti tų aplodismentų, kuriais juos palydėjo žiūrovai.

Bene prieštaringiausią įspūdį padarė Claude’o Debussy „Fauno popietė“, kurią mums pateikė Kauno muzikinio teatro vyriausiasis choreografas Aleksandras Jankauskas ir baleto artistės. Iš pradžių lyg ir statiška, lėta tarsi pasivaikščiojimas po sočių pietų, choreografija taip ir neišjudina jokių emocijų, palikdama žiūrovui teisę kažko tikėtis ir laukti. Gal Godo? O gal Jankauskas čia ir atskleidė pagrindinę kūrinio idėją – skubėk lėtai ir būsi pirmas... Kur? Štai tikslas ir pasiektas. Galvokit, mąstykit.

Laukiančius „kažko“ žiūrovus iš katiniško sotaus snaudulio pažadino Maurice’o Ravelio „Bolero“. Choreografė Aušra Krasauskaitė pateikė savą šio tikro ispaniško temperamento suvokimą. Be parodomosios aistros Valstybinio ansamblio „Lietuva“ šokėjai labai subtiliai perteikė Ravelio „Bolero“, demonstruoti emocijas palikdami savo partnerėms. Ir jos tai daro su malonumu, užsidegusios, balansuodamos ties riba, tačiau neperžengdamos raudonų linijų. Ir dar vienas dalykas maloniai nustebino: judesio, kad ir koks jis būtų – lėtas ar dinamiškas – estetika. Šiais laikais to labai trūksta.

Belieka tikėtis, kad pažintis su Lietuvos baleto istorija nesibaigs po poros metų atšventus šimtmečio jubiliejų. Kol choreografės taip aktyviai žengia į priekį – yra vilčių.