Įsimintiniausi 2022 m. teatro ir šokio įvykiai

Žilvinas Dautartas

Drįstu teigti, kad man labiausiai įsiminė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus 70-mečiui skirtas šventinis koncertas. Įspūdį padarė ir mokinių koncertas, ir tai, kad pasveikinti jubiliato atvyko berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“. Tikrai nesitikėjau, jog bendras dviejų skirtingų kolektyvų (dainos ir šokio) atliktas kūrinys padarys tokį įspūdį, dar kartą įrodantį, kad tikras, iš širdies atliekamas menas gali atsakyti į bet kokius, mums visiems rūpimus klausimus. Ir gal neatsitiktinai buvo pasirinktas Karlo Jenkinso kūrinys „Ginkluotas žmogus: mišios už taiką“. Deja, pasaulis taip pasikeitė, kad gėris ir blogis gali funkcionuoti paraleliai, nekreipdami dėmesio į aplinką. Jau rašiau, jog jaunieji atlikėjai pademonstravo meninę brandą, suteikdami vilčių, kad gėris nugalės, kad tikėjimas savo teisumu, idealais, už kuriuos tenka kovoti, ginti mūsų pasaulį, pateisins tas aukas, kurių iš mūsų reikalauja šiandiena. Ir tuo neabejoji, nes tai atlieka vaikai ir paaugliai, be dirbtinio patoso, be brutalaus agresyvumo. Tas jų ryžtas patį kūrinį iškelia į naują lygmenį.

Išties galima tik pasveikinti ir choristus, ir šokėjus bei padėkoti jų vadovams – choreografijos autorei Giedrei Zaščižinskaitei ir „Ąžuoliuko“ meno vadovui Vytautui Miškiniui. Kalbant apie choreografiją, reikia neužmiršti, kad šoko 1–12 klasių mokiniai, skirtingi ne tik amžiumi, bet ir profesiniu parengimu. Belieka dar kartą nusistebėti choreografės gebėjimu maksimaliai išnaudoti auklėtinių galimybes, parinkti judesius, atskleidžiančius pagrindinę mintį: už savo idealus reikia kovoti.

Lina Klusaitė

Galvodama apie šiųmetį Lietuvos teatro sezoną prisimenu praėjusius nelengvus pandemijos metus, kai po priverstinio uždarymo teatrai vis dėlto atrado jėgų pakilti iš sąstingio, tryško kūrybine energija ir noru eksperimentuoti. Menininkai entuziastingai ieškojo naujų platformų, virtualių techninių galimybių, naujai reflektavo futuristines temas. Šių metų sezonas, deja, pažymėtas nuovargio ženklu. Karas kaimyninėje šalyje vėl uzurpavo tikrovę, paveikdamas trumpam susigrąžintą saugumą. Nuolatinės priešų paieškos, nesibaigiantys skandalai, susvyravę bendruomeniškumo pagrindai privertė iš naujo klausti: ar vis dar esame reikalingi vieni kitiems ir apskritai kokį vaidmenį krizių akivaizdoje gali atlikti teatras? Šiuo požiūriu simptomiškas pasirodė spektaklis „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), rež. Paulius Tamolė, dramaturgas Rimantas Kmita), kuriame kalbėjimas apie rimtas visuomenines problemas virto kalbėjimu apie teatro bejėgiškumą, pasitikėjimo vieni kitais praradimą. Viliuosi, kad tai tik situacijos padiktuotas laikinas silpnumas ir teatrai vėl atras naujas kalbėjimosi su visuomene kryptis.

Gaila, bet daug spektaklių liko nepažiūrėti, tad manau, kad geriausią šių metų darbą dar tikrai pamatysiu. O kol kas toliau apmąstau festivaliuose „Sirenos“ ir NOA (Naujosios operos akcija) pristatytus spektaklius, šiemet pažėrusius išties nemažai pasvarstymų apie besikeičiančią tikrovę. Ar žiūrovai gali jausti empatiją dirbtiniam intelektui? Ar mechanika ir mėgdžiojimas vėl netampa svarbesni už autentiškumą? Kas stipriau veikia – programavimas, žadinantis jausmus, ar gyvas išgyvenimas? Juk technologijos irgi gali kompensuoti idealų žmogiškumą, priartindamos mus prie to, kokie norėtume būti. O gal tikrai visas tas technologinis anturažas scenoje yra tik mirties kaukių ir teatro protezų gamyba? Tai ateities klausimai visam scenos menų laukui, nusėdę galvoje po „Rimini Protokoll“ spektaklio „Nejaukos slėnis“.

Julijus Lozoraitis

Iš nedaugelio teigiamų lietuviškų teatrinių įspūdžių ypač įkvėpė režisierės Gabrielės Tuminaitės per tris šio rudens mėnesius surengtas ir Vilniaus mažojo teatro (VMT) scenoje parodytas premjerų triptikas – „Scilė nori būti žmogumi“, „Infinity“ ir „Tinder Dates“, tarsi Krzysztofo Kieślowskio kino triptikas „Trys spalvos: Mėlyna. Balta. Raudona“. Režisierė prieš visų neigiamų tendencijų srovę netikėtai „pavarė“, tarsi pagal filosofo Michailo Bachtino kadaise surašytas „instrukcijas“, gyvybingą ir gerąja prasme chuliganišką tikros karnavalinės kultūros trigubą dozę. Suspindėjo aktorių veidai ir akys, ypač aktorinių sintezių virtuozės Agnės Šataitės, solavimo meistrės Eglės Mikulionytės, gaivališko džiazo perkusininko Daliaus Naujokaičio, publikai už širdies griebimo aso, jaunučio Tomo Šečkaus...

Na ir, kaip sakoma, „atėjo laimė iš ten, iš kur niekas nelaukė“ – iš įvairiausių nemeniškų eksperimentų nukamuotos Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro (JMDT) scenos. Kelios ryškios pavardės, netikėtai susibūrusios į krūvą, padarė kai ką neįtikėtino... Scenografė Renata Valčik drauge su japonu kompozitoriumi Tomoo Nagai, režisiere Olga Lapina, dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi ir nepakartojamai puikiu aktoriumi Albinu Kėleriu sukūrė spektaklį „Laukys“... Šio puikaus artisto fantastiškas atgimimas gimtojoje scenoje – tikrų tikriausias stebuklas. Sunkiai įvardijamas „levituojančio perfomanso“ žanras padovanojo reginį, dėl kurio iš senosios Panevėžio dramos scenos į salę vėl plūstelėjo tas unikalusis, apčiuopiamas ir svaiginantis Miltinio teatro prigimtinis tikrumas... Ir puikaus beveidžio „kordebaleto“ aštuoneto kūnų kalbos seansas...

Dėl viso to vis dėlto kirba nuojauta, kad kai šie sunkūs, drumzlini ir juodi metai pasibaigs, naujus šviesius laikus pasitiksime ne tuščiomis rankomis...

Miglė Munderzbakaitė

2022-ieji, ar tai būtų kultūros, ar bet kuri kita sritis, – tai metai, nuspalvinti karo spalvomis: baimėmis, laisvės permąstymu, sumišimu ir daugybe kitų patirčių bei emocijų. Bet kartu mūsų teatrui šie metai yra sugrįžimas prie gana užtikrinto gyvo kontakto su žiūrovu. Įvyko nemažai premjerų, tarptautinių festivalių, pateikusių formų ir žanrų įvairovę.

Įsiminė kūrėjų dėmesys dirbtiniam intelektui (DI), robotams, jų įtraukimas į kūrybinį procesą, jų galimybių atskleidimas ir kūrybiškumo, tradiciškai išskirtinai būdingo žmogui, kvestionavimas. „Dirty Deal Teatro“ režisierius Valters Sīlis kartu su Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) aktoriais sukūrė spektaklį „Frankenšteino kompleksas“, kurio dramaturgiją sugeneravo DI, festivalyje „ConTempo“ pristatyta Drieso Verhoeveno instaliacija „Happiness“, joje humanoidė kvietė pasikalbėti apie būdus pasiekti laimės būseną, „Sirenose“ režisieriaus Stefano Kaegi „Nejaukos slėnyje“ istoriją pasakojo dramaturgo Thomo Melle humanoidinė kopija.

Neabejotinai išskirtinis įvykis – Marinos Abramović paskaita „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“, įspūdį dariusi ne tiek savo turiniu, kiek susidomėjusios publikos skaičiumi: sunku patikėti, kad  į paskaitą apie performanso meną susirinko beveik šeši tūkstančiai žiūrovų. Toks susidomėjimas kultūros sritimi nuteikia tikrai pozityviai.

Vienas ryškiausių šių metų (ko gero, ne tik šių) įvykių – Roberto Wilsono spektaklis „Dorianas“ (NKDT), pademonstravęs jo vizualinio teatro formulę, spektaklio elementų sinergiją ir leidęs daugumai žiūrovų susipažinti su Wilsono teatru.

Ingrida Ragelskienė

„Aktorius-menininkas neturi jokios moralinės teisės, be meno, turėti dar vieną viešpatį“, – kadaise pasakė režisierius Juozas Miltinis. Remdamasi šia maksima susidėliojau savo asmeninį svarbiausių 2022 metų teatrinių reiškinių penketuką:

1. Aktorė Dalia Michelevičiūtė ir jos sukurtas Doros Streng vaidmuo spektaklyje „Equus“ (rež. Jokūbas Brazys, LNDT).

2. Aktorius Laurynas Jurgelis – neišskirčiau konkretaus vaidmens, šis teatrinis sezonas jam labai dosnus ir išskirtinis.

3. Domantas Starkauskas ir jo sukurtas Treplevo vaidmuo spektaklyje „Žuvėdra“ (rež. Brazys, Oskaro Koršunovo teatras / OKT).

4. Agnietės Lisičkinaitės šokio vyksmas „Hands Up“.

5. Kompozitoriaus Arturo Bumšteino ir scenarijaus autoriaus Žygimanto Kudirkos sukurtas muzikinis opusas „Puikus naujas kūnas“ (NOA – Naujosios operos akcija).

Bonusas – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto organizuota pirmoji tarptautinė mokslinė konferencija „Šiuolaikinė dramaturgija: slinktys, iššūkiai ir temos“, nes buvo labai aktuali ir naudinga profesiniu požiūriu.

Rimgailė Renevytė

Turbūt nesuskaičiuosiu, kiek spektaklių šiemet pamačiau ir kiek jų šiemet praleidau. Jeigu suskaičiuočiau, greičiausiai tame skaičiuje egzistuotų paklaida. Klaida yra tai, kas žmogų paverčia žmogumi. Apie šiuos metus rašau iš atminties, klaidų neskaičiuoju.

1. Šiemet iš naujo pamatytas „Dėdė Vania“ (rež. Tomi Janežič, VMT). Nes buvo pamatytas gerokai anksčiau, bet likęs nepastebėtas.

2. Tik šiemet apskritai pamatytas Arturo Bumšteino spektaklis „Big Pharma“ (JMDT). Dėl to, kad teatras nėra vien tekstas, bet kartu jis – tas tekstas, kuris yra už žodžių.

3. Nelės Savičenko rašytoja Ulja Richtė ir šis Ivano Vyrypajevo tekstas, kurį ji ištaria tarsi savo pačios (spektaklis „Jaudulys“, rež. Aleksandras Špilevojus, NKDT). Nes tam tikri žodžiai virsta drebėjimu.

4. Eglės Švedkauskaitės „Jauno žmogaus memuarai“ (Jaunimo teatras, JT). Nes „nežinau, kada visa tai prasidėjo“ ir nežinau, ar kada nors visa tai pasibaigs.

5. Roberto Wilsono „Dorianas“ (NKDT). Nes šis spektaklis taip pat apie drebėjimą. Taip pat kaip ir aš.

Viktorija Sinicyna

Keturi šiųmečiai spektakliai, prie kurių mintys sugrįžta dėl įsimintinos visumos – turiningumas, svarstomi klausimai ir estetinė plotmė neišsilaksto kas sau. 

1. „Jauno žmogaus memuarai“ (JT) – istorijos rėžiuose atsiskleidžianti vieno žmogaus ir kartu visuomenės drama režisierės Eglės Švedkauskaitės žvilgsniu. Sulėtinto tvisto scena. Gyvai grojanti aktorių-atlikėjų grupė. Ir scenografijos bei kostiumų dermė, kurianti ne tik sovietmečiui būdingas vietas su pilkšvais ir rudais atspalviais, bet ir anam metui būdingą slogumą.

2. „Titas“ („Teatronas“) – savęs rimtai nevertinantis Gildo Aleksos spektaklis su išskirtine degustacine vakariene scenoje kaip bedimu į socialinę atskirtį. Taip pat užkrečiama Jokūbo Tulabos muzika.

3. „Edžio pabaiga“ (JT) – į rožinę prieblandą įvilkta Édouardo Louis autobiografinė fikcija su savitu režisieriaus Nauberto Jasinsko prisilietimu. Įsimintini aktorių Viktorijos Kuodytės ir Mato Sigliuko vaidmenys.

4. „Sūnelis“ – tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ matytas Natašos Živković spektaklis, prikaustęs ir istorine burnešų tema, lyties takumo apraiška kažkur Balkanų kaime, ir sprogstama režisierės-aktorės galia.

Daiva Šabasevičienė

1. Felikso Bajoro opera-baletas „Dievo avinėlis“ ir profesionali Martyno Rimeikio du žanrus sujungianti režisūra (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, LNOBT).

2. Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“. Skoninga Gintaro Varno režisūra, tiksliai parinkti atlikėjai (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, KVMT).

3. Gintaro Makarevičiaus scenovaizdžiai: Kipro Mašanausko roko operai „1972. Romui Kalantai atminti“ (rež. Kęstutis Stasys Jakštas, Kauno valstybinis muzikinis teatras) ir Kutavičiaus operai „Lokys“ (rež. Varnas, KVMT). 

4. „Meno forto“ renginių ciklas „Nematytas Nekrošius“, kuris ilgam įsimins kaip gyviausias šių metų teatro reiškinys.

5. Unikalių Stalo teatro spektaklių pristatymai skirtingose Vilniaus erdvėse.

6. Šokio teatro „Dansema“ 15 metų šventei skirtas spektaklių festivalis.

7. Adomo Juškos „Guašas“ (JT).

8. „Saulė ir jūra“, pamatyta pūguotą vakarą ir padariusi ypač gerą įspūdį: Linos Lapelytės muzika, Vaivos Grainytės tekstų šmaikštumas, Rugilės Barzdžiukaitės gebėjimas viską sujungti į neišdildomą reginį.

Kaip ypatingą kultūrinį reiškinį vertinu poeto ir vertėjo Mariaus Buroko kasdienes publikacijas – informaciją apie naujausius karo Ukrainoje įvykius.

Helmutas Šabasevičius

2022 metai Lietuvos šokio kultūrai buvo gana dosnūs – didelį įspūdį padarė per festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ Vilniuje parodytas graikų menininko Dimitrio Papaioannou spektaklis „Transverse Orientation“, intrigavo galimybė susipažinti su senesniais, tačiau meniniu požiūriu aktualiais choreografų Iváno Pérezo ir Wayne’o McGregoro kūriniais, įtrauktais į LNOBT rodytą vienaveiksmių baletų triptiko programą.

Labai nudžiugino choreografo Martyno Rimeikio sukurtas plastinis ir režisūrinis Felikso Bajoro operos-baleto „Dievo avinėlis“ sprendimas, sužavėjęs konceptualumu, jautrumu ir lakoniškumu. Dėl muzikalumo, operos dramaturgijos pojūčio šis choreografas galėtų imtis ir klasikinių operų pastatymų – neabejotinai suteiktų joms įdomių vizualinių akcentų. 

Žvilgtelėjus atgal atmintyje iškyla įdomūs Marijos Kastorinos, Julijos Stankevičiūtės, Jeronimo Krivicko, Jono Lauciaus ir kitų šokėjų debiutai klasikinio repertuaro spektakliuose, kurie suteikė naujų atspalvių kultūros paveldu tapusiam choreografijos menui. Šiame kontekste itin gerai nuteikia ir jauniausių baleto šokėjų – Edvino Jakonio, taip pat šiais metais LNOBT pradėjusios dirbti Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventės Noros Straukaitės – nauji darbai.

Aistė Šivytė

1. „Edžio pabaiga“ (rež. Naubertas Jasinskas, JT) – neabejotinas šių metų favoritas. Edžio vaidmuo puikiai atskleidžia Matą Sigliuką kaip talentingą jaunosios kartos aktorių. Nuo ankstesnio Jasinsko spektaklio „bowel“ atsklindantis specifinės režisūros aidas čia ypač pasitarnauja paveikiai skrodžiant rašytojo santykį su savo sudėtinga praeitimi.

2. „Happiness“ (aut. Dries Verhoeven) „ConTempo“ festivalyje – trumpas vieno humanoido spektaklis, per psichotropinių medžiagų ir vaistų poveikius atskleidžiantis, ką reiškia būti šiandienos žmogumi.

3. „Sūnelis“ (aut. Nataša Živković) „Sirenų“ festivalyje. Spektaklis, pasakojantis apie Albanijoje egzistavusią burnešų tradiciją. Įsiminė atlikėjos gebėjimu savo moterišką kūną transformuoti į vyrišką, pasitelkiant vien tik judesį, šokį ir gestus.

4. „[The Frame]“ (kolektyvas „Electrico 28“) festivalyje SPOT – čia ir dabar gatvėje vykstančios realybės pavertimas teatro kūriniu.

5. „Sirenų tyla“ (rež. Laura Kutkaitė, LNDT). Drąsus ir labai reikalingas spektaklis, kalbantis apie opią seksualinio priekabiavimo problemą Lietuvos teatruose. Įsimintina ir paveiki Agnės Matulevičiūtės elektroninė muzika.

6. „Sala, kurios nėra“ (rež. Aleksandras Špilevojus, JMDT). Spektaklis apie Juozo Miltinio teatro kūrimąsi Panevėžyje bei religinį atsidavimą menui. Be neįprastos patirties stebėti dramos teatro pastatymą, kuriame muziką gyvai atlieka simfoninis orkestras, šis spektaklis paskatino grįžti prie domėjimosi Miltiniu ir jo bendražygiais.

Ieva Tumanovičiūtė

Atsimenu džiugesį, apėmusį režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklyje pagal Ričardo Gavelio laiškų romaną „Jauno žmogaus memuarai“ (JT), – jis nutraukė teatro įspūdžių štilį ir išliko kaip ryškiausias šio sezono kūrinys. Pagrindinio veikėjo Leono Cipario tapatybės paieškos sunkiu istoriniu momentu – sąstingio laikų Vilniuje – dėl jauno žmogaus susidūrimo su sistema ir moralinio nerimo temų šiandien ne mažiau aktualios ir įdomios. Antrasis spektaklis – Nauberto Jasinsko režisuota „Edžio pabaiga“ pagal Édouardo Louis romaną – taip pat susijęs su jauno žmogaus savęs paieškomis ir dėl to tinka Jaunimo teatrui. Tai lengvas kūrinys, leidžiantis grožėtis bei mėgautis jo rausva estetika ir keliauti melancholiškais pagrindinio veikėjo prisiminimais, minčių ir jausmų vingiais. Režisieriaus Povilo Makausko spektaklis pagal Fernando Pessoa „Nerimo knygą“ „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“ („Transmutation Theatre“), skirtas nišinei auditorijai, įsiminė dėl sielos paieškų teatre ir artimo intelektinio bei dvasinio ryšio su žiūrovu kūrimo. Subtilia režisūra išsiskyrė Ievos Kaniušaitės spektaklis „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“, parodantis šiuolaikinio jauno miestiečio egzistencinę būseną. Taip pat norėtųsi išskirti aktoriaus Manto Zemlecko išraiškingą personažą ir jo stepo šokį Roberto Wilsono spektaklyje „Dorianas“ (NKDT) bei detaliai aktorių sukurtus veikėjus režisieriaus Jokūbo Brazio „Žuvėdroje“ (OKT).

Tad šiemet įsimintiniausi – jaunų teatro kūrėjų darbai.

Greta Vilnelė

Vėl tenka pradėti ta pačia liūdna nata teigiant, kad metai buvo nelengvi. Kultūros pasaulyje būta rimties ir tolygios melancholijos. Kaip sakoma, nėra namų be dūmų, bet labiausiai pravėdintus juk surasti galima. Vienas tokių atvejų – pavasarinė vokiška praba alsavusi Uršulės Bartoševičiūtės „Kaip jums patinka“ (VMT) premjera. Neslepiu simpatijų šiam Jono Vaitkaus ir Yanos Ross išleistam režisierių kursui.

Po keleto kanoniškų darbų šie metai pasižymėjo tuo, kad pirmą sykį pastatytas skoningas, refleksyvus, net modernus spektaklis apie sovietmečio žmogų – Eglės Švedkauskaitės „Jauno žmogaus memuarai“. Taip pat malonu stebėti dabar jau „Auksinio scenos kryžiaus“ laureato Nauberto Jasinsko sceninės raiškos tyrinėjimus. Jo parašytas tekstas „Kritika kritikai“ ne tik nukėlė atgal į Molière’o laikus ir nuvertino mano kartą, bet ir priminė, kad teatras vis dar gali būti erdve, kvestionuojančia nusistovėjusį pasyvų kritiko ir kūrėjų santykį. Gaila, kad, užuot įsitraukę į diskusiją, daugelis kritikų pokyčių kibirkštėlę pasirinko ignoruoti.

Jei keliamieji metai atrodo ypatingi, tai metus, kuriais vyksta festivalis NOA (Naujosios operos akcija) turėtume vadinti fenomenaliais. Šauni nuostabių žmonių komanda geba sukurti sprogimą, įkvepiantį pragyventi blogesnį ar geresnį laikotarpį iki pat kito NOA paskelbimo. Tad laukiam.

Ignas Zalieckas

Šiemet labiausiai įsiminę scenos meno įvykiai išnyra iš tarptautinių kontekstų. Visų pirma norėčiau išskirti, nors ir ne šiemet pastatytą, šį spalį Kopenhagoje stebėtą Palle Granhøjaus ir Šeiko šokio teatro spektaklį „Boléro-Extended“. Jis įsiminė dėl konstrukcinio aiškumo, judesio raiškos bei muzikinės kompozicijos, leidžiančios nesudėtingai dešifruoti skirtingas spektaklio scenas ir kaip mozaiką jas sudėlioti į galutinį vaizdinį – skandinavišką paveikslą, gilų savo lengvumu.

Kitas svarbus teatro įvykis – Lauros Kutkaitės spektaklis „Sirenų tyla“ (LNDT). Tai įdomus ir unikalus bandymas per kolektyvinėje pasąmonėje užfiksuotą sirenų vaizdinį apmąstyti vidines šiuolaikinio Lietuvos teatro problemas. Dėl šios mito ir realybės sąsajos jis lengvai gali peržengti valstybės ribas ir kalbėti užsienio žiūrovams, todėl ne tik dėl aptariamos temos, bet ir dėl režisierės pasirinkto metodo tampa svarbiu Lietuvos teatro atskaitos tašku.

Trečias ne mažiau svarbus reiškinys – šiųmetis „Sirenų“ festivalis ir Phios Ménard spektaklis „Sausasis sezonas“, kurio destruktyvumas ir nepatogus humoras atveria naujas patriarchalinės sistemos griūties perspektyvas, duriant į pačią trapiausią jos tašką – vyriškąjį ego. Šis šūvis tikslus ir tikiuosi, kad jo atgarsiai nuvilnys per Lietuvos scenas, suteikdami naujų impulsų analizuoti svarbias ir įsisenėjusias visuomenės problemas.

Dovilė Zavedskaitė

Stipriausi šių metų teatro patyrimai buvo išskirtinai kūniški. Patys svarbiausi – Dimitrio Papaioannou „Transverse Orientation“ ir Yoanno Bourgeois „Laikini sprendimai sustabdytai akimirkai“ – leido pajusti meninio patyrimo totalumą, kuris lydi iki šiol kaip jausmas „aš jau žinau, ko scenoje ilgiuosi; aš jau mačiau“.

Tą patį ilgesį pasotino ir choreografų Mariaus Pinigio bei Adriano Carlo Bibiano šokio spektaklis „Kūnai“, kurio grožis – judesio paprastumas (šoka ne šokėjai) ir masiškumas (jų dešimt). Choreografai sugebėjo sukurti vienalyčio organizmo jausmą, kurio judėjimo plastika, gestų tęstinumas, iš grupinio šokio gimstantys kafkiški įvaizdžiai sutelkė valandos sėdėjimui be žado. Drįsiu pasakyti: begalinio, begalinio grožio darbas.

Dramaturgijos malonumą – kai godžiai lauki kiekvieno žodžio – patyriau Annos Smolar spektaklyje „Henrietta Lacks“. Miesto kaip architektūrinės būtybės, savęs kaip urbanistinio padaro pojūtį – trupės „Kamchatka“ spektaklyje „FUGIT“ Kaune. Švelnų jautrumą lyčiai, kitos lyties troškimą kaip fenomeną (be prievartaujančio noro kažką įteigti) suvokiau Simono Senno spektaklyje-paskaitoje „Būti Ariele F“.

Manieringų kūnų, kurie tarnauja kaip daug mąstančių galvų nešiotojai, pojūtis svaigiai dilgčiojo Nauberto Jasinsko spektaklyje „Edžio pabaiga“. Čia pirmąkart pajutau ir aukštą aktoriaus Mato Sigliuko aktorinę temperatūrą (kurią kiti jau minėjo po Gintaro Varno darbų, nors man juose iki atradimo dar kažko pritrūko).

Ir galiausiai – atsimenu, kaip viskas paprasta Adomo Juškos spektaklyje „Guašas“, kaip atvirkščia deklaracijoms, pozoms, manifestams, kaip gaivu. Norisi saugoti po stiklu.

Agnė Zėringytė

Nespėjau net pamąstyti, kas šokio pasaulyje labiausiai įsiminė šiais metais, kai atmintyje blykstelėjo vienas ryškiausių įvykių – graikų choreografo Dimitrio Papaioannou spektaklis „Transverse Orientation“.

Žiūrėdama šokio spektaklius dažniausiai esu čia ir dabar, stebiu detales, istorijos perteikimą, choreografijos niuansus, bet tąkart viskas išnyko, o žiūrovas buvo panardintas į gilesnę plotmę, kai nelieka pašalinių minčių, o tik kūrinys ir jo stebėtojas. Makabriškas, vietomis absurdiškas, primenantis Kafkos kūrybą spektaklis scenoje realizuoja tai, su kuo visiems bent kartą teko susidurti, – mitą.

Su šiuo kūriniu reikia išbūti. Jis neduoda greitos istorijos, nepateikia konkrečios interpretacijos, palieka vietos apmąstymui. Retkarčiais jame būti buvo paprasčiausiai sunku, bet lėta įvykių tėkmė pati iš savęs pateikdavo atsakymą. Išėjus iš salės norėjosi atsisėsti ir patylėti, leisti sau išjausti ir išmąstyti kūrinį iki galo. Džiugu, kad jį buvo galima pamatyti Lietuvoje, festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“.

Kamilė Žičkytė

Metai baigiasi. Stulpeliu žemyn surašiau šiemet matytus spektaklius. Iš pradžių braukiau mažiau įstrigusius, nepatikusius ar žiūrėtus ne Lietuvoje, kol galiausiai ekrane liko kelios bendraamžių teatro režisierių pavardės:

1. Eglė Švedkauskaitė metų pradžioje žiūrovus pakvietė į „Gallery 1986“. Juodomis užuolaidomis apjuostoje aikštelėje porai valandų strigome vienos šeimos dramoje pagal esto Martino Alguso pjesę „Sieros magnolijos“ (LNDT). Antrasis Švedkauskaitės režisūrinis šūvis pataikė tiesiai į sentimentalumo dešimtuką – tai gegužę įvykusi premjera pagal Ričardą Gavelį „Jauno žmogaus memuarai“ (JT).

2. Uršulė Bartoševičiūtė Vilniaus mažajame teatre, regis, atliko kapitalinį remontą: su spektaklio idėja startavusi dramaturgijos ir teatro bandymų erdvėje „DramaTest“, kovo mėnesį pakvietė į teatro rūsyje buvusios kavinės vietoje išsikerojusį šekspyrišką „Kaip jums patinka“ pasaulį. Ir teatras atgijo.

3. Antanas Obcarskas pagaliau į teatrą priviliojo vyrus. Nesijuokite – nueikite į „Boksą“ Nacionaliniame dramos teatre ir įsitikinsite.

4. Laura Kutkaitė sezoną užbaigė ir į vasarą palydėjo premjera „Sirenų tyla“ (LNDT). Nejauki, atvira giesmė apie teatro pasaulio šešėlius ir prisiminimus, kurių neturėtų būti.

5. Į sąrašą mielai įtraukčiau ir Kamilę Gudmonaitę. Nors šiemet ji kūrė užsienyje, už pernykštį spektaklį „Šventė“ (OKT) gavo vieną pirmųjų festivalio „Sirenos“ Lietuvos teatro vitrinos komisijos apdovanojimų. Tad jau laukiu kitų metų ir kitų švenčių.