Suprasti skirtingą šokį ir choreografiją

Edvinas Jakonis prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės prisijungė vos prieš dvejus metus. Jis baigė Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą ir Miuncheno baleto akademiją. 2018 m. tapo tarptautinio jaunųjų baleto šokėjų konkurso „Youth America Grand Prix“, vykusio Niujorke, laureatu. Kuria vaidmenis tokiuose LNOBT spektakliuose kaip „Bajaderė“, „Romeo ir Džuljeta“ (choreografas Krzysztofas Pastoras, 2016), „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020), „Pachita“, „Infra“ (choreografas Wayne’as McGregoras, 2022) ir kt. Šiuo metu ruošia vaidmenį balete „Spragtukas“.

Savo karjerą pradėjęs kaip dailiojo čiuožimo atstovas, šiuo metu debiutuojate vis naujuose LNOBT spektakliuose. Kuo jus žavėjo čiuožimas ir kuo žavi baletas?

Tiek dailusis čiuožimas, tiek baletas – tai nuosekliai išlavinti ir nupoliruoti judesiai, kurie virsta menine raiška, gracijos ir nepriekaištingo lengvumo iliuzija. Vis dėlto šie du judesio būdai skiriasi vertinimu: galutiniame etape čiuožimas yra matematika ir balai, kuriems retai kada įtaką daro sportininko indėlis į kompozicijos, kaip kūrinio, įprasminimą. Sėkmės bazę sudaro techniniai elementai, ir pergalei dažniausiai užtenka taisyklingos jų sekos formulės.

Balete nepriekaištinga atlikimo technika yra tik kuriamo vaidmens interpretacijos pagrindas. Prieš einant į sceną ilgą laiką vyksta varžybos: salėje, per repeticijas ir atrankas. Tik įgudusi ir brandi asmenybė gali tiksliai žengti libreto tekstu ir ne tik atlikti sudėtingus fizinius judesius, bet ir išlaikyti savo vaidmens esmę bei daryti įtaką publikos patyrimui.

Šokate ne tik klasikiniuose baletuose, bet ir Wayne’o McGregoro vienaveiksmiame spektaklyje „Infra“. Kaip jaučiatės šokdamas šiuolaikinį baletą?

Įvairiapusis kūno judėjimo ir skirtingų choreografinių kalbų įvaldymas yra vienas iš mano, kaip atlikėjo ir kūrėjo, tikslų. Labai vertinu atlikėjų universalumą ir gebėjimą taikyti turimus įgūdžius, kuriant vis naujas figūras. „Infroje“ jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Tokie spektakliai – neabejotinai vieni mano mėgstamiausių momentų scenoje. Niekada nesiekiau savęs priskirti tam tikrai šokėjų kategorijai, mane žavi daugelio skirtingų choreografinių kalbų koloritas ir nekantrauju kuo daugiau jų patirti, suprasti bei įsisavinti.

Šiais metais „Kūrybiniame impulse“ debiutavote kaip choreografas – pristatėte miniatiūrą „Fundamentalus adagio“. Kaip kilo jos idėja?

Idėja kilo iš muzikos ir jos išprovokuotų asociacijų. Sergejaus Prokofjevo „Pelenėje“ pirmą kartą išėjau į baleto sceną. Nostalgija ir noras perfrazuoti bei interpretuoti Lietuvos baletui iki skausmo žinomą muzikinę kompoziciją lėmė choreografinės miniatiūros pavidalą.

Koks jūsų choreografijos kūrimo procesas: pirma ateina idėja ar judesys?

Kai kūriau „Fundamentalų adagio“, idėjas ir judesius diktavo muzika. Ji taip pat skatino pasidalinti savo vizija ir per dešimt metų nuo pirmojo „Kūrybinio impulso“ brandinta judesio pažinimo patirtimi. Kurti buvau įkvėptas nuo pirmos baleto pamokos ir labai džiaugiuosi gavęs galimybę tai daryti LNOBT scenoje.

Kuo skiriasi šokėjo ir choreografo pozicijos? Kokie joms būdingi sunkumai?

Negaliu palyginti šių pozicijų sunkumų, nes prisiimdamas kiekvieną jų tikiuosi susidurti su tam tikrais joms būdingais išbandymais. Akivaizdu, kad kaip šokėjas esi atsakingas už savo šokio atlikimą, o choreografas kuria organizmą, kuriame kiekvienas šokėjas atlieka savo funkciją. Tokio organizmo kūrimas ir valdymas reikalauja gebėjimo bendrauti, nuosekliai formuluoti mintis ir aiškiai rodyti judesius, o būdamas šokėjas privalai mokėti suprasti ir tinkamai interpretuoti choreografo mintis.

Šokote charakterinius vaidmenis baletuose „Romeo ir Džuljeta“ ir „Bajaderė“. Kaip atrandate ryšį su įvairiais personažais?

Ryšys gimsta natūraliai, iš noro pasinerti į vis skirtingus choreografinius braižus bei personažus. Žinoma, prieš kurdamas veikėjo paveikslą scenoje imu domėtis jo kilme, subtilybėmis, o po to susiformuotą trafaretą pritaikau savo kūnui ir asmenybei. Siekdamas tapti kuo universalesniu šokėju pamažu išmokstu ir tiksliau, per savo prizmę interpretuoti skirtingus, nors ir ne visada artimus, tačiau įdomius personažus.

Šokate ir tokiuose spektakliuose vaikams kaip „Čipolinas“ bei „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Kuo skiriasi pasirodymas suaugusiųjų ir vaikų publikai?

Iš atlikėjo perspektyvos didelio skirtumo nėra, skiriasi tik publikos reakcijos. Iš vaikų jos dažniausiai būna garsesnės ir labiau nuspėjamos.

Kokie spektakliai jums įsimintiniausi? Kokius vaidmenis norėtumėte sukurti?

Praėjusį sezoną teko atlikti gana daug skirtingų solo vaidmenų, jie beveik visi man buvo nauji, todėl įsimintiniausią išskirti būtų sudėtinga. Žinoma, ypač džiaugiuosi atlikęs išsvajotą Auksinio dievaičio vaidmenį „Bajaderėje“, neužmirštamas tapo ir spektaklis „Infra“. Savo miniatiūros pristatymą „Kūrybiniame impulse“ taip pat priskiriu prie įsimintiniausių sezono įvykių. Labai norėčiau atlikti solo vaidmenis ir klasikiniuose, ir šiuolaikiniuose mūsų trupės repertuaro baletuose.

Dėkoju už pokalbį.