Baleto asmenybės

Bandydamas išsamiau susipažinti su M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus, mininčio savo septyniasdešimtmetį, veikla, vis dažniau pagalvodavau: kodėl ji buvo tokia banguota, kodėl nepavykdavo Vilniaus, Kauno, o vėliau ir Klaipėdos teatrus nuolat aprūpinti profesionaliai parengtais baleto artistais? Kodėl vienais metais Baleto skyrių baigdavo keli absolventai, o kitais ir keliolika, nors į Baleto skyrių būdavo priimama tikrai nemažai norinčiųjų tarnauti šokio mūzai? Kaltinome ir skyriaus pedagogus, ir negabius mokinius. Kodėl? Kodėl nepagalvojame, kad bet kokio darinio, Baleto skyriaus taip pat, augimui, plėtimuisi įtaką daro savi dėsniai, nepavaldūs nei žmonėms, nei „aukščiau stovinčioms“ organizacijoms ar įstaigoms.

Todėl nesistebiu, kad 1987 m. Baleto skyrius išleido penkis XIX laidos absolventus, parengtus Kauno Juozo Naujalio meno mokykloje. R. Drazdauskaitę, E. Jakaitytę, J. Zdanavičiūtę, V. Dzedulionį ir E. Žimančių į profesionalią sceną išlydėjo klasikinio šokio pedagogai A. Janušaitė ir A. Jozeliūnas. Tačiau jubiliejinė, XX laida, buvo dar mažesnė: 1988 m. Baleto skyrių baigė tik trys absolventės – R. Astikaitė, I. Juškevičiūtė ir M. Vilkuotytė (klasikinio šokio pedagogė Leokadija Šveikauskaitė-Dumšaitienė). Skaičiai tikrai nedžiuginantys, bet po kiekvienos sausros, bent jau Lietuvoje, ateina lietaus debesys, suteikiantys ir atgaivą, ir viltį.

XXI laida (1989 m.) tarsi išjudino kiek išvėsusią Terpsichorės pavaldinių bendruomenę Lietuvoje. Juk Baleto skyrių baigė rekordinis absolventų skaičius – net penkiolika. I. Gerulskytė, E. Grešnaja, I. Ignatjevaitė, R. Chodorkaitė, A. Cholina, K. Marcinkevičiūtė, J. Miškinytė, L. Petersonaitė, E. Špokaitė, A. Daraškevičius, R. Gedmontas, A. Karpavičius, J. Kasperavičius, R. Remeikis ir I. Urniežius atsisveikino su savo mokytojais, klasikinio šokio pedagogais Birute Krapavičiene, Ada Tumalevičiūte-Nasvytiene, Natalija Sodeikiene ir Borisu Martinkevičiumi. Nieko nuostabaus, kad ir jų likimai susiklostė skirtingai: vieni įsitvirtino profesionalioje scenoje, kiti, kuriems pasisekė mažiau, pasirinko kitus kelius. Vertindamas visų jų indėlį į Lietuvos baleto raidą, leisiu sau išskirti Eglę Špokaitę, Anželiką Choliną ir Aurelijų Daraškevičių, be kurių neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos baleto.

Eglė Špokaitė jau tapusi legenda. Tai viena ryškiausių Lietuvos baleto asmenybių, apdovanotų unikaliais gabumais, leidžiančiais artistei be didesnių pastangų (bent jau nematomų) vienodai tobulai perteikti bet kurio kuriamo personažo vidinį pasaulį, pažvelgti į jį supančią aplinką jo akimis. Galima būtų vardinti Špokaitės sukurtus vaidmenis, pradedant Odeta-Odilija Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“ ir baigiant Ana Karenina Rodiono Ščedrino balete „Ana Karenina“, gėrėtis ne tiek milžinišku repertuaru, kiek ta paslaptinga aura, sklindančia iš scenos, kai šoka Špokaitė. Esu matęs beveik visas Lietuvos baleto primadonas (išskyrus Olgą Malėjinaitę, pirmąją mūsų Kopeliją), tačiau nedaug kas iš jų gali prilygti Špokaitei.

„Lietuvos ryto“ žurnalistė Edita Urmonaitė reportaže iš Paryžiaus rašė: „Eglė Špokaitė baigė šokti Karmen, savo meilužio geidžiamą, bet galų gale jį paliekančią – viliojančią ir nerealią, gundančią, bet tyrą; Edvardas Smalakys (Chosė) suklumpa palūžęs, aplodismentų audros lydimas. Lietuvių šokėjai susilaukė tikro triumfo Paryžiuje, vienoje iš kultinių meno vietų Espace Pierre Cardin. <...> Ji nė nemėgino įkūnyti tradicinės aistruolės iš Andalūzijos Vakarų su juoda ar raudona suknele, nesiruošė vaizduoti karštų grenadietiškų bučinių. <...> Aistrą išdavė tik savo išraiškingumu stebinantis Eglės veidas. <...> Eglės Karmen šioje uždaroje mažytėje (750 vietų), bet labai įžymioje salėje paliko paslapties ir gracijos pėdsaką...“ Man tik belieka pridurti, kad paslaptingumas ir gracija sklido iš visų šios balerinos kuriamų personažų.

Beje, labai taikliai Špokaitę įvertino ir Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“ baletmeisteris Viktoras Barykinas, po spektaklio premjeros interviu „Lietuvos rytui“ pasakęs: „Artistų turite puikių. Labai populiari dabar balerina Eglė Špokaitė. Mačiau jos Džuljetą – nuostabi. Tai įdomi, aukštos klasės balerina. <...> Galima teigti, kad teatras turi naują puikią baleriną. Vadinasi – ir ateitį.“ Išties, baletmeisterio prognozės išsipildė – mes ir dabar turime ateitį, nes Špokaitės šokis ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje nepraėjo be pėdsakų. O jos mokinės Lietuvoje ir kitur sėkmingai eina jos pėdomis.

Nors ir ne visi šios laidos absolventai pateko į Operos ir baleto teatrą, faktas, kad mokykla sugebėjo išleisti į pasaulį tiek auklėtinių, šiek tiek sušvelnino situaciją, kai baleto administracijai reikėdavo laužyti galvą, kaip „sulipdyti“ spektaklį, kai dėl ligų ar traumų išretėja ne tik kordebaleto, bet ir solistų gretos.

Kad ir kaip būtų, XXI laidoje susiformavo dar viena unikali asmenybė – Anželika Cholina, savo kūrybine veikla tarsi pagrindžianti Kultūros ministerijos moto „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Svarbiausia, kad būsima choreografė dar mokyklos suole ne tik pati tikėjo, bet įtikino patikėti ir aplinkinius. Geriausiai ją apibūdina žodžiai, skirti Adai Tamulevičiūtei-Nasvytienei: „Esu dėkinga savo Mokytojai už tai, kad ji, suprasdama, jog pati netapsiu balerina, leido baigti mokslus savo klasėje ir toleravo mano kūrybinius pasireiškimus. <...> Nuoširdžiai sveikinu savo Mokytoją jubiliejaus proga ir lenkiuosi jai už supažindinimą su baleto menu, estetinį lavinimą ir supratingai ištiestą ranką.“ Tikiu, kad anksčiau ar vėliau šiuos žodžius jai išsakys tie, kurie su ja dirbo, iš jos mokėsi, tikėjo ja ir dalyvavo jos sukurtuose spektakliuose „Moterų dainos“, „Carmen“, „Romeo ir Džuljeta“, „Bolero“, „Otelas“, „Ana Karenina“, „Traviata“ ir daugybėje kitų. Sakoma, kad pasėta gėrio sėkla anksčiau ar vėliau išdygsta.

Aurelijus Daraškevičius – vienas iš šešių šios laidos vaikinų, bene daugiausia pasiekęs pasirinktos profesijos srityje. Vyrų visais laikais baleto trupėse trūko, tad ir patekti į profesionalią baleto trupę vyrams buvo lengviau, ir kopti karjeros kopėčiomis paprasčiau. Todėl kiek stebino tik ką iškepto baleto artisto apsisprendimas – juk ūgio pakako, duomenų (šuolis, žingsnis, keltis, sukiniai ir t.t) taip pat, tuo labiau jau tada į akis krito koordinacija, nesukaustytas kūnas, reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje galintis arba susispausti tarsi spyruoklė, arba iššauti tarsi iš lanko paleista strėlė. Nežinau kodėl, bet Daraškevičius pasirinko demicharakterinį amplua. Gal tokį sprendimą lėmė reiklumas sau, o sukurti vaidmenys spėliojimus lyg ir patvirtina. Kad ir kaip būtų, jo sukurti vaidmenys – Princas „Pelenėje“, sušoktas dar Baleto mokykloje, piktasis burtininkas Rotbaras „Gulbių ežere“, temperamentingasis Espada „Don Kichote“, antikinis Jasonas Antano Rekašiaus „Medėjoje“ ir kiti charakteriniai personažai, be abejo, buvo ne tik profesionaliai paruošti, bet ir atlikti, tam pasitelkiant ir įvaldytą klasikinio baleto techniką, ir profesinius duomenis. Tikėkimės, kad dirbdamas pedagogu ir repetitoriumi Daraškevičius naujajai kartai sėkmingai perduos savo patirtį, žinias, gebėjimą gyventi scenoje ir reiklumą sau.

O prie profesijos durų jau laukia XXII „čiurlioniukų“ laidą, kol kas nežadanti sausros.