Kažkas keičiasi. Nežinau, ar gatvėje sutiktų žmonių veidus sutraukia šaltis, ar nerimas dėl ateities. Bet jo slaptasis pamušalas – praeitis. Ypač kai visą savaitgalį pradrebi namuose laukdamas, kada gi pagaliau įjungs šildymą, už kurį vos pajėgsi sumokėti. Guodžia tiktai blokados prisiminimas – tada be šildymo ir karšto vandens prakentėme daug ilgiau. Rudeninis laukimas – sovietmečio struktūrinis paveldas. Matau, kad jaunimui įdomu tyrinėti tą „egzotišką“ laiką. Kai kam jis – prarastas rojus. Bet daugeliui tai – košmaras, kuriame bijome atsibusti suvokę, kad laisvė tebuvo sapnas. Šios mintys painiojasi klausantis kalbų apie sovietinio „paveldo“ išsaugojimą, jos persekiojo mane ir kelionėje į Taliną, kur vyko trijų Baltijos valstybių fotografijos paroda „Šaltas vanduo“ – vienas iš Fotografijos mėnesio renginių (http://www.fotokuu.ee). Ten sovietmetis tebuvo duslus dundesys, visiems lyg niekur nieko kalbantis apie fotografijos virsmus 9-ajame dešimtmetyje. Žiūrint iš Talino, Lietuva buvo šio proceso išeities taškas. Tačiau dvi tuo pat metu Vilniuje veikusios parodos papildė Taline sukurtą vaizdą. Todėl pradėsiu nuo čia.

Vasario mėnesį Kauno paveikslų galerijoje vykusioje Geriausio metų kūrinio parodoje tapytojas Pranas Griušys instaliacijoje „Jų ieško policija“ tarp beždžionių portretų pakabino tris moterų aktus, kurių kūnus nutapė pagal Diego Velázquezo ir Francisco Goya paveikslus, o veidus – pagal savo kolegių menininkių fotografijas. Po kelių dienų aktai iš ekspozicijos buvo pašalinti, ir tai buvo pristatyta kaip cenzūros atvejis, o menininkas, surinkęs daugiausia publikos balsų, tapo geriausio metų kūrinio konkurso laureatu. Pranas Griušys tuo metu buvo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius ir Tapybos studijų programos vadovas, o trys pavaizduotosios menininkės – šios programos lektorės. Griušys žurnalistams pasakojo: „Pavaizdavau koleges, nes viename posėdyje jos mane skalbė, kritikavo – koks aš negeras, blogai administruoju ir panašiai. Pasakiau, kad jas nutapysiu, ir nutapiau.“

 Kuo kvepia scena, orkestro ložė, butaforijos kambarys, baleto salė, kostiumų drabužinė, pagaliau, teatro garažas? Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Europos operos dienų proga kviečia įkvėpti teatro aromato ne perkeltine, bet tiesiogine prasme. 

Nuo 2012 m. pradžios Vilniuje, Žvėryne, ėmė veikti menininko Žilvino Landzbergo ir menotyrininkės Ūlos Tornau inicijuota ir prižiūrima projektų erdvė „Malonioji 6“. Šių metų sausio mėnesį ją perima Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS).

Lenkijos institutas Vilniuje ir Lietuvos dailės muziejus sausio 16 d., ketvirtadienį, 17 val. kviečia į Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) atidaromą Lenkijos fotografijos ir dizaino parodą „Materia prima“ (veiks iki 2014 m. kovo 2 d.). Parodą atidarys Lenkijos instituto Vilniuje direktorė dr. Małgorzata Kasner, parodos kuratorė Agnieszka Jacobson-Cielecka (Lenkija), Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Spaudos konferencija – sausio 16 d., ketvirtadienį, 11 val.

Lietuvos fotomenininkų sąjunga ir „Kultūros meni“u kviečia į Arturo Valiaugos fotografijų parodos „Ilgesio žemė“ atidarymą sausio 15 d. 17.30 val.  Prospekto galerijoje (Gedimino pr.42, Vilnius).

Fotografijos projekto Ilgesio žemė, kurį sudaro paroda ir knyga, mintis — pažvelgti į Donelaičio Mažąją Lietuvą šių dienų kontekste. Nuotraukose užfiksuotos Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities) vietovės yra susijusios su klasiko gyvenimu ir, tikėtina, buvo jo poemos socialinis peizažas.

Sausio 10 d. 17 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), atidaroma Karinos Lukauskaitės autorinė kūrybos paroda „Upės, keliai ir debesys“.

K. Lukauskaitė – viena įdomiausių ir populiariausių viduriniosios kartos lietuvių tekstilės menininkių. Jos kūriniai pasižymi požiūrio platumu, naujais, netradiciniais formos ir pateikimo sprendimais, gyvybingumu ir neišsenkančia energija.

Sausio 9 d. 18 val. (AV17) galerija įvyks Tauro Kensmino skulptūrų parodos „TARP“ atidarymas. Jauno skulptoriaus pristatomuose darbuose stipriai išreikštas medžiagiškumas ir fizinės objekto savybės, nors konceptualiame lygmenyje, kuomet išjudinama ne tik suvokėjo sąmonė, bet ir pasąmonė, jos tampa nebe tokios svarbios. Tokios gerai pažįstamos medžiagos kaip medis, kailis, metalas ar betonas kontrastuoja su šiek tiek abstrakčia, sunkiai apibrėžiama, tačiau intuityviai atpažįstama objektų forma. Tai tarsi iš jūros gelmių ar kosmoso platumų ištraukti kebliai identifikuojamos kilmės organiniai dariniai bei neįprastos objektų jungtys, kurių genezė glūdi autoriaus pasąmonėje.