7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Reikia sveiko feministinio pykčio!

Pokalbis apie diskriminavimo dėl lyties atvejį Kaune

Guerilla Girls, dizainą sukūrė Sara Sandstöm. 2011 m.
Guerilla Girls, dizainą sukūrė Sara Sandstöm. 2011 m.

Vasario mėnesį Kauno paveikslų galerijoje vykusioje Geriausio metų kūrinio parodoje tapytojas Pranas Griušys instaliacijoje „Jų ieško policija“ tarp beždžionių portretų pakabino tris moterų aktus, kurių kūnus nutapė pagal Diego Velázquezo ir Francisco Goya paveikslus, o veidus – pagal savo kolegių menininkių fotografijas. Po kelių dienų aktai iš ekspozicijos buvo pašalinti, ir tai buvo pristatyta kaip cenzūros atvejis, o menininkas, surinkęs daugiausia publikos balsų, tapo geriausio metų kūrinio konkurso laureatu. Pranas Griušys tuo metu buvo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius ir Tapybos studijų programos vadovas, o trys pavaizduotosios menininkės – šios programos lektorės. Griušys žurnalistams pasakojo: „Pavaizdavau koleges, nes viename posėdyje jos mane skalbė, kritikavo – koks aš negeras, blogai administruoju ir panašiai. Pasakiau, kad jas nutapysiu, ir nutapiau.“

 

Viena iš trijų menininkių, Jūratė Jarulytė, kreipėsi į fakulteto dekaną Joną Audėjaitį sakydama, kad moteris žemina ir įžeidžia tokia darbo aplinka, kai dėstytojai ir studentai aptarinėja minėtą kūrinį. Tačiau kreipimasis liko be atsako. Tad balandžio mėnesį ji apskundė profesorių Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai dėl seksualinio priekabiavimo. Įstatyme seksualinis priekabiavimas apibrėžiamas kaip „nepageidaujamas užgaulus, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką. Priekabiavimas apibrėžiamas kaip nepageidaujamas elgesys, kai dėl asmens lyties siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka“.

 

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba išaiškino, kad Prano Griušio komentarai ir veiksmai kolegės atžvilgiu atitinka priekabiavimą dėl lyties, tačiau jis nėra jos darbdavys, todėl įstatymo nepažeidė ir nebus baudžiamas. O lektorė teigė pajutusi „tam tikrą atstūmimą ir susidorojimą po to, kai iškėlė priekabiavimo problemą“, jai sumažino darbo krūvį, o kita kolegė nebuvo atestuota toliau dirbti lektore (parengta pagal kauno.diena.lt/raktazodziai/pranas-griusys). Nors atestacinės komisijos sprendimas, regis, buvo panaikintas, tikroji – priekabiavimo dėl lyties ir įžeidžiančios aplinkos – problema lieka neišspręsta. Tai paskatino Laimą Kreivytę ir Agnę Narušytę pasikalbėti apie moterų teises Lietuvoje.

 

Agnė Narušytė: Pakviečiau tave pasikalbėti, nes tai, kiek man žinoma, nėra vienintelis priekabiavimo dėl lyties darbo vietoje atvejis ir jis išsiskiria nebent tuo, kad čia buvo įveltas meno kūrinys. Labiausiai šioje istorijoje man nepatinka tai, kad viršininkams buvo palikta laisvė susidoroti su moterimis, kurios išdrįso kelti problemą – krūvių mažinimais ir neatestavimais mes visos buvome perspėtos tylėti. Kaip tik todėl ir nusprendžiau: privalome elgtis priešingai – kalbėti ir palaikyti koleges.

 

Laima Kreivytė: Šioje situacijoje negalima apeiti pagrindinės konflikto ašies: laisvė ar priekabiavimas. Čia tarsi bandoma nuspręsti, kuri vertybė mums svarbesnė. Bet klausimas neteisingai suformuluotas – neturime klausti, kas svarbiau, kūrybos laisvė ar etiški santykiai darbe. Šie du dalykai vienas kito nepaneigia. Menininkui kūrybos laisvė turi būti garantuota, bet jeigu kūrinio objektas yra tavo pavaldinys ir ypač jei panaudoji to pavaldinio nuotrauką kaip atsaką į kritiką, tuomet negali apsimesti, kad tik šiaip sau kuri.

 

A. N.: Ar tai tau neprimena pernykščio atvejo, kai Aloyzas Stasiulevičius pavaizdavo, kaip Kristus iš šventyklos išvaro „postmodernistus“ – Alfonsą Andriuškevičių, Eloną Lubytę, Artūrą Railą, Kęstutį Šapoką ir tave, priklijavęs jūsų veidus?

 

L. K.: Stasiulevičiaus atveju mūsų nesaisto jokie darbiniai santykiai, mes nesame vienas kito atžvilgiu nei mažesni, nei viršesni – nuo to nepriklauso nei mūsų etatai, nei atlyginimas.

 

A. N.: Į jį, regis, niekas ir nereagavo kaip į įžeidimą. O dėl Griušio paveikslų iškart kilo skandalas. Vieni sako – priekabiavimas, kiti – cenzūra, ir visa tai – praėjus tik mėnesiui po prancūzų žurnalo „Charlie hebdo“ redakcijos išžudymo už musulmonus įžeidusias karikatūras. Kadangi apie tai rašiau straipsnį ir gilinausi į karikatūros tradicijas, į žodžio laisvės problematiką, tai atrodė, kad galima ir šiuo atveju žiūrėti į įžeidimą kaip į neišvengiamą kūrybos laisvės šalutinį produktą, kurį laisvas žmogus turėtų praryti ir, jei maga, atsakyti atitinkamu gestu. Nes ne mažiau pavojingas yra draudimas sakyti, ką galvoji – tvirtai „žinantys tiesą“ ir saugantys „tikrąsias vertybes“ visada norėtų užčiaupti kitaminčius. Mes užaugome tokioje sistemoje ir kaip tik todėl visada aršiai pasisakau prieš bandymus suvaržyti žodžio laisvę.

 

Tada, vasarį, paskaitinėjusi straipsnius spaudoje pagalvojau: kažko galbūt nežinau. Be to, buvo aiškinama, kad galerija, kurioje vyko paroda, nesusijusi su paties menininko ir jo nutapytų moterų darbo vieta, tad kas jam gali uždrausi reikštis? Aišku, tie jo kūriniai man pasirodė žemo lygio kūryba, be to, beždžionių ir moterų gretinimas jau savaime yra užgaulus. Kai kokios nors „Guerilla Girls“ užsideda beždžionių kaukes, jos ironiškai susitapatina su moterų pusėn svaidomais įžeidinėjimais, demaskuodamos patriarchalinių vertybių puoselėtojus. Bet vyro kūrinyje tai tampa n-tąjį kartą išreikštu požiūriu, kad moteris yra žemesnis gyvūnas. Tai, kad toks grubus „humoras“ pelnė daugiausiai publikos simpatijų, mano požiūriu, nedaro garbės pačiai publikai.

 

Bet dabar, kai jau yra Lygių galimybių kontrolieriaus nutartis, kurioje aiškiai pasakyta, kad diskriminavimo atvejis buvo, vadinasi, menininkas savo kūriniu pažeidė kito asmens teises, kurias gina įstatymas. Filosofai jau daugiau nei du tūkstančius metų diskutuoja, kas yra laisvė, tačiau kad ir kaip pažiūrėsi, bet kokia laisvė, ne tiktai kūrybos, netenka prasmės tada, kai imi kenkti kitam. Taigi priekabiavimas dėl lyties – ne paistalai, sprendimas priimtas remiantis įstatymais. Ir jei institucija tai ignoruoja – nes mat niekas neliepė nusikaltėlio bausti, – vadinasi, galime ir toliau viešai žeminti vieni kitus? Mudvi su tavimi – tekstais, kiti – vaizdais ar veiksmais. Ir čia viskas gerai? Nes juk padalinio viršininkas palaiko (viename straipsnyje skaičiau, kad išsiuntė Griušį pailsėti į Prancūziją), o dar pasinaudojęs proga atsikrato viena iš nepatogių kolegių. Ir tai man yra baisiausias momentas šioje istorijoje, nes tie, kurie neva gina kūrybos laisvę, akivaizdžiai neigia žodžio laisvę (ką jau kalbėti apie teisę į darbą pagarbioje aplinkoje), šiuo gąsdinimu uždraudžia visoms moterims kalbėti, kritikuoti, reikšti savo teises.

 

L. K.: Tikslios pastabos – tai iš tiesų yra sisteminė diskriminacija. Konkretus paveikslo incidentas – tik viršūnėlė, išplaukusi į viešumą, nes menininkė nenutylėjo. Bet pati baisiausia – kasdienė diskriminacija, kuri yra tokia įprasta, kad žmonės nebereaguoja arba bijo reaguoti. Atrodo, tarsi nieko tokio sakyti studentėms vulgarius komplimentus, žnybtelėti sėdmenis ar palaidyti juokelių moters kūrybingumo klausimu. Perkelkime šią situaciją į kitas diskriminuojamas grupes ir pažiūrėkime, ar tikrai nieko tokio. Nueik, pavyzdžiui, į juodaodžių ar žydų bendruomenę ir pasakyk įžeidžiantį juokelį – visi dabar supranta, kad tai nepriimtina. Juk nepagarbiai atsiliepti nepriimtina absoliučiai visų žmonių atžvilgiu. O moterų diskriminacija jau tęsiasi daugybę metų ir yra institucionalizuota. Pažiūrėkime, kiek moterų valdžioje, kiek yra vadovaujančių įmonėms? Akademinėse institucijose taip pat vyrauja vyriška galios struktūra. Todėl moters balsas lieka neišgirstas.

 

Šioje situacijoje yra dar vienas blogas dalykas. Pirmiausia moterys buvo be sutikimo nufotografuotos darbo vietoje ir nutapytos nuogos atsakant į jų išsakytą kritiką. O kai jos pasakė, kad tai joms nepriimtina – taip, buvo sureaguota, paveikslas nukabintas, bet iš esmės viskas liko taip pat: toliau situacija buvo eskaluojama, niekas neatsiprašė, spauda virė, visur tampė atvaizdus ir, nors juos nukabino iš parodos, padaugino visuose laikraščiuose, išpopuliarino ir galiausiai vieną dėstytoją pasirūpino atleisti iš darbo. Tai labai bloga tendencija, nes rodo, kad iš tikrųjų žodžio laisvės negali būti.

 

Toliau, kalbant apie kūrybos laisvę „Charlie hebdo“ istorijos kontekste, viena yra laisvė, ekspresija, o kita – vadinamoji „hate speech“, neapykantos kalba. Ši sąvoka taikoma tada, kai savo pasisakymą nukreipi prieš kažką. Grušio kūrinys, mano manymu, yra vizuali neapykantos kalba, nes nukreipta prieš konkrečius žmones ir konkrečias pavaldines. Tai nėra kūrybinės programos išdėstymas. Bet aš nenoriu analizuoti šito paveikslo, nes jis nevertas likti istorijoje. Ironiška, kad jis išrinktas geriausiu kūriniu – tai tik liudija kultūros subanalėjimą. Kultūra vertinama pagal „Žmonių“ žurnalo principus – kas sukėlė didžiausią skandalą, tas surinko daugiausiai balsų. Nežinau, ar būtent tokios šlovės nori menininkai. Bet tai ne taip svarbu.

 

Kitas dalykas, kurį pastebėjau – kaip skirtingai vertinamos moterys-kūrėjos ir vyrai-kūrėjai. Čia irgi atsiranda galios momentas. Vyras-kūrėjas gali sau reikštis kūrybiškai. Bet jo nutapytos moterys irgi yra tapytojos, menininkės, jos irgi turi tokią pačią teisę pasisakyti, bet jų žodžio laisvė nelaikoma svarbiu dalyku. Čia galima išvesti paralelę su menininkėmis, perdainavusiomis Lietuvos himną. Iš karto pasipylė priekaištai, kad jų performansas yra nemeniškas. Taip sakė netgi tie, kurie manė, kad jų tampymas po teismus yra laisvės varžymas. Nes tikrai laisvė suvaržoma, jei neleidžiama užklausti mūsų valstybės pagrindų, moters vietos joje. O apie Griušio kūrinį niekas kažkodėl nepuolė sakyti, kad jis prastas, nekonceptualus, neišbaigtas, kad banalu sugretinti moterį ir beždžionę, įdėti veidus, kad tai – tik pirmo laipsnio asociacija su neigiamu pagrindu. Taigi požiūris į menininką ir menininkę bei jų kūrybinį aktą yra labai nevienodas ir simbolinė vertė paskirstoma labai savotiškai. Lietuvos himnas, kuris iš tiesų yra tautiška giesmė, vienas iš daugybės to meto tekstų, tapęs himno pagrindu, yra didelė vertybė, o moteris nėra vertybė, ji gali tiktai įkūnyti Tėvynę, Laisvę ir panašiai, ir tada mes jau galime prie jos padėti gėlių.

 

A. N.: Geras palyginimas, kuris išryškina kur kas platesnę problemą. Juk abiem atvejais viešumoje buvo įžeidinėjamos būtent moterys. Ir tuo atveju, kai moterys padarė kažką tarsi neleistino, ir tuo, kai kažką tikrai neleistino padarė vyras. Ruošdamasi mudviejų pokalbiui, perskaičiau visus internete rastus straipsnius šia tema, ir pastebėjau, kad visur nuogas koleges nutapęs menininkas atrodo kaip herojus: iš pradžių jis tik džiaugiasi sėkme ir, jo manymu, smagiu pokštu, paskui skundžiasi, kaip jo kūrinį išcenzūravo, kad visi taip neteisingai puola, paprašiusi nukabinti paveikslus prodekanė gelbsti būtent „jo kailį“, o ne gina koleges, paskui jis jau tampa vargšeliu, kurį užsipuolė teismais, ir dar – iš Niujorko paties pakviesta dėstyti mokinė. Tikra drama – „kam beskaityti romanus?“ (kaip filme paklausė vienas Jane Austin personažas). Galų gale priimtas sprendimas, kad jis iš tiesų pažeidė kolegių teises, bet, pasirodo, jis – tik paprastas darbuotojas, jau kai nepatogu, tai ir nebe vadovas, ir nebeaišku, ar jis buvo tuo vedėju, ar nebuvo, nes jei buvo, tai vadovas, ir jo sprendimai lėmė, kas kiek ir ką dirbs. O moterų atvaizdai ir pavardės nutampyti po žiniasklaidą, kaip sakei. Taigi moterys, kurios, kaip išaiškino lygių teisių kontrolierius, vis dėlto buvo vyro veiksmų aukos, pačios visuomenės ir buvo nubaustos už tai, ką padarė jis.

 

L. K.: Tai labai svarbus momentas, nes kai neįsisąmoninama, kur slypi blogis, dažniausiai kaltinamos aukos. Čia kaip išprievartavimų atveju – aukai vis sakoma, kad esi pati kalta, nes per trumpą sijoną segėjai. Ta pati logika. Čia sakoma: kodėl tu pasipriešinai? Taip moteris užčiaupiama: nekritikuok to dėstytojo, sėdėk kaip pelė po šluota, iš viso geriau nesimaišyk po kojom ir nieko nedaryk. Kai tokie galios santykiai institucionalizuojami ir padauginami per žiniasklaidą, prievarta įtvirtinama. Juk jeigu menininkė nebūtų parašiusi to laiško, kokia žinia būtų pasiųsta bendruomenei ir visuomenei? Kad čia nieko tokio. O jei tu sureaguoji į priekabiavimą, tau gresia pašalinimas iš darbo ir tai reiškia: „boba, žinok savo vietą“.

 

A. N.: Beje, buvo neatestuota ne ta, kuri parašė skundą, o ta, kuri neparašė. Kaip supratau, tiesiog pačiu laiku atėjo penkerių metų kadencijos pabaiga ir pagal taisykles lektorė turėjo praeiti atestacijos procedūrą. Tas pats galėjo atsitikti bet kuriai kitai. Tačiau man įdomu ir tai, kad skundą drįso parašyti ta, kuri yra gyvenusi užsienyje. Vis prisimenu Vladimiro Tarasovo pasakymą: „Jaunimui reikia išvažiuoti į Ameriką, kad suprastų, kas yra tikra laisvė. Čia mes to nesuprasime.“ Per tuos penkiasdešimt okupacijos metų mes įpratome bijoti. Ir negalime rašyti tokių skundų. Esame linkę nuoskaudas nuleisti negirdomis, nes žinome pasekmes. Tik pagyvenęs tikrai laisvoje visuomenėje žmogus gali kovoti už laisvę, nes jo protas atsisako priimti nelaisvę kaip neišvengiamą duotybę. Ir mudvi šiandien kalbamės todėl, kad atsisakome tai priimti, nes lygybės principas yra deklaruojamas įstatymuose ir teisės aktuose, tad jis privalo būti realizuotas. Mes turime reikalauti, kad veiktų įstatymai, o ne organizacijos gentiniai santykiai, mafijinės struktūros ar sovietinė diedovščina. Nes juk Lietuvoje visai įprasta, kad įstatymų laikosi tik kvailiai, o mes čia, savo nedidelėje kompanijoje, susitvarkysime, kaip mums reikia.

 

L. K.: Ir tai labai jaučiasi. Kai viešai deklaruoji feministinę poziciją, tave bando paversti vienos tiesos skleidėju, marginalizuoti, sako: oi tau visąlaik blogai, tu vyrų nekenti. O iš tiesų nusigręžiama nuo problemos esmės, nuo to, kad kiekvienas žmogus yra kur kas sudėtingesnė asmenybė, ir nuo to, kad moteris gali būti ir feministė, ir menotyrininkė, ir motina, ir, pavyzdžiui, rašytoja. Ji gali profesionaliai reikštis daugybėje veiklos sričių, bet vos tik deklaruoji feministines pažiūras, tave iškart įkiš į stereotipą ir taip bandys užčiaupti nesuteikdami tavo žodžiams pakankamai reikšmės, nes neva tu tik vieną giesmelę giedi. O tu matai platų problemų spektrą ir jų kontekste suvoki šitą neteisybę.

 

Kitas svarbus tavo paliestas klausimas – tai įstatymai. Mano nuomone, kuo greičiau išnyks diskriminacija, tuo geriau, nes ji nenaudinga jokiai visuomenei. Remiantis tyrimais, Skandinavijoje žmonės patys laimingiausi būtent todėl, kad ten didžiausia tolerancija ir mažiausia įtampa tarp įvairių visuomenės grupių, mažiausias skirtumas tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių. Ten žmonės jaučiasi saugesni ir lygesni – ne lygiavą turiu omenyje, o tai, kad tavo darbas ir kūryba vertinami nepriklausomai nuo tautybės, lyties, orientacijos ar giminės. Norint, kad tai greičiau taptų tikrove, manau, reikia, kad kontrolieriaus tarnyba turėtų galią ne tiktai pasiūlymą ar išvadas pateikti, bet ir tiesiogiai nurodyti kaltininkui, kad jis kaltas ir įpareigoti atlikti bent jau moralinius veiksmus. Nes dabar išeina, kad atliktas tyrimas, pripažinta, jog diskriminacijos lyties pagrindu faktas buvo, bet, formaliai žiūrint, darbdavys yra Dailės akademija, o tas dailininkas iš viso išnyksta ore, jis su tuo nesusijęs. Taip neturėtų būti. Lygiai taip pat ir vartotojų teisių kontrolieriaus tarnyba turi tik rekomendacinio pobūdžio galias. Kontrolieriaus tarnybos turėtų turėti realią valdžią, ne tik moralinius svertus, jų sprendimai turėtų būti privalomi, jeigu deklaruojama, kad mūsų valstybėje yra lygybė.

 

Guerilla Girls, dizainą sukūrė Sara Sandstöm. 2011 m.
Guerilla Girls, dizainą sukūrė Sara Sandstöm. 2011 m.