Karinos Lukauskaitės paroda „Upės, keliai ir debesys“

Sausio 10 d. 17 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), atidaroma Karinos Lukauskaitės autorinė kūrybos paroda „Upės, keliai ir debesys“.

K. Lukauskaitė – viena įdomiausių ir populiariausių viduriniosios kartos lietuvių tekstilės menininkių. Jos kūriniai pasižymi požiūrio platumu, naujais, netradiciniais formos ir pateikimo sprendimais, gyvybingumu ir neišsenkančia energija.

Anot menotyrininkės dr. Jurgitos Ludavičienės, autorė aistringai atsidavusi savo pasirinktai medijai; tekstilė užpildo ir apgaubia jos kūrybinį pasaulį, būdama ir įkvėpimo šaltiniu, ir ieškojimų keliu, ir kovos lauku. Tekstilė, būdama minkšta, stereotipiškai „moteriška“ medija, tarsi implikuoja kantrybę, susitelkimą, pasakoja apie nesibaigiančius vakarus, kantriai klojant dygsnį prie dygsnio, kol po subadytais pirštais pražys paveikslas. Tačiau tekstilė K. Lukauskaitei – ne audimas ar siuvinėjimas, ne siūlo grafika ar raštas, kurį galima išgauti dygsniais. Šiai autorei jau seniai artimiausia yra tekstilės žaliava, jos pagrindas ir pamatas: siūlai, o dar tiksliau, ir einant artyn prie šaknų, tai, iš ko siūlai atsiranda. Vilna. Vilna kaip didžiuliai minkšti paslankūs gumulai, iš kurių galima kurti savo pasaulį; juos galima dažyti, suvelti į plokštumas ir padaryti šias plokštumas panašias į paveikslus. Kloti ant grindų, padarant jas minkštomis ir banguojančiomis – tarsi upė ar kelias.
K. Lukauskaitė nebijo nepatogių formų ir formatų; ji gali dirbti tarsi skulptorė, iš vilnos gumulų suformuodama žemiškajam ar dangiškajam pasauliui priklausančius pavidalus: antropomorfines figūras, gyvūnų siluetus ar debesis. Ji gali savo kūrinius eksponuoti viešosiose erdvėse, kabindama veltinio darbus ant pastatų, arba minkštais savo debesimis apgaubti galerijos kolonas. K. Lukauskaitė yra ne tiek tradicinė tekstilininkė (o jei tiksliau – ji visai ja nėra), o greičiau tarpdisciplininė menininkė, balansuojanti tarp tapybos, skulptūros ir instaliacijos.

Autorė dirba su spalva kaip tapytoja: jos galioje yra suvaldyti didelio formato plokštumas, kurias ji padengia spalvinėmis dėmėmis, linijomis, pripildo sidabriško mirgėjimo tarsi raibuliuojančią upę. Kaip tapytoja ji kloja vieną sruogą prie kitos, sukurdama vieningą visumą: potėpiams atsirasti nebūtinas teptukas ir dažai. Tam gali pasitarnauti ir sruogos ar gijos. Jomis galima kurti dėmes ir brėžti linijas, formuoti peizažus, primenančius saulėlydį ar dulsvą dulkėtą kelią. Tačiau svarbiausia, jog autorė pajėgi sutramdyti didelius formatus ir įveikti koloristines problemas. Ji savo plokštuminius kūrinius paverčia tekstilės ir tapybos hibridais: objektai minkšti ir jaukūs, taktiliniai, kaip tai dažniausiai būdinga tekstilei, tačiau drauge spalviškai turtingi ir įdomūs, sprendžiantys formos ir turinio problemas kaip tapybos darbai.

K. Lukauskaitė dirba ir su forma – kaip skulptorė. Ne michelangeliška prasme, kai iš marmuro luito „išlaisvinama“ jame glūdėjusi skulptūra, o kai iš turimos medžiagos po truputėlį gimsta forma. Veltinis – paslanki medžiaga, turinti apimtį, ją pasitelkus galima sukurti tūrines formas, kurioms būdingas lengvumas, paslaptingumas, o drauge – jaukumas. Autorė kuria žmonių figūras, gėlių girliandas, debesis primenančias formas; tai minkštos skulptūros, išlaikančios tekstūrą ir taktiliškumą. Tai padeda sukurti instaliacinio pobūdžio darbus, apjungiant į vieningą visumą erdvę ir objektus. Erdvė ir žiūrovas tampa visateisiais vyksmo komponentais: stebėtojai privalo apeiti kūrinius, prisiliesti prie jų ir pamatyti juos įvairiais rakursais. Gali pasinerti į juos tarsi į bangas, pasijusdamas nereikšmingas tarsi dulkelė kunkuliuojančioje būties tėkmėje.
K. Lukauskaitei kūryba yra kupina turinio; veltinis tėra tik būdas kalbėti apie tai, kas svarbu dailininkei. Ji ieško, tikriausiai, to paties, kaip ir bet kuris kitas iš mūsų: prasmės pojūčio, darnos su savimi ir su pasauliu. „Tam, kad susivoktum, tenka nueiti nemažą atstumą. Ėjimas visų mūsų įvairus, manasis šiandien – vilnos keliu, apsiginklavus adata ir muilu”, sako autorė. Galbūt kaip tik todėl ji renkasi ne dažus ir drobę, ne akmenį ar medį, galiausiai – ne gryną koncepciją. Nes amatas kai kada prilygsta meditacijai, nes kelias gali būti visoks, ir juo eiti kartais galima, apsiginklavus adata. 

Paroda Pamėnkalnio galerijoje vyks iki sausio 31 d.