Nuo 2012 m. pradžios Vilniuje, Žvėryne, ėmė veikti menininko Žilvino Landzbergo ir menotyrininkės Ūlos Tornau inicijuota ir prižiūrima projektų erdvė „Malonioji 6“. Šių metų sausio mėnesį ją perima Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS). Veiksmą ženklina sausio 18 d. atsidariusi paroda-performansas „LET-ME-IN“ (su aliuzija į organizacijos tinklalapį letmekoo.lt), kuria siekiama „apibrėžti tarpdisciplininės kūrybos teritorijos kontūrus“. Prisistato nauji, 2013 m. prisijungę organizacijos nariai: Saulius Leonavičius, Julius Balčikonis, Vitalijus Červiakovas, Vsevolodas Kovalevskis, Dalia Mikonytė, Laima Kreivytė, Coolturistės, Danutė Gambickaitė, Milda Laužikaitė, Justė Margarita. „Maloniosios 6“ transformacija – puiki proga išgirsti buvusius erdvės šeimininkus.
Kokių intencijų vedami ėmėtės šios veiklos? Pradėjote beveik „netyčia“, tiesiog palankiai susiklosčius aplinkybėms ar kaip nors kitaip?
Žilvinas Landzbergas: Daugiau nei prieš dvejus metus, kai pradėjome, jutome elementarų poreikį parodyti autorius, kurie tikrai kuria, jaudinasi ir akumuliuoja naujas formas. Tuomet trūko spalvų: juk menas – kaip gėlės, kuo didesnė įvairovė – tuo sveikiau. Pati erdvė buvo sąmoningai pasirinkta su nuoroda į XIX a. saloną, butą, kuris virsta kultūriniu centru. Jau per pirmą parodą iš kelių menininkų sulaukėm kritikos dėl apšvietimo ir stilistikos. Atsakiau, kad čia Vilnius ir tiek mastelis, tiek estetika labai vilnietiška. Patalpas padarėme iš to, ką turėjome, ką radome šiame name, ką aptikome darydami remontą. Žmonės net neįsivaizduoja, kad tai privati iniciatyva, mecenavimas iš savo kišenės, mokant už nuomą, remontą ir šildymą, labdaringas darbas, kurio neišeina kritikuoti. Tai ne iš mokesčių mokėtojų pinigų įsteigtas meno centras, kuriame galima viską pašiepti ir nueiti. „Malonioji“ – tai privati erdvė: tu ateini į svečius, o svečiuose, jei vaišina vakariene, negražu kritikuoti padažą ar tikrinti lėkštės švarą. Tai labai svarbu, ypač šiandien, kai pinigai paprastai nuasmeninami ir labai neapdairiai leidžiami. Ši erdvė – ne baltas kubas, o kambariai su langais, pro kuriuos veržiasi gyvenimas, metų laikai, keičiasi apšvietimas, net oras. Visa tai labai veikia darbus. Gal dėl to autoriai labai nori matyti savo darbus pavasarį ir tik kai kuriems patinka žiema. Keista, bet pats, kaip menininkas, iki tol apie tai nepagalvodavau. Be to, kai atsikėlėme į „Maloniąją“, susidūrėme ne su meniniu kontekstu, kuris vienaip ar kitaip yra visose meno erdvėse, o su istoriniu. Į paviršių pradėjo kilti namo istorijos, kurios tiesiogiai veikia aplinką ir darbus.
Ūla Tornau: Prieš kelerius metus susikaupė daug noro rodyti, žiūrėti ir kalbėtis apie meno kūrinius labiau asmeniškai ir neformaliai. Pasiilgome vietos, kurioje, viena vertus, kūrinio eksponavimas nebūtinai reikalauja didelių erdvių, finansų, reprezentacijos, organizacinių ir techninių pajėgų, bet, kita vertus, išlaikoma renginių kokybė, jie netampa tiesiog „skvotine“ alternatyva. Pažinojome žmonių Lietuvoje ir užsienyje, kurie dirba įdomiai ir aistringai, bet iš tiesų nėra „organizatoriški“ tipažai, kurie būtų išsyk pastebėti ar „mokėtų“ sudalyvauti didesnių institucijų kuruojamose parodose. Dalis menininkų, ir labai įdomių, negali ar nenori konceptualizuoti savo kūrybos ar kūrybinės pozicijos kokia nors atpažįstama forma, todėl jiems tenka laukti mediatorių, juos „pozicionuojančių“ tam tikrais tekstais, parodomis, leidiniais, renginiais ir pan. Tie mediatoriai nebūtinai greitai atsiranda, o jei ir atsiranda, tai nebūtinai jie būna pakankamai jautrūs ir kūrybiški, kad reikšmingai ištransliuotų, regis, visiškai įdomius dalykus.
Iš pradžių Žilvinas tiesiog dairėsi nedidelės laikinos erdvės studentų projektams, nes dirbo Dailės akademijoje ir manė, kad studentams labai svarbu mokytis eksponuoti savo darbus parodoje, o ne vien akademijos studijose, kuriose paprastai vyksta peržiūros. Su tuo metu dar studijavusiu Vytautu Viržbicku jie norėjo surasti nebrangias patalpas miesto centre, kurios taptų pačių studentų valdoma erdve. Čia jie mokytųsi eksponuoti kūrinius, rengti parodas, pasirūpinti patalpomis ir jose priimti žiūrovus. Tuo pat metu Žvėryne aptikome tuščią svajonių vilą, kurioje būtų galima kelerius metus pagyventi. Atrodo nerealu, bet Maloniojoje gatvėje dar buvo galima rasti apleistų namų. Ir visiškai netikėtai vilos savininkai sutiko mums ją išnuomoti, tik supratome, kad dėl įvairių praktinių priežasčių perkelti savo namų ten mums nepavyks. Bet tas penkerius metus prastovėjęs apleistas namas jau buvo pradėjęs mus traukti, vis atverdamas įvairių paslapčių, istorijų ir tapdamas vis spalvingesne vieta. Todėl pagalvojome, kad reikia jį parodyti kitiems žmonėms: kodėl gi jų nepasikvietus čia į renginius – atrodė, juk verta vien dėl šios vietos paėjėti pusvalandį nuo senamiesčio. Tiesiog pasikviesti „į svečius“ – ir tuos, kurie norėtų ką nors parodyti, ir tuos, kurie ateitų pažiūrėti. Bet kviestume tik mes, neįsipareigodami – tuos, kurie „mums patinka“, o jie jau patys sugalvotų, kaip nori eksponuotis, tačiau padėtume parodas kokybiškiau įgyvendinti.
Kuo remdamiesi atsirinkdavote autorius? Kas slypi už „tai, kas patinka“?
Ū. T.: Turėjome daugiau nei dešimtį metų parodų žiūrėjimo ir eksponavimo patirties, kuri leidžia gana greitai juos „nuskaityti“ – dažnai iškart matai, kas užsidegęs kuria, kas apgalvotai konstruoja, bandydamas dalyvauti jau patikrintuose diskursuose, o kas štampuoja savo ar kitų sėkmingus pavyzdžius ir pan. Nesakau, kad pastarieji būtinai mažiau reikšmingi, bet neretai įdomiau kalbėtis su tais, kurie eksperimentuoja, net jei tie eksperimentai ir ne visada nusiseka.
Ž. L.: Aiškiai buvo apsibrėžta, kad tiesmukai socialinio ir politinio meno nebus. Tiesiog namų erdvėje neįdomu tai matyti. Kritika – tai reakcija, o mes ieškojome teiginio ir konstrukto, naujų formų, darbų „procese“. Kita vertus, rodėm tik labai naujus autorių darbus, kas, mano požiūriu, yra pozityvu, nes tai, ką matome muziejuose ar meno centruose, paprastai yra kelerių metų senumo produktai. Naujas darbas ar kūrinys, kuris dar tebekuriamas, yra labiau pažeidžiamas, bet kartu ir jautresnis. Gražu, jei pavyksta parodyti tai, dėl ko kas nors negali miegoti, tebemąsto, dėlioja, jaudinasi ir kuria. Pusė menininkų buvo pakviesta iš kitų šalių, kuo labai didžiuojamės, būdami dėkingi Kultūros rėmimo fondui.
Erdvės atidaromos įvairiais tikslais: vienos skirtos pačių iniciatorių raiškai ir jos sklaidai, kitos, kaip jūsų, orientuotos į kitus, platų pritaikymą ir atviro proceso skatinimą. „Maloniojoje“ nebuvo nė vienos Ūlos kuruotos konceptualios grupinės parodos ir nė vieno Žilvino kūrinių pristatymo – patalpų neprivatizavote. Savo idėjas abu sėkmingai realizuojate kitur. Aš pati jus puikiai suprantu ir šia pozicija žaviuosi, bet būtų gerai išgirsti jūsų motyvaciją ir argumentus.
Ū. T.: Nepavadinčiau „Maloniojoje“ mūsų vykdytų renginių visiškai atviru procesu. Patys sprendėme, kokius atrinksime menininkus ir parodas, kontroliavome kokybę. Todėl dažnai, padėdami autoriams sugalvoti parodos idėją, atrinkti kūrinius, juos išeksponuoti, mes kuruodavome arba bendradarbiaudavome. Manau, kartais netgi per mažai, į kai kurias parodas reikėjo dar daugiau įsikišti. „Maloniosios“ erdvė labai sudėtinga meno kūriniams eksponuoti. Kai kurie menininkai, pavyzdžiui, airės Nicole Ward ir Anna Clawson, atvažiuodavo turėdami centimetrais subraižytą parodos planą, bet pradėję eksponuotis suprasdavo, kad viską reikės keisti. Todėl dažnai kartu dirbdavome prie ekspozicijos. Aišku, buvo parodų, kaip Inos Budrytės, Mindaugo Navako ar Gretel Weyer, kai menininkai visiškai tiksliai iš anksto žinojo, kaip rodys savo kūrinius. Bet daugelyje „Maloniojoje“ vykusių parodų mūsų pačių būdavo labai daug. Kaip ir parodų atidarymuose, kurių kiekvienas buvo skirtingas, priklausomai nuo parodą rengiančio menininko ir parodos pobūdžio. Jie netgi pritraukdavo visiškai skirtingą publiką.
Mes irgi daug ko išmokome dirbdami su tokiu specifiniu formatu. Kai bandai ką nors organizuoti neformaliai, lyg „kviesdamas į svečius“, gerokai asmeniškiau bendrauji ir su menininkais, ir su žiūrovais, o kartu tau tenka ir daugiau atsakomybės. Todėl po dvejų metų nusprendėme šią atsakomybę perleisti kam nors kitam, nes norėjosi išlaikyti kokybę, o tiek pat energijos šiai vietai skirti nebegalėjome. Man labai patiko dirbti su mažomis, dažniausiai solo parodomis, vieno kūrinio parodomis. Jos aiškiai aprėpiamos. Jeigu žiūrovas sugaišta laiko ateiti iki „Maloniosios“, jis tikrai praleidžia čia pusvalandį ar valandą, apžiūri visus kūrinius, videofilmus, namą, pasikalba su menininku ar kuo nors iš mūsų. Visa ta patirtis ir mums, ir jam tampa specifiniu laiku ir erdve, kuri dažnai labai kūrybiška.
Ž. L.: Per radiją neseniai girdėjau senovės kinų posakį, kad gyvenime viską reikia dalinti į tris dalis, iš kurių vienas trečdalis turėtų būti skirtas aplinkai kaip dovana. Darbas „Maloniojoje“ parodė, jog duoti yra įmanoma, o tai daryti malonu ir lengva. Tuomet jautiesi savarankiškas ir iš tikrųjų darai tai, ką nori ir kaip nori. Tie dveji veiklos metai tikrai neatnešė jokių sunkumų ar dvejonių, atvirkščiai, visad atsirasdavo laiko ir energijos. O „Maloniojoje“ padaryti savo parodą būtų smagu.
Gal naujieji šeimininkai maloniai priims, dabar jau kaip svečią? Skelbiama, kad šių metų programa jau beveik sudaryta ir netrukus bus paviešinta, nors dar tebepriimami ir nauji pasiūlymai. Jums turbūt būtų nekorektiška komentuoti, bet kol kas į permainas žiūriu su įtampa. Pirmasis sąjungos prisistatymas yra ne tiek paroda, kiek performatyvi akcija – jūsų puoselėto „įsivietinimo“ joje nedaug, daugiau kolektyvinio chaoso, urmo, atsitiktinumų. Bet pamatysime, gal tiesiog susiformuos kita tradicija. Tik suklusau perskaičiusi teiginį, kad „projektų erdvė „Malonioji 6“ ir toliau išliks vienintelė Vilniuje vieta atvira įvairioms meninėms strategijoms“ (išskirta mano, – B. P.). Primena amžinojo LTMKS oponento Šiuolaikinio meno centro leidiniuose randamus būdvardžius apie save: „svarbiausia galerija“, „viena dinamiškiausių meno erdvių Europoje“, „naujausias, aktualiausias menas“. Be to, tarpdisciplinininkų sąjunga, bent jau turint omenyje pastaraisiais metais garsiai pasisakančių jos narių poziciją, asocijuojasi su „galios ir pasipriešinimo“ retorika, kuri padaro meninio gyvenimo viziją seklią ir vienamatę. Juk iš tikro joje kur kas daugiau individualių sprendimų arba, jūsų žodžiais tariant, spalvų. Jūs neskelbėte lozungų ir programų, o tiesiog įsiterpėte į kontekstą, realiai papildydami jį tuo, ko jam visada stigo. „Įsivietinote“ ne tik į Žvėryno namo kambarius, bet ir į vietinę meno cirkuliavimo terpę, kartu vien lokalia aplinka nesiribodami. Ar neketinate savo veiklos pratęsti kitomis formomis? Juk tinklas apčiuoptas.
Ū. T.: Mes perleidome erdvę LTMKS ne todėl, kad tikimės, jog jie išlaikys mūsų „Maloniosios“ atmosferą. Greičiau atvirkščiai. Manėme, kad šiai vietai laikas keistis. Turėjome keletą idėjų, kam ši vieta galėtų būti įdomi ir kuo ji galėtų virsti, bet realiai tik tarpdisciplinininkų sąjunga atėjo su konkretesniu pasiūlymu. Šiek tiek skubėjome, nes labai nenorėjome „Maloniosios“ laikyti tuščios, juo labiau kad nežinome, kiek laiko dar tęsis galimybė šią vietą naudoti kaip viešą erdvę.
Neabejoju, kad nuo šiol čia vyks visai kitokie renginiai, nes mūsų ir šios organizacijos mastelis labai skiriasi, kitoks santykis su pačia vieta. Manau, kad LTMKS būtinai reikia atsigauti, jai priklauso daug įdomių žmonių. Galbūt nauja erdvė, tokia kaip „Malonioji“, galėtų tapti vienu iš akstinų intensyviau judėti, susitikti, kažką kartu generuoti. Sąjunga jau turi veikiančią administracijos mašiną, tad gal jai nebus sunku valdyti šią erdvę. Kita vertus, esu tikra, kad čia reikia vieno ar dviejų žmonių, kurie asmeniškai imtųsi vietos valdymo, viešinimo, programos sudarymo ir pan., kitaip ši vieta taps niekieno ir renginiai bus pilki bei formalūs. Žilvinas oficialiai buvo įtrauktas į LTKMS parodų programos tarybą, tad galbūt kartais iš savo pusės vis dar galėsime ką nors pasiūlyti „Maloniajai“.
Ž. L.: Manau, kad „Letmekoo“ rodys ne tik savo narių, bet ir kitų, tarptautinių menininkų kūrinius bei iniciatyvas. Kad galeriją kažkas perėmė, tik džiaugiamės, nes tai reiškia, kad erdvė išlieka ir atsiranda intriga, kaip ji keisis ir kas iš jos bus ateityje. Kuo daugiau teigiamų skirtingų požiūrių – tuo sveikiau aplinkai ir yra įdomiau. „Maloniosios 6“ atidarymo laiku įkūrėme VšĮ „Ūsai“, su šia organizacija planuojame kitus projektus. Galbūt pavyks susitikti vasarą senos architektūros ir gamtos apsuptyje.
