2017 m. spalio 31 – lapkričio 25 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Laimos Milkintės ir Andriaus Ermino kūrybos paroda (NE)MATYMAI.
Atidarymas 2017 m. spalio 31 d., 18 val., VGMC (Latako g. 3, Vilnius)

(Ne)matymai - tai fotografiją, video ir skulptūrą apjungianti instaliacija, kuri atskleidžia skirtingus ekspozicijos autorių – Laimos Milkintės ir Andriaus Ermino – matymus.
Milkintės fotografijose užfiksuota dalelė tikrovės, kurią autorė „įkalina“ dvimatėje nuotraukoje. Fotografės darbuose įamžinto pradinio vaizdo skulptorius Erminas nemato. Tačiau jis, remdamasis nuotraukose regimais motyvais, „ištraukia“ jį dominančius objektus į trimatę realybę. Ekspoziciją papildo Milkintės video darbas, kuriame girdimas istoriją pasakojantis balsas. Žiūrovui paliekama įsivaizduoti tai, ką išgirsta. Tuo tarpu Erminas reflektuoja ir įvaizdina aplinkos, kurioje egzistuoja įsivaizduojamas istorijos pasakotojas, detales.

Parodoje pasakojamas istorijas galima skaityti įvairiai, be galo, pasirenkant norimą poziciją. Kaip tyrėjo, kuris sluoksnis po sluoksnio atveria kažkur egzistavusį gyvenimą, ten vykusius numanomus įvykius. Kaip aukso ieškotojo, kuris išgrynina savo grynuolį, pamatydamas tai, kas jį asmeniškai paliečia. Kaip nuolankaus skaitytojo, kuris patiki tuo, kas jam papasakota.
(Ne)matymai – tai paroda apie apribojimus, kurių dėl tam tikrų priežasčių negalime peržengti, pamatyti kitaip, nei esame subrendę pamatyti, apie neįgalumą, kuris nepriklauso nuo mūsų, ir apie galimybes, kurios visgi yra.

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga
Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt

Lietuvoje kuriančių erotine tematika rasime ne vieną, galima paminėti kad ir ekscentriškąjį Evaldą Jansą ir jo darbą, kuriame menininkas aistringai bučiuoja menotyrininkę. Tačiau šį kartą trumpai papasakosiu apie erotinio meno parodą, kurioje Jansas nedalyvavo – apie parodą visai čia pat, Vilniuje, netoliese lenkiškai ir rusiškai klegančio Halės turgaus – „Medusa” galerijoje.

2017 m. birželio 9–23 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Augusto Bidlausko kūrybos paroda „Žmogus 4“. Atidarymas 2017 m. birželio 9 d., 18 val., VGMC (Latako g. 3, Vilnius)

Augusto Bidlausko kūryboje atsispindi nuosekli temų plėtotė bei techninė meistrystė. Dar 2011 m. mecotintos technika pradėtą kurti Žmogaus ciklą autorius tebetęsia ir šiandien. Augusto kūryba išsiskiria atidumu detalėms, simboliams, jų teikiamoms reikšmėms. Menininkas nestokoja ironijos – dažnai pašiepia žmogiškąsias ydas ir silpnybes, bergždžią tobulumo, valdžios ir garbės siekį.
Pasak autoriaus, ketvirtasis bandymas vaizduoti žmogų ryškina daiktus.

Tai – kostiumo detalės: juostos, kailiukai, galvos apdangalai. Arba aukštąja vadinamos kultūros artefaktai pramaišiui su laikraščiais, memais ir kitais kasdieniais elementais. Jie turėtų suteikti charakterį, bet galiausiai demaskuoja tik patys save. Šiais objektais apsikarstę narcizai, moralistai ir žvitrios damos tarytum laukia pasirodymo. Tik ne scenoje, o sustingusia poza foto sienelės fone.

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt

2017 m. gegužės 9–27 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės kūrybos paroda „Apie viską ir apie nieką“.

Atidarymas 2017 m. gegužės 9 d., 18 val. (Latako g. 3, Vilnius)

Grafikės Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės (1942) paroda Apie viską ir apie nieką skirta dailininkės pamėgtam miniatiūros žanrui, kuriame, nepaisant kuklaus dydžio, telpa viskas.

Ankstyvojoje kūryboje Kriaučiūnaitė išbandė įvairių technikų galimybes: litografijos minkštumą, šilkografijos spalvingumą, įvairias mišrias technikas, kol galiausiai pirmenybę atidavė ofortui. 1994 m. apsilankiusi Argentinoje, šalyje, kurioje gimė, Elvyra mokėsi popieriaus meno paslapčių pas menininką Ricardo Crivelli. Atsivėrusios naujos kūrybinės galimybės tiesiog pakerėjo dailininkę, ir autorinės gamybos popierius tapo pagrindu beveik visiems tolimesniems sumanymams, net subtilių graviūrų spausdinimui. Dailininkė išradingai panaudoja autorinio popieriaus teikiamas galimybes – peršviečiamumą, faktūros rupumą ir įvairovę, lapo formos neapibrėžtumą.

Elvyra Kriaučiūnaitė kaip menininkė subrendo Lietuvoje, čia sukurti ryškiausi jos kūriniai, įgytas dailės mylėtojų ir žinovų pripažinimas. Meilė gimtajai Argentinai praplėtė dailininkės kūrybos lauką, neatsiejamą nuo pietietiško temperamento ir muzikinio ritmo pojūčio, iš dalies nulemto jos pamėgto ilgesingo tango atgarsių. Šioje miniatiūrų parodoje atsiveria platus menininkės galimybių spektras: nuo eksperimentinio fragmento iki išbaigtų pavienių kompozicijų ar sumanymo plėtotę pratęsiančių ciklų. Jie skirti žiūrovui, kuriam artima kūrėjos pasaulio samprata. Tai pasaulis, kuriame viešpatauja ne deklaracijos, destrukcija ar chaosas, bet atrandama daug grožio, meilės ir darnos.

Regina Urbonienė
Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt

2017 m. balandžio 5–29 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Ramintos Šumskytės Sum kūrybos paroda „Ex voto' 365“. Atidarymas 2017 m. balandžio 5 d., 18.30 val. VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Votas – lot. votum - linkėjimas, dovana, pažadas. Tai asmeninės padėkos, įžado arba prašymo ženklas, maldaujant dieviškųjų jėgų pagalbos. Tvirtinamas ant šventyklos sienų, prie ypatingai garbinamo ar stebuklingu laikomo šventojo atvaizdo, statulos arba relikvijų saugojimo vietose. Daugelyje Europos šalių votai vadinami lotyniškais žodžiais – ex voto - pagal duotą pažadą.
Krikščionių pasaulyje paprotys aukoti votus fiksuotas jau IV a. Iki XVII a. vidurio dominavo vaškiniai ir ant mažų medinių lentelių tapyti votai. XVII–XVIII a. įsigalėjo tradicija šventųjų paveikslus ar statulas puošti įvairiais brangiais papuošalais: vėriniais, segėmis, kryželiais, rožiniais.

Dauguma Lietuvos bažnyčiose kabančių senųjų votų – sukurti XIX ar XX a. pr. Dažniausiai tai žmogaus kūno dalių formas – širdį, akis, kojas, rankas ir kt. atkartojančios metalo plokštelės, pagamintos iš aukso, sidabro ar paauksuoto vario. Populiariausias ir daugiausiai prasmių turintis votas – širdis.

Aukojimo formulė, kai prašoma malonė, mainais į kažką aukojamo – savotiški prekybiniai mainai – būdinga visoms religijoms. Votų aukojimo tradicija, nors ir ne tokia populiari kaip ankstesniais šimtmečiais, išliko gyvybinga iki mūsų dienų. Tik kokias papildomas reikšmes ir formas šiais, silpno tikėjimo, greito maisto ir gausybės norų laikais įgyja voto ženklas? Kokiems „šventiesiems“, už kokias patirtas ar norimas patirti malones jis aukojamas?

365 votai – po vieną norą, prašymą, maldavimą kiekvienai metų dienai. Tai tik maža dalis iš neišsenkančio žmogaus norų aruodo.

Pagrindinę parodos dalį sudaro 365 „šiuolaikinių“ prašymų, maldavimų, norų ženklai – cinko ir vario raižiniai, bei „Malonių“ ir „Prašymų“ knygos. Informacinėje dalyje – glausta ex voto istorija.
Raminta Šumskytė Sum

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt

Nomadai, rizomos ir labirintai jau tapo kultūrine mada. Žiniasklaidos diskursui pritaikyta Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofija ragina nebe maištauti, o pramogauti. Klajonės kažkieno nubraižytu taku be tikslo ką nors naujo sužinoti, prisiminti ar apmąstyti šiems laikams tinka. Minotauras apdairiai nužudytas. Pasistengiama, kad už kiekvieno posūkio lauktų staigmena. Ir kad išėjimas būtų randamas be Ariadnės siūlo, jau seniai sutrūkinėjusio keliaujant po interneto svetaines, dirbtuves, virtuves ir sandėliukus.

Tokia schema paranki parodoms, neperšančioms nei požiūrio, nei tezės apie meno padėtį, nepretenduojančioms apibendrinti, nes to padaryti dabartiniame nuo informacijos sproginėjančiame pasaulyje nebeįmanoma. Pamačiusi Vilniaus tapybos trienalės anotacijoje sąvoką „labirintas“, prisiminiau prieš dvejus metus tuo pačiu metų laiku Šiuolaikinio meno centre veikusį Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“, kuris mane tebevedžioja sąmonės vertikalėmis ir Žemės erdvėlaikiais. Tačiau tokie kūriniai atsitinka itin retai, jų patirtį reikia suskliausti kaip išankstines nuostatas. Žinodama, kad dvylikos šalių tapybos dabarties labirintą konstravo Linas Liandzbergis, nusiteikiau smagiam nuotykiui – ir neapsirikau.

Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“ yra matomas, bet nepastebimas – nes parodinės erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomos“ jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje parodoje kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus turi santykį su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Grindys vis dėlto yra neišvengiamiausios dėl žemės traukos ir erdvės patyrimo vaikštant. Šis projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis ne kas ir kodėl, o kur ir kaip. Tai parodos negatyvas, kai žiūrovai turi kabintis ne už erdvėje išbarstytų objektų, bet patirti tai, kas yra tarp jų. Tai, kas nėra daiktas, kūnas, architektūra.

Įrengiant „Titaniko“ parodų sales, 2003 m. techniniame aprašyme vidaus apdailoje buvo numatytos „geros grindys“. Eglė Grėbliauskaitė sau ir mokslo bei meno institucijai uždavė klausimą: „kas yra geros grindys „Titaniko“ parodų salei šiandien?“ Tai tapo jos meninio tyrimo atramos tašku. 2010 m. paklotos keraminės plytelės, pasak menininkės, priminė posovietinio „euroremonto“ estetiką ir disonavo su parodine erdvės paskirtimi. Naudodamasi turimais techniniais brėžiniais, rodančiais, kad 35 mm gylyje yra betoninės grindys, Grėbliauskaitė pašalino viršutinius sluoksnius ir ant atidengto pagrindo išliejo naują industrinio betono sluoksnį.

Galima pradėti nuo objekto.

Antano Šnaro „Vienos skulptūros paroda“ iš tiesų yra tvora, susidedanti iš 15 granito elementų ir skersinio. Metalo strypai padeda šiam rinkiniui išlaikyti vertikalumą. Tai kūrinio, eksponuoto Orhuso bienalėje „Skulptūra prie jūros 2015“ („Sculpture by the sea 2015“), interjero versija.

Tvora kaip apmąstymų objektas mano galvoje įsitaisė gerokai anksčiau už Šnaro parodą. Mūsų sodyboje ji ilgą laiką buvo tikras prakeiksmas – kas pavasarį patvinstantis Merkys mikliai supūdydavo net iš kriaušės padarytus tvoros stulpus, o samanos profesionaliai dirbo rūdžių darbą minkštindamos ir trupindamos „štankietų“ (paprastų medinių lentučių) eiles, todėl restauravimas ar sunykusių segmentų gamyba iš kiekvienos vasaros atsiriekdavo nemažą gabalą laiko ir darbo. Mano mama su šiuo prakeiksmu nusprendė kovoti seniai žinomu būdu – sumokėjo krūvą pinigų ir meistrai pastatė metalinio tinklo tvorą. Ji iš tiesų pasirodė ne tokia reikli, stovi sau išdidžiai, tyliai rūdydama. Tik kam ji, ta tvora, skirta, tapo visai nebeaišku – karvių mūsų kaime liko vos trys, tačiau net jos, kai palaikydamos dzūkišką tradiciją mūkdamos grįžta keliu namo, prašydamos įleisti, pro mus neina, šuns nebeturiu, kaimynų vištos saugiai uždarytos už tokio pat vielos tinklo, teritorijas seniai matininkai sužymėjo ir dokumentus užpildė, todėl riboženkliai, kuriais dirbdavo tvoros, taip pat nebereikalingi. Kaimynai bet kada gali atšauti vartelių skląstį ir užsukti paplepėti, tad ji net nesaugo nuo pašalinių, kaip ir nuo jų žvilgsnių. Žodžiu, šis itin brangus objektas iš esmės yra tiesiog dekoratyvinis elementas. Duoklė tradicijai, ne daugiau. Taigi Šnaro granite įkūnytas tvoros modelis yra agrarinis rudimentas. Žinoma, jei turi pakankamai prabangią sodybą ir sieki privatumo arba parodyti savo turtus, gali statyti mūrines ir kitokias ilgaamžių medžiagų užtvaras, labiau primenančias miesto architektūros elementus, rimčiau slepiančias nuo pašalinių smalsumo ar demonstruojančias savininko galią. Bet paprastoji kaimo tvora iš praktiško lyg kibiras vandeniui semti daikto tapo tuo, kuo virto daugybė mūsų amžiaus daiktų, – galios simboliu. Turto demonstracija. Turėjimo įtvirtinimu. Viešo ir privataus atribojimu. Pačiu atri(si)bojimu. Uždaranti, todėl arba sauganti, arba (ir) įkalinanti. Taigi Šnaro skulptūra turi ką papasakoti, dėmesio vektorių kreipdama tiek į neseną agrarinę praeitį, tiek į dabarties galios teritorijų žymėjimus. Ne veltui ji – raudono granito, kuris primena visas Lenino aikštes, jo paminklų postamentus ir mauzoliejus.

Minint 90-ąsias tapytojo Jono Švažo (1925–1976) gimimo metines, Klaipėdos Baroti galerijoje veikė paroda, kurioje eksponuota penkiolika skirtingiems Švažo kūrybos periodams atstovaujančių drobių. Ekspozicijos vaizdą gerokai praturtino jubiliejaus proga išleistas Jono Švažo kūrybos albumas, lydimas kūrybos raidą apibūdinančio Ramutės Rachlevičiūtės teksto, papildyto išsamiu G. Miknienės sudarytu bibliografijos sąrašu, liudijančiu Lietuvos bei užsienio menotyros dėmesį dailininko kūrybai (Juozas Saulius, Marija Švažai, Jonas Švažas: albumas, Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2015).

Jonas Švažas ėmė kurti XX a. 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje, kada beveik visame Lietuvos meninės kultūros plote pradėjo ryškėti pirmieji modernizavimosi ženklai, atitrūkstantys nuo natūralistinio bei pažodiško socialiai sureikšmintos tikrovės vaizdavimo ir vedantys metaforos, formos ekspresijos link. Vincas Kisarauskas, prisimindamas anuos laikus, koloristinį sąjūdį, kuriame dalyvavo Silvestras Džiaukštas, Jonas Čeponis, Leonas Surgailis, Jonas Švažas bei kiti menininkai, pavadino juos savotišku batalijų laiku, ir Švažas šioje meno laisvėjimo, o kartu ir ideologinio lygmens kovoje suvaidino ypatingą vaidmenį.

Vien tik ištarus dviejų žodžių kombinaciją „knygų menas“, daugeliui mintyse sukirba svajonių knyga – tarsi kažkokia neapčiuopiama įsivaizduojamybė. Kyla klausimas, kas ta įsivaizduojamybė ir ką žmonės sieja su šiuo žodžių junginiu? Tą žodžių magiją puikiai iliustruoja Nacionalinėje dailės galerijoje surengta konferencija „6pt“, skirta tai pačiai temai – knygų grafikai. Paskelbus dalyvių registraciją, ją teko uždaryti lygiai po 2 val., nes salė, kurioje telpa iki 200 klausytojų, jau buvo pilna norinčiųjų.

Pasvarstyti šia tema man suteikė progą paroda, veikusi „Arkos“ dailės galerijoje, pavadinimu „Knygos meno paroda: nuo iliustracijos iki knygos“ (2015 09 15–10 03, Alytaus kraštotyros muziejuje 2015 11 10–12 05). Jos rengėjos – Lietuvos dailininkų sąjungos grafikos skyriaus dailininkės Ieva Babilaitė ir Nijolė Šaltenytė. Ši knygos meno paroda konkursinė, jos ekspozicijai buvo atrinkti knygos dailininkai, pristatantys naujausius per pastaruosius trejus metus sukurtus kūrinius. Iliustracijas vertino profesionalių dailininkų ir dailėtyrininkų komisija, šiemet paskyrusi 3 pinigines premijas, vardinę dailininko Algirdo Steponavičiaus premiją ir du diplomus. Vertinant iliustracijas, buvo atsižvelgta į menininko išmonę, meninę iliustracijų kokybę, originalų žvilgsnį, atidų teksto perskaitymą, autentišką stilių, profesionalų atlikimą.