Viskas kaskart prasideda nuo jaudulio belaukiant parodos įvykio, kuris žadina norą išjausti nors mažytę rodomo meno dalelę. Rugsėjį išties laukiau poros parodų. O visa kita tarsi „aplipo“ einant pakeliui nuo VDA parodų salių „Titanikas“ link dailės galerijos „Arka“.

Vienas paskutinių socrealizmo stiliaus sovietmečio paminklų Vilniuje (galbūt paminklams tik toks stilius ir tinka?) neilgai trukus gali būti iškeltas iš Pamėnkalnio skvero – pastaruoju metu ypač suaktyvėjo kalbos, kad „reikia“. Šiandien žinome, kad paminklo rašytojui ir sovietiniam veikėjui Petrui Cvirkai nereikia, šiandien jo nestatytume, bet ar tai reiškia, kad geriausia, ką galime šiandien padaryti, tai jį tiesiog panaikinti, tarsi nieko ir būti nebuvo?

Lino Leono Katino 2016–2018 metų kūrybos – nematytos ir negirdėtos, bet žinomos ir nuspėtos (nes pats menininkas publikai yra puikiai pažįstamas), parodos pavadinimas galerijoje THE ROOM yra padiktuotas ir nulemtas vieno konkretaus, naujo ir nelabai kam viešai matyto šio tapytojo darbo, sukurto 2017–2018 metais, „vardo“, „etiketės“: „Nirvana (su pakulomis)“.

Iš pirmo žvilgsnio supratau, kad knyga yra ne visai man. Nors labai mėgstu ir pašėlusią Vido Poškaus tapybą (kur išsitrina ir lyčių, ir žanrų problematika, lieka būtybės ir patirtys, tarsi grįžus į kažką pirmykščio), pavydžiai vertinu jo erudiciją (Vidas gali žongliruoti įvairiomis datomis ir žino daug visokių paslapčių bei specifinių smulkmenų beveik apie viską istorijoje), vis noriu sužinoti jo nuomonę apie parodas, ypač kai kurias, nes visada smalsu, kokia konfigūracija atsivers jo žinios. Tačiau šios knygos auditorija, man regis, yra plačioji publika, kurią reikia imti už rankos ir vestis į parodas arba tiesiai į dailininkų studijas. Pasakoti jiems įvairiausius įdomius nutikimus, pirštu rodyti įdomybes, juoktis kartu. Kitaip tariant, dominti.

1965 m. mums buvo paskirtos dirbtuvės, kuriose, neturėdami buto, ne vienus metus ir gyvenome. Jose sukurti darbai iškeliavo į parodas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tiek mano, tiek Vinco. Ten gimė ir mūsų vaikai. Nuo 1990 m. tos dirbtuvės teisiškai įregistruotos mano vardu, jos tapo ir mano namais, nes butas Savanorių prospekte liko Aistei, kai ji pagimdė Augustiną. Tose dirbtuvėse-namuose 2009 m. mirė ir sūnus Danielius. Čia 2014–2015 m. gyveno ir kūrė Aistė, kol įsikūrė naujuose namuose su mažąja Faustina. Čia glaudžiasi ir jos tapyba, fotografijos, piešiniai ir kt. Namai per beveik 30 metų po Vinco mirties prisipildė tiek skaudžių, tiek gražių atspindžių.

Studijų laikais (tai buvo kokių 1996-ųjų vasara) mus, būsimuosius dailėtyros specialistus, vežė praktikuotis (gilinti pirmiausia paminklų matavimo, braižymo, piešimo ir aprašymo įgūdžių) į Žemaitiją. Mus kuruojantis dėstytojas ir Akademijos prorektorius Adomas Butrimas jau buvo gerai žinomas kaip didelis žemaičių patriotas, tad dėl regiono pasirinkimo tartum nekilo klausimų... Kiekvienas studentas turėjo išsirinkti vieną iš duotų temų. Rezidavome ir veikėme vaizdingose Platelių apylinkėse. Man, kaip vieninteliam vaikinui tradiciškai moteriškame dailėtyrininkių kolektyve, lyg ir laisvanoriškai buvo rekomenduojama pasirinkti tyrimą fiziškai įpareigojančia tema „Platelių, Beržoro, Gintališkės varpai, varpinės, varpininkai“. Esmė ta, kad turėjau ne tik pašnekinti dar gyvus senolius, kadaise skambinusius šių šventovių varpais, – nemokančiam ir nesuprantančiam žemaitiškai tai buvo nemenkas iššūkis (įdomiausia patirtis susijusi su Beržoro varpininke, kuri, iš pradžių apsimetusi, jog nėra ta, kuo mes ją laikome, paskui tiesiai šviesiai pasiuntė mane ir lydinčią kolegę Lietuvos kryptimi), – bet ir aprašyti bei nubraižyti varpus.

Mūsų Kalėdinė anketa tapo tradicija, kai atsigręžiame į praėjusius metus ir norime pagirti/paminėti gerai pasirodžiusius, ypač tuos, kurie galbūt dirbo tyliai, bet atkakliai puikiai; galime suformuluoti, kokie trūkumai erzina, galbūt įvardyti ryškėjančias bendresnes tendencijas, problemas ir pateikti šiokių tokių rekomendacijų. Savo autorių paprašėme trumpai išsakyti, kas labiausiai įsiminė 2017-aisiais ir apie ką svarbiausia kalbėti metams besibaigiant.

Sigitas Geda yra parašęs eilėraštį „Angelas, krentantis Palangoj“ – turbūt kaip ir daugelis šio poeto kūrinių, šis man asmeniškai regisi tartum sudurstytas iš skirtingų formų, įvairių pavidalų, visokiausių, kartais net priešingų ar tarpusavyje prieštaraujančių elementų. Galbūt tokia išvada yra profaniška, nesiginčysiu (bent jau su savimi). Analogiška ar gimininga Danieliaus Rusio kūryba. Angelas čia egzistuoja kaip menininko įteisinta metafora, simbolis, motyvas. Jo paveikslai (kuriuos kartais sudėtinga ir įvardyti, suvokti klasikinių formatų kategorijomis, ir tai rodo, kad šis menininkas labai puikiai išmoko postmodernistines stačiakampių ir kvadratų siluetų laužymo taisykles) yra sudurstyti, sudėlioti, sukonstruoti tartum mozaika (menininkas yra studijavęs monumentaliosios tapybos mokslus) ar „lego“ struktūra. Esmė ir panašumas su Geda tas, kad kiekvienas segmentas gali gyventi ir savo nepriklausomą gyvenimą.

Apžiūrėdamas kokios nors žinybinės organizacijos (tai gali būti kokia nors advokatų kontora, bet nebūtinai) kontekste atsiradusią parodą visuomet pamąstau apie vidines priežastis bei išorines prielaidas tokio sumanymo atsiradimui.

Pasakęs: „Rokai, tu esi keramikas“, pats truputėlį sumišau ir puoliau atsiprašinėti autoriaus, nes prisiminiau vieną nelemtą kolegos klaidą, kai juvelyru jis pavadino papuošalus daugiau pragyvenimui, o ne saviraiškai gaminantį instaliacijų ir objektų kūrėją.