Būtų sunku apsimesti nepažįstančiam Aistės Kisarauskaitės ir kalbėti vien tik apie jos kūrybą ar kūrinius. Kita vertus, prisilietimas prie bet ko, ką rengia ši menininkė ir (meno galerijos namuose „Trivium“) galerininkė visuomet susijęs su mūsiškės dailės istorijos atkarpa bei šiuo metu, čia ir dabar vykstančiais dailės procesais. Vienų ryškiausių XX a. antrosios pusės modernistų – Saulės ir Vinco Kisarauskų – atžala bent jau pastaraisiais metais iniciuoja tokius meno sumanymus, kurie ryškiais ar mažiau pastebimais siūlais yra įausti ar įsiūti į tam tikrus kultūrinius kontekstus. Manau, šeimyninės tradicijos ir asmeninės patirtys čia veikia kaip esminis spiritus movens. Tad be asmeniškumų neįmanoma apsieiti. Tuo labiau kad, kaip žinau iš to, kas vyko tokiais tolimais dabar jau atrodančiais „devyniasdešimtaisiais“ – konkrečiai jų pradžioje, Aistė priklauso anuometinei jaunajai menininkų kartai, kuri ne tik suabejojo, bet ir ėmėsi konkrečių žingsnių ir veiksmų aiškinantis su gerokai sustabarėjusiais instituciniais santykiais kultūroje ar mene.

Kažin ar galima rugpjūčio mėnesį Paliesiaus tapybos plenerą vadinti pleneru tradicine, šiek tiek nuvalkiota šio žodžio prasme – t. y. turint omenyje, kad tai yra tapymas lauke, bandant fiksuoti praeinamuosius gamtos procesus. Tokių plenerų Lietuvoje (kaip ir kaimyniniuose kraštuose) šiltuoju metų laiku pridygsta it grybų po lietaus. Ir „senoviškai“ – iš natūros – ten jau tapo mažai kas (galop tam kartais pritrūksta net elementarių profesinių gebėjimų, taip pat daug ką keičia mada, nenoras tapyti žvelgiant į kokį vaizdelį ar jo fragmentą).

Kaip margos išleistuvių iškilmės birželio pradžioje praėjo tradicinė meno mugė – galerijos ir menininkai stengėsi pasirodyti kuo geriausiai, visi susitiko, vieni kitus apžiūrėjo ir apkalbėjo. Tuoj po mugės visi puolė ruoštis taip pat tradiciniam renginiui – Kultūros nakčiai, tarsi triukšmingam afterparčiui. Po šitiekos švenčių galerijos nutyla ir visą liepą ramiai lūkuriuoja rugpjūčio – atostogų. Tačiau tai nereiškia, kad mieste visai nebeliko ką žiūrėti.

Šią savaitę siūlau išmėginti trumpą ir kontrastingą maršrutą po tris labai skirtingas parodas. Negalėčiau tvirtinti, kad kuri nors iš jų tokia gera, jog nevalia praleisti, tačiau šis pasivaikščiojimas neturėtų pabosti dėl požiūrių, temų ir žanrų įvairovės. 

Mąsčiau, ar rašyti savotišką ataskaitą (o ne parodos recenziją) apie dviejų akademijų parodas vienoje iš jų, nes iš karto susidūriau su keliomis ne tik asmeninio pobūdžio problemomis. Viena jų – tai kuratoriaus savireflektavimo klausimas, kita – politinio pobūdžio. Dar 2016 m. rudenį VDA delegacija lankėsi Sankt Peterburge ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Stieglitzo dailės akademija. Vienas iš pirmųjų bendro darbo punktų ir buvo paroda. Tad man kilo šiokia tokia dilema mąstant apie politinį kontekstą – žinant, kad viešajame gyvenime politiniai Lietuvos ir Rusijos santykiai išgyvena ne pačius geriausius laikus, parodinis sumanymas atrodė šiek tiek paradoksalus. Šis keistumas lydėjo visą laiką iki parodos atidarymo, tačiau tam tikri dalykai, išryškėję per bendrą darbą, savaime atsakė į klausimus, kurie iš pradžių regėjosi labai komplikuoti.

Kas sieja du menininkus – Vidą Poškų ir Audrių Janušonį? O gal pakaks, kad abu yra iš Alytaus ir šiuo metu vyksta (vyko) abiejų parodos? Tiesa, Poškus jau seniai gyvena Vilniuje, tačiau kadaise, mokykloje, būtent Janušonio mama jam dėstė geografiją. Taigi, turiu visai formalią priežastį greta sudėti tekstus apie du autorius, ir nors ši priežastis visai nerimta, būdas kalbėti lyg ir visai neatsakingai, tarsi lengvabūdiškai pokštaujant, taip pat jungia šiuos du alytiškius.

Kadaise rašiau apie jaukius iš tamsos išnyrančius Poškaus tapybos gyventojus, o šį kartą viskas kitaip. Nors tapybos (ir piešinio) principai Šv. Jono gatvės galerijoje eksponuojamoje parodoje „Linija. Tapyba ir piešiniai“ nepakito, daugelis temų lyg tos pačios, net keli kūriniai anksčiau eksponuoti, nemaža galerijos erdvė leido autoriui žaisti kūrinių gausa ir išplėtoti įvairiakrypčius naratyvus. Prisideda ir senamiesčio architektūra su skliautais, durelėmis, kambarėliais, laiptais žemyn, antrindama Poškaus menotyrininko ir muziejininko bazei. Šis menotyrininkas maitina Vidą Poškų tapytoją, motyvus traukdamas iš senosios Lietuvos istorijos, dailės istorijos sandėlių, dažnai siūlydamas šablonu tapusią, istorijos vadovėlių iki negyvumo kanonizuotą, sukaulėjusią istoriją ir ją revizuodamas. Ankstesnėse parodose matėm kunigaikštį Vytautą, persirengusį moteriškais drabužiais bėgantį iš Krėvos pilies, ir netikėtą Petkevičaitės-Bitės portretą, o šioje galėtų būti tapinys, naujai interpretuojantis 1915 m. spalio mėn. žurnalo „Jaunoji Lietuva“ viršelį. Rašau „tapinys“, nes nuimti nuo porėmių popieriaus lakštai, padengti dažais, nebėra paveikslai, bet lieka tapyba. Tiesa, tokios pat galerijos sienos ir apsilankstę popieriaus kraštai čia sudaro sąjungą ir kuria bendrą apspurimo, netvarkos įspūdį.

Atėjus pavasariui mieste sužydėjo ir nemažai nedidelių, bet įdomių parodų. Šią savaitę dalinuosi keliomis jų, jau turėdama galvoje, kuo norėsiu pasidžiaugti rašydama būsimą apžvalgą. Eikit gaudyti saulės ir gerų parodų, dabar tam itin tinkamas laikas.

Turbūt ne man vienam jau daug anksčiau, žvelgiant į Remigijaus Treigio fotografiją (vos neparašiau – tapybą, bet tai yra simpotmatiška), kildavo klausimas: ar Treigys kartais dar ir netapo?

Tokio įtarinėjimo priežastis labai paprasta ir turbūt dėl jos nereikėtų net ir aiškintis. Šis fotomenininkas garsėja, yra žinomas bei suvokiamas kaip tapybiškosios fotografijos atstovas ir apologetas. Galerija „Trivium“ atsakė į šį klausimą in corpore. Tiems, kuriems kilo bent šiokių tokių abejonių, buvo suteikta Šv. Tomui Netikėliui (tam, kuriam Išganytojas leido įkišti pirštą į žaizdą ir įsitikinti, jog buvo tikrai nukryžiuotas) tapati galimybė paliesti, pačiupinėti, paglostyti Remigijaus Treigio tapybą. Manyčiau, kad būtent taktilinis aspektas ir charakterizuoja treigišką tapybinį mąstymą. Beje, tuo jis artimas tokių vizualių menų korifėjų kaip Kazė Zimblytė ar Mindaugas Skudutis požiūriui. Šiuose paveiksluose prisilietimai yra svarbūs ir pačiam tapančiajam, ir žiūrovui. Jie (prisilietimai) skatinami ir motyvuojami. Panašiai kaip Klaipėdos Jūrų muziejaus ikirekonstrukcinėje ekspozicijoje egzistavo toks vaikus ir suaugusius edukuojantis instaliatyvus objektas – „bačka“, į kurią įlindus ir nematant būdavo galima pačiupinėti tariamą ryklio papilvę, paglostyti aštuonkojo koją...

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Aš nežinau, kaip yra geriau, – pažinti E. Balsiukaitę-Brazdžiūnienę asmeniškai ar neturėti su ja apskritai nieko bendra. Turbūt atsakymas (ir receptas) yra budistinis: ne „arba–arba“, bet „ir taip, ir taip“. „Ir–ir.“ Iš pradžių paaiškinsiu, ką reiškia žiūrėti į Elenos darbus (tapybą, instaliaciją etc.), turint su ja bent kokį (kad ir mažiausią) subjektyvų santykį. Tuomet jautiesi be galo įsipareigojęs klausytis šios įdomios ir turtingos menininkės istorijų apie jos aplinką (žmones bei laiką), tiesiog situacijas ir susitikimus. Normaliam dailėtyrininkui ir dailės kritikui tuomet reikia įsikūnyti į diktofoną ar kokį panašų Edisono aparatą ir žodis žodin fiksuoti tai, kas išsakoma. Ar tapti tokiam... Pašaliniam ir nesuinteresuotam (tokiam, kuris tiesiog mėgaujasi menu, – bet ar daug tokių mohikanų yra išlikę mūsų dienomis?) tereikia atsipalaiduoti ir tiesiog klausytis. Ir darosi įdomu, nes pasakojimas yra turtingas ir turiningas. Bet galiausiai pradeda knisti (atsiprašau už kurmišką išraišką), nes tampa pareiga ir įsipareigojimu. Tad verčiau persijungti (paspaudus kokį nors didelį ebonitinį mygtuką – tokį, kokie būdavo įtaisomi 8-ojo dešimtmečio juostinėse ar jas netrukus pakeitusiose kasetinėse „magėse“) į egzistencinį nesuintresuotumą ir kaifuoti nuo erdvėlaikio determinizmo. Tai tiesiog faina!

Tik atidarius „Titaniką“ 2010 m., kalbėjausi su tuomet jam vadovavusiu dailėtyrininku Viktoru Liutkumi. Veikė pirma paroda, būsimos įtampos buvo tik įtariamos, o parodos tik planuojamos. Per šešerius metus „Titanikas“ įgijo savo veidą kaip gana įvairių parodų rengėjas, bet tikrai vertas atidaus dėmesio. Čia buvo puikių klasikų ir jauno meno ekspozicijų, ideologiškai angažuotų stiprių ir mažiau pavykusių grupinių, užsienio svečių ir edukacinio tipo parodų. Per tą laiką erdvės apaugo gandais, kas gali pretenduoti į šią vietą, o kam geriau ir nebandyti. Kad nereikėtų burti „iš tirščių“, geriausia apklausti dabartinį „Titaniko“ direktorių – dailėtyrininką Vidą Poškų. Juolab kad iki spalio 30 d. galima teikti paraiškas. Šia proga ir kalbamės.