Danieliaus Rusio paroda VDA parodų erdvėje „Krematoriumas“
Sigitas Geda yra parašęs eilėraštį „Angelas, krentantis Palangoj“ – turbūt kaip ir daugelis šio poeto kūrinių, šis man asmeniškai regisi tartum sudurstytas iš skirtingų formų, įvairių pavidalų, visokiausių, kartais net priešingų ar tarpusavyje prieštaraujančių elementų. Galbūt tokia išvada yra profaniška, nesiginčysiu (bent jau su savimi). Analogiška ar gimininga Danieliaus Rusio kūryba. Angelas čia egzistuoja kaip menininko įteisinta metafora, simbolis, motyvas. Jo paveikslai (kuriuos kartais sudėtinga ir įvardyti, suvokti klasikinių formatų kategorijomis, ir tai rodo, kad šis menininkas labai puikiai išmoko postmodernistines stačiakampių ir kvadratų siluetų laužymo taisykles) yra sudurstyti, sudėlioti, sukonstruoti tartum mozaika (menininkas yra studijavęs monumentaliosios tapybos mokslus) ar „lego“ struktūra. Esmė ir panašumas su Geda tas, kad kiekvienas segmentas gali gyventi ir savo nepriklausomą gyvenimą.
Tas pats angelas – nors turbūt Rusio atveju iš tiesų reikia kalbėti apie puolusį, arba mirties, angelą, yra sudarytas iš autoriaus veido, įdėmiai žvelgiančio į žiūrovą savo akiniuotomis akimis, vienos kitos giltinėlės, gėlių bei visokiausių tradicinių ir neklasikinių, laisvai interpretuotų simbolių ir motyvų. Grynas malonumas yra išvarstyti tartum sumegztą rožinį šias struktūras ir susikurti savus pasakojimus. Nes tapytojas per vaizdinius pasakoja savo, kaip seno hipio ir melomano, kaip aistringo menininko, istorijas. Tad šių kūrinių žiūrėjimas yra tartum dviejų bičiulių susitikimas, kuriame kalba abu ir vienas kitą papildo. Manyčiau, kad tokį įspūdį kuria būtent Rusio kūrybos nuoširdumas.
Kita vertus, jeigu kalbėsime apie angelą kaip savotišką šio dailininko simbolį, tai toji mitinė ir mistinė būtybė būtų nukritusi (priešingai Gedai) ne Palangoje, o Klaipėdoje ir Vilniuje. Su šiais dviem priešinguose Lietuvos pakraščiuose, skirtinguose autostrados galuose esančiais miestais (čia galima prisiminti Norberto Vėliaus sukurtą, universaliomis priešpriešomis paremtą baltiškosios pasaulėžiūros sistemą) Danielių sieja biografiniai saitai, primenantys tas vielas, taip tvirtai sukabinusias atskiras fanerines drožinių plokštumas. Uoste praėjo audringa jaunystė, Vilniuje įgytas tapybinės patirties bagažas. Regisi, kad ilgi šešėliai, intensyvių spalvų ir šviesų poreikis ir pomėgis yra atkeliavę į tapybą būtent iš pajūrio. Pats pamenu, koks mistiškas yra tų vietų apšvietimas kad ir kovo mėnesį. O kultūriniai sluoksniai, labai aiškiai išpiešti arkų ir arkadų pavidalais, dvelkia turtinguoju ir turininguoju barokinio Vilniaus paveldu. Angelai, sakyčiau, irgi yra iš ten. Kažkodėl akyse kyla bangų fone virpančio aitvaro vaizdinys arba giltinės iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šešėlis.
Skamba paradoksaliai, o gal kaip tik – labai tiksliai, tačiau buvusiųjų keramikų krosnių, vadinamojo „Krematoriumo“ erdvė šio menininko darbams labai tinka tiek plastikos, tiek architektonikos aspektais. Visų pirma, nesterilus, aprūkęs interjeras kontrasto būdu išryškina makabriškąjį grožį, piktybės ir blogio gėles, apaugusias Rusio nutapytus kūnus. Antra, šiek tiek negrabūs siluetai jaučiasi be galo tikri – tartum pasmerktos sielos kokioje požemių karalystėje. Neatsitiktinai pačiame viduryje žemyn galva kybo angelas, krentantis Klaipėdoje ir Vilniuje.