7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ką daryti su Cvirka?

Trečias kelias

Paulina Pukytė
Nr. 22 (1301), 2019-05-31
Kultūros tribūna Dailė
Petro Cvirkos skveras. M. Krikštopaitytės nuotr.
Petro Cvirkos skveras. M. Krikštopaitytės nuotr.

Vienas paskutinių socrealizmo stiliaus sovietmečio paminklų Vilniuje (galbūt paminklams tik toks stilius ir tinka?) neilgai trukus gali būti iškeltas iš Pamėnkalnio skvero – pastaruoju metu ypač suaktyvėjo kalbos, kad „reikia“. Šiandien žinome, kad paminklo rašytojui ir sovietiniam veikėjui Petrui Cvirkai nereikia, šiandien jo nestatytume, bet ar tai reiškia, kad geriausia, ką galime šiandien padaryti, tai jį tiesiog panaikinti, tarsi nieko ir būti nebuvo?

 

Be abejo, yra ne tik norinčių šį paminklą nukelti, bet ir norinčių jį palikti. Argumentai tiek nukėlimui, tiek palikimui pateikiami beveik vien apie tai, geras jis buvo rašytojas ar blogas, buvo jis kolaborantas ar nebuvo. Siūloma apsispręsti pagalvojus, ar paminklas jam pastatytas už tai, kad buvo rašytojas, ar už tai, kad buvo kolaborantas. Bet jis buvo ir viena, ir kita, ir abu šie jo vaidmenys neatsiejamai susipynę. Taip, neblogas jis buvo rašytojas, bet ir ne visa galva (ar torsu) aukštesnis už kitus to ar šio meto geruosius. Taip, kolaboravo, aktyviai dalyvavo sistemą įgyvendinant, neatsisakė virsti politiniu įrankiu kaip ir ne vienas kitas („toks buvo laikas“), turėjo vadovaujamą postą, bet ir nebuvo represinio aparato viršūnėje. Taip, juo buvo paranku pasinaudoti dėl to, kad buvo žinomas ir mylimas rašytojas, ir ne, jam nebuvo ko bijoti kaip, pavyzdžiui, Salomėjai Nėriai, nes turėjo saugų užnugarį. Žodžiu, vidutiniškas toks reikalas. Paminklas jam stovi ne tik ir ne tiek dėl to, kad neblogai rašė ir buvo aktyvus konjunktūrininkas, bet labiau dėl to, kad mirė jaunas ir buvo to meto galingųjų šeimos narys, tai buvo kam tą paminklą išrūpinti. Taigi, klausimo „nukelti ar palikti“ toks ginčas visai negali išspręsti. Bet tai vertingas ginčas. Aš, jį sekdama, sužinojau arba prisiminiau daug dalykų ir apie patį Cvirką, ir apie tai, kokioje nepavydėtinoje situacijoje tuo metu buvo kūrėjai, apie baimės, nepasitikėjimo, išdavysčių, skundimų, susidorojimų atmosferą. Tai sudėtingas ir baisus laikas, apie kurį neturėtume liautis kalbėti, kad jis vėl negrįžtų, nes netrukus išmirs karta, kuri jį prisimena.

 

Iki visai neseniai, nuo tada, kai iš skvero, gatvės ir stotelės buvo atimtas Cvirkos vardas, šis paminklas buvo miręs – jaunesnioji karta turbūt nei žinojo, nei norėjo sužinoti, kam jis skirtas. Dabar, prasidėjus „nuimti negalima palikti“, Cvirkos vardas mirga žiniasklaidos ir socialinių tinklų puslapiuose, kelia aistras, vadinasi – atsimename jį (ne kaip žmogų, o kaip veikėją), svarstome ir permąstome, kas ir koks jis buvo, ką padarė ir kodėl. Todėl šis ginčas, ar, tiksliau, dialogas, pats savaime ir yra argumentas už paminklo Cvirkai palikimą.

 

Manau, stipresnis argumentas, nei pavyzdžiui, tai, kad jis yra „geras meno kūrinys“ (menotyrininkas Vidas Poškus), nes nėra jis toks jau baisiai geras, tiesiog normalus tradicinis sovietinio-imperinio stiliaus paminklas, nei ypatingai gražus, nei ypatingai nevykęs, toks kiek užmuilintas antrarūšis „leninas“. Negaliu sutikti ir su Tomu Venclova, kad paminklas Cvirkai puošia Vilnių. Lygiai kaip nepuošia Vilniaus nei paminklas Vincui Kudirkai, nei paminklas Jonui Basanavičiui, nei daugelis kitų. (Ar paminklo pirminė funkcija yra puošti – irgi įdomus klausimas.) Žaliojo tilto skulptūrų tuo aspektu gaila labiau (jos nebuvo paminklas tiesiogine prasme). Jų įspūdinga vieta, mastelis, plastika, stiliaus grynumas – viskas buvo suvesta į vieną galingą visumą – ir galėjo mums papasakoti ne tik apie buvusią mūsų šalies okupaciją, bet ir apie propagandos jėgą, galėjo priminti, kad perdėtas simbolinis rasės, klasės, tautos, žmogaus, socialinės lyties, asmenybės etc. išaukštinimas visada kartu atsineša ir realų pažeminimą, nesiskaitymą.

 

O Cvirkos paminklas irgi galėtų virsti nuolat iš naujo keliamu klausimu apie kūrėjo laisvę ir sąžinę arba perspėjimu apie tai, kaip politiniai-ideologiniai veikėjai manipuliuoja ir naudojasi menininkais. Deja, Cvirkos paminklo, kaip ir Žaliojo tilto skulptūrų atveju, sprendimus priimantieji visiškai nesvarsto šio trečiojo kelio. Ne tik nesvarsto, bet ir nesidomi jo galimybėmis.

 

Dabar, kai mūsų nepriklausomybė jau tiek subrendo, turėtume nebijoti kelti paminklų klausimą iš esmės, o ne vien populistiškai „nukelti ar palikti“. Juk čia bene paskutinė mūsų galimybė plastinės meno kalbos (kuri buvo tokia svarbi sovietmečio propagandai, tikrai dar neišsitrynusiai iš mūsų sąmonės) priemonėmis patiems „suvirškinti“ savo sovietmečio palikimą, mūsų okupacijos istoriją menantį paminklą ne pašalinant, o rekontekstualizuojant.

 

Tačiau savivaldybė, vaizduodama, kad atsižvelgia į tokią nuomonę, ketina iš pradžių pašalinti paminklą, o tik tada ieškoti „meninių kūrybinių sprendimų, kaip rekontekstualizuoti skverą“. Tai Ostapo Benderio metodas, kurį neseniai (kitame kontekste) priminė filosofas Nerijus Milerius: pamatęs vienuolius, Ostapas sušunka: „ei, jūs, Dievo nėra, o dabar galime diskutuoti“. Bet juk ne skverą reikėtų rekontekstualizuoti, o patį paminklą, ir būtent in situ. (Ką daryti su skveru, meninių sprendimų nereikia – užtektų landšafto specialisto, na, gėlyčių pasodinti, vieną kitą kvadratinį medelį, kaip dabar madinga.)

 

Juokingai skamba ir vicemero teiginys, kad šis skveras bus „pritaikytas šiuolaikiniams poreikiams“. Ir kokie gi tie šiuolaikiniai poreikiai skverui? Pasivaikščioti, pagulėti ant žolės, pasėdėti ant suoliuko? Tokie jie buvo visada. Bet mums reikalingos ir kitokios viešosios erdvės – iškeliančios mus iš kasdienybės (tai irgi nėra vien šiuolaikinis poreikis). Be to, jei siekiama skverų šiuolaikiškumo, kodėl tuomet kitame miesto parke būtinai norima „atkurti“ istorinį baroko stilių, dėl to išpjaunant kelis šimtus brandžių medžių? Kaip dera šiuolaikiniai poreikiai ir baroko laikotarpis, kai nebuvo jokių automobilių ir CO2 ir reikėjo rūpintis, kad pūsta suknelė ar aukštas perukas kur nors neužkliūtų, o ne vis didėjančia oro tarša?

 

Miesto taryba bando mus įtikinti, kad Cvirkos paminklo nukėlimas būtų ryžtingas žingsnis. Bet iš tiesų tai banalus, populistinis, konjunktūriškas, tam tikra prasme net bailus žingsnis. Kol kas vienintelė siūloma idėja – paminklo perkėlimas į jo tėviškę Klangius – būtų iš esmės tas pat.

 

Svarbi ir įdomi diskusija šiandien būtų apie tai, ko reikėtų, kad šis paminklas toliau keltų kalbas apie kolaboravimą, konjunktūrą, kūrėjo ar visuomeninio veikėjo sąžinę. Ar jis gali tapti antipaminklu, ir jei taip, ar mums reikia antipaminklo būtent rašytojui? Ar galima ką nors padaryti su paminklu, neišreiškiant nepagarbos pačiai paminklo idėjai, ir ar šiandien turėtume turėti tokių skrupulų būtent šio ir / arba apskritai visų paminklų atžvilgiu?

 

Panašius klausimus kėlė ir svarstė 2017 m. vykusi mano kuruota 11-oji Kauno bienalė „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“, oponavusi konservatyviam ir populistiniam požiūriui į paminklų griovimą ir statymą bei siūliusi alternatyvius, konceptualius paminklinimo sprendimus, tokius kaip kartu esantis ir nesantis paminklas, paminklas iki pareikalavimo, kaskart sau susikuriamas paminklas, perdirbtas (recycled) paminklas, paminklas kaip nuolatinis veiksmas arba kaip kasdienio ritualo pertraukimas, paminklas kaip siekiamybė, kaip procesas. Bienalėje taip pat buvo žodinė programa, kurioje savo patirtimi naujų ir senų paminklų klausimais dalinosi žymiausi tarptautiniai atminties įamžinimo specialistai, tokie kaip Jamesas E. Youngas, Mathew Rampley, Horstas Hoheiselis, Jochenas Gerzas ir kiti.

 

Balandžio mėnesį MO muziejuje įvyko 11-osios Kauno bienalės knygos-katalogo „Paminklo (ne)galimybė“ pristatymas, o kartu ir diskusija apie paminklo Cvirkai rekontekstualizavimo galimybes (dalyvavo kuratorė ir menininkė Laima Kreivytė, menotyrininkė ir kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, architektas Tomas Grunskis).

 

Manau, kad atsakymų į Cvirkos klausimą reikėtų pradėti ieškoti nuo konceptualių meninių idėjų, todėl šiai diskusijai pakviečiau menininkus siūlyti idėjas Cvirkos paminklui (nesvarbu, ar įgyvendinamas, ar ne). Tarp akivaizdesnių, kaip antai nukelti ir pastatyti šalia postamento, ištrinti vardą, pervadinti kuo nors kitu, pristatyti aplink daug kitų skulptūrų, paverčiant jį tiesiog vienu iš daugelio eksponatų, yra ir techniškai sudėtingesnių, ir konceptualių, ir ironiškų idėjų. Marta Vosyliūtė siūlo uždengti Cvirką Cvirkienės tapyba (žaliuojančiu peizažu), Dainius Dirgėla – perpjauti išilgai per pusę (simboliškai pažiūrėti, kas viduje), Liudas Parulskis – paversti lazeriniu praeivių persekiotoju, Dainius Liškevičius siūlo kinetinę transformaciją su trimis pozicijomis pasirinkimui: paminklas, nuolat laikomas įleistas po žeme, už pinigus gali iškilti ir pastatyti Cvirką ant žemės arba vėl ant postamento kaip dabar. Aš pati siūlau paversti jį „druskos stulpu“, įliejant paminklą į pusiau permatomą silikono ar kitos tinkamos medžiagos luitą (juk ta biblinė istorija yra apie atsigręžimą atgal, vadinasi, apie atmintį).

 

Džiugu, kad į diskusiją atvyko keli miesto tarybos, patariamosios atminties grupės ir paminklų komisijos nariai, tik gaila, kad kai kurie iš jų, regis, neįžiūrėjo ryšio tarp pristatytame leidinyje pateikiamų idėjų (apie tai pasakojome visą valandą) ir to, apie ką toliau norėjome kalbėtis, nors buvo aiškiai ir iš anksto artikuliuota, kad diskusija bus apie „trečiąjį kelią“. Tarsi (ar iš tikrųjų) neišgirdę nieko, apie ką iki tol kalbėta, jie leidosi ilgai ir smulkiai pasakoti visiems susirinkusiems jau žinomus faktus – koks kolaborantas buvo Cvirka ir kad paminklą reikia iškelti.

 

Gaila, kad diskusija dažnai yra suprantama kaip tiesiog apsikeitimas nuomonėmis, net neketinant įsiklausyti į kitos pusės argumentus ir tos savo nuomonės keisti. Gal todėl buvo pasakyta net ir tokia frazė: „Būčiau žinojęs, kad čia diskusija už Cvirkos išsaugojimą, būčiau išvis neatėjęs.“

 

Vis dėlto būtų gerai ir toliau ieškoti konceptualių idėjų – norėtųsi visiškai paprasto, bet įtaigaus sprendimo. Pavyzdžiui, galima būtų imti ir uždengti Petrą Cvirką balta drobule. Kas nors paslėpta visuomet kelia didesnį susidomėjimą nei tai, kas jau seniai ir aiškiai matoma. Be to, tai būtų ne tik paminklo pavertimas nematomu išlaikant jį vietoje (minimaliomis sąnaudomis ir su išliekančia galimybe atidengti edukaciniais tikslais), bet kartu ir paminklo vienam rašytojui pavertimas paminklu kitam, nuo sovietų represijų nukentėjusiam rašytojui, galbūt net jiems visiems. Nes paminklas nebūtinai turi būti realistinis pagerbiamojo atvaizdas, paminklas gali būti ir vizuali, plastinė kokio nors pasiekimo, svarbaus pasikeitimo reprezentacija.

Petro Cvirkos skveras. M. Krikštopaitytės nuotr.
Petro Cvirkos skveras. M. Krikštopaitytės nuotr.
Kauno bienalės „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“ katalogo viršelis
Kauno bienalės „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“ katalogo viršelis
Kauno bienalės „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“ katalogo viršelis
Kauno bienalės „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“ katalogo viršelis