7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

200 metų ir maždaug tiek pat vaizdų

„Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ kolekcijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Vidas Poškus
Nr. 36 (1230), 2017-11-03
Dailė
Vytautas Mackevičius, „Vilnius. Didžioji gatvė“. 1942 m.
Vytautas Mackevičius, „Vilnius. Didžioji gatvė“. 1942 m.

Apžiūrėdamas kokios nors žinybinės organizacijos (tai gali būti kokia nors advokatų kontora, bet nebūtinai) kontekste atsiradusią parodą visuomet pamąstau apie vidines priežastis bei išorines prielaidas tokio sumanymo atsiradimui. „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ kolekcijos“ taip pat ne išimtis. Ši įmonė yra ne vienintelė Lietuvoje, teikianti ne tik juridines, bet ir estetines bei istorines paslaugas. Tai ir konceptualios parodos, ir jaunų menininkų parama, ir diskusijos dailės temomis – veiklos ir interesų laukas platus. Pastebėtina, kad ypač dažnai tai materializuojasi Nacionalinėje dailės galerijoje. Kartais net pradedi galvoti, jog tarp advokatų ir nacionalinės reikšmės dailės muziejų jau natūraliai susiformavo simbiotinis ryšys – muziejininkų gyvenimas palengvėja finansiniu požiūriu (juk kartais net rėmo ar pasporto kaina prilygsta kolekciniam eksponatui), o teisininkai įsiamžina kaip mecenatai.

 

Bet lygiai taip pat galvon pradeda veržtis įkyrios mintys apie advokatišką kolekcionavimo aistrą ir jos specifiką. A priori regisi, kad jeigu advokatai kolekcionuoja, o šiuo atveju renkama vilnietiškoji ikonografija, tai rinkti meno kūrinius turėtų ir kiti tos pačios profesijos, bet kitokios specializacijos jų kolegos. Pavyzdžiui, prokurorai, Konstitucinio Teismo teisėjai, galop tardytojai ar bent privatūs detektyvai... Tik, žinoma, jų kolekcijos yra arba turėtų būti kitokio pobūdžio. Antai įsivaizduoju, jog sekliai, tiriantys žmogžudystes, be išankstinio nusistatymo, tačiau įkvėpti savojo užsiėmimo, domisi natiurmortais (ypač iš tos barokinės Vanitas mados), tiesiogiai iliustruojančiais žmogiškojo gyvenimo tuštybę ir praeinamumą.

 

Taigi, vienos advokatų kontoros atstovai įtikino mus, jog jie tikrai myli meną ir Vilnių, ir apie tai, tiesą sakant, yra ši paroda. Regis, kitaip ir būti negali, juolab kad specialiai atsidaręs „Ellex Valiunas“ internetinį puslapį pamačiau, jog viena iš šių profesionalų praktikos sričių yra nekilnojamasis turtas ir aplinkosauga. Tad sąsajos su „topofilija“ konkrečios ir labai tiesioginės. Rodomas rinkinys (žiūrovai regi daugiau nei du šimtus kolekcinių vienetų) solidus savo istorine verte ir intriga. Beveik du šimtus pastarųjų miesto gyvavimo metų atstoja koks nors žymesnio (kaip Jerzy’o Hoppeno ar Jono Švažo) ar ne tiek pažįstamo menininko kūrinys. Įdomu įsitikinti, kaip keitėsi ar beveik nepakito vienas kitas Vilniaus kraštovaizdis arba fragmentas (šiuo aspektu ypatingos sėkmės ir fiksuotojų dėmesio yra sulaukusi kad ir Stiklių gatvė). Paroda labai tinkamai sustruktūruota į keturias aiškiai suvokiamas dalis: XIX a. laikotarpį pristato „Paminklų dokumentavimo aistra“, ypač sodrią XX a. pradžią – „Subjektyvus žvilgsnis“, XX a. tarpukarį – „Vilniaus mito kūrimas“, XX a. antrąją pusę – „Modernistų miestas“. Kitaip ir negali būti, nes kuratore šiuo atveju buvo Laima Laučkaitė – viena giliausių miesto ikonografijos ir kultūrinio gyvenimo (bent jau XIX–XX a. ribos) tyrinėtoja, tam paskyrusi ne vieną mokslinį darbą.

 

Kokia yra šios parodos auditorija? Į ką ji orientuota? Per daug spėlioti turbūt ir nereikia, nes tai matyti pačiuose Nacionalinės galerijos koridoriuose (ten, kur eksponuojami kūriniai). Vaikščiojau ten ir nedarbo, ir darbo dienomis, savo akimis regėdamas, jog Vilnių tapyboje ir grafikoje vis nori pamatyti pirmiausia patys vilniečiai. Keistas dalykas yra tas vaizdų ir vaizdinių alkis! Atrodytų, jog atsistotum Maironio gatvėje ir savo akimis pasižiūrėtum į buvusįjį Bernardinų vienuolyną su Šv. Onos bažnyčia. Bet ne, kur kas maloniau tai pamatyti Viktoro Vizgirdos akimis... Bet toks jau yra suvokimo fenomenas, kad daugeliui reikalingas tarpininkas ar gidas, savotiškas Vergilijus ar čičeronė. Galbūt tai atkeliavę iš pasąmonės – panašiai veikia šeimyninio nuotraukų albumo vartymas tų pačių nufotografuotų artimųjų apsuptyje. Tai lyg ir padeda į kasdien matomą dalyką pažvelgti kitaip, ne taip kasdieniškai ir rutiniškai. Tad Vilniaus atvaizdų paroda programiškai skirta vilniečiams. Ir šioje vietoje atkreipčiau dėmesį, kad kokiam madridiečiui, paryžiečiui ar stokholmiečiui ta vaizdų ir vaizdelių seka gali kelti šiokį tokį nuobodulį. Panašiai mums, niekuomet nebuvusiems kad ir kokioje Slovėnijoje, kažin ar būtų labai intriguojanti paroda pavadinimu „Nova Gorica. Topophilia. Nova Goricos vaizdai iš advokatų kontoros „Ježek ir Snoj“ kolekcijos“. Juolab kad iš tų dviejų šimtų kūrinių tikrai ne visi yra meno šedevrai (todėl ir minėjau jų istorinę, o ne estetinę vertę). Turėkim omenyje, kad kultūrinės ir ypač dailės ugdymo sąlygos bent jau carų laikais nebuvo pačios idealiausios: nors išeiviai iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių kur nors bravūriškai ir gyrėsi esantys „Vilniaus akademijos“ absolventai, kritinė jų masė buvo statistiniai savišvietos būrelių nariai, sekmadieniniai tapytojai. Tai, pavyzdžiui, liudija ir nedideli, prisiminimų albumo arba atvirukų dydžio daugelio kūrinių formatai. Galop chronologiniai dviejų šimtmečių rėmai taip pat yra nulėmę šiokį tokį kolekcijos nenuoseklumą estetiniu, plastiniu, tapybiniu požiūriu. Sakykime, kad ir koks Stanisławas Filibertas Fleury – puikus Vilniaus fotografas, daugybės chrestomatinių nuotraukų autorius, tapęs pagal savo pozityvus, tačiau jo tapybinės vedutos (priešingai nuotraukoms) yra negyvos, nukankintos, gana grubios. Arba minėtasis J. Švažas, kurio darbai „modernistų salėje“ yra tikrai ne patys geriausi (susmulkinti ir literatūriški, plastiškai tiesiog nuobodūs) – ypač turint omenyje, kad šis dailininkas angažavosi monumentaliuose, abstrahuotuose, atmosferiškuose senojo miesto vaizduose. Bet niekas neginčija, kad ikonografiniu požiūriu tai yra daugiau nei vizualūs Vilniaus istorijos dokumentai.

 

Ekspozicijos architektai Justinas Dūdėnas ir Jurgis Dagelis, bendradarbiaudami su kuratore, tartum tikrą Vilniaus vaizdų albumą išskleidė kūrinius, puikiai struktūruodami, taip pat įdėdami į niūrias XX a. gelžbetoninius įtvirtinimus primenančias dėžes. Tuomet belieka eilinį kartą padejuoti dėl prastos Nacionalinės dailės galerijos erdvės. Nors užmuškite, tačiau buvusio Revoliucijos muziejaus interjeras su savo labirintine struktūra buvo kur kas aiškesnis nei šis, dabartinis, kupinas sovietinį statybos trestą primenančių užkaborių su minimalistiškai tuščiu ir niekuomet nepanaudojamu „atriumu“ viduryje. Patekęs vidun lankytojas gali pagalvoti, kad tai kraštotyrinio muziejaus nuolatinė ekspozicija – tokios yra dažnos provincijos muziejėliuose ir paprastai praeinamos nesidairant. (Sudėtingiausia surasti visai kitame taške ir aukšte esančią „modernistų salę“ – tradiciškai reikia kilti krovininiu, siaubo filmus primenančiu liftu arba vaikščioti klaidžiomis ir gana nykiomis vėlgi nuolatinės ekspozicijos salėmis). Vis dėlto stabtelėjimas prie 200 Vilniaus vaizdų įtraukia – taip juk įtraukia ir pats miestas su savo gatvėmis, gatvelėmis ir sudėtinga istorija. Vilniečiams ir miesto svečiams to tikrai reikia, kaip nuolatos reikia ir advokatų paslaugų.

 

Paroda veikia iki lapkričio 26 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Dirba antradieniais–trečiadieniais, penktadieniais–šeštadieniais 11–19 val., ketvirtadieniais 12–20 val., sekmadieniais 11–17 val.

Vytautas Mackevičius, „Vilnius. Didžioji gatvė“. 1942 m.
Vytautas Mackevičius, „Vilnius. Didžioji gatvė“. 1942 m.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.