7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Priverstinis nežinojimas

Roko Dovydėno „Plėviakojis vs Louhan antra dalis“ VDA ekspozicijų erdvėje „Krematoriumas / meno krosnys“

Vidas Poškus
Nr. 32 (1226), 2017-10-06
Dailė
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.

Pasakęs: „Rokai, tu esi keramikas“, pats truputėlį sumišau ir puoliau atsiprašinėti autoriaus, nes prisiminiau vieną nelemtą kolegos klaidą, kai juvelyru jis pavadino papuošalus daugiau pragyvenimui, o ne saviraiškai gaminantį instaliacijų ir objektų kūrėją. Tačiau Rokas Dovydėnas mano sumišimą išblaškė lengvu rankose mostelėjimu ir žodžiais: „Vadink mane keramiku. Viskas gerai“... Iš tiesų – vadinti Dovydėną nekeramiku būtų truputėlį nelogiška ar net apgaulinga, nes šio menininko materija ir bet kurios idėjos tramplinu tarnauja lietuviškas molis. O jeigu molis (tuo labiau žiestas bei degtas) – tai jau ir keramika! Indų formos, atsiradusios žiedžiant šios nuosėdinės uolienos masę, taip regisi tautiškai artikuliuotos – artimos ir giminingos toms, kurios atsirasdavo iš liaudiškųjų puodžių pirštų prieš šimtą ar daugiau metų. Bet su moliu tuo viskas ir baigiasi.

 

Nuo kitų savo molio brolio ar seserų Dovydėnas skiriasi ypatingu talentu pasakoti istorijas. Sakau iš savo asmeninės patirties – dar pirmosios šio projekto dalies „Plėviakojis vs Louhan“, vykusios 2012 m. „Aido“ galerijoje, kurią apžiūrėjau genamas smalsumo – intriguojantis pavadinimas įtraukė mane it vargšę muselę lipnios voro seilės. Tuomet, tiesą sakant, neperskaičiau tekstinės parodos dalies ir neišsiaiškinau, kas yra tas Plėviakojis, o kas tas Louhanas. Ką gi, šį kartą turėjau laimės ir garbės iš paties autoriaus lūpų išgirsti, kas yra kas... Jums, tiems, kurie nežino, visų kortų neatskleisiu (patys kalti), tačiau pasakysiu, jog būtent šie du asmenvardžiai yra daugiau nei vardai. Tai terminai, koduojantys daugelį kūrybinių Dovydėno impulsų. Kaip deklaruoja Rokas, daugeliu atvejų jis bando suderinti nesuderinamus dalykus – nuo tokių andrijauskiškai ambicingų kaip surasti sąlyčio taškus tarp Vakarų ir Rytų iki labai paprasto ir utilitaraus – kaip pasigaminti porcelianą. Visa įtampa iš to ir kyla. Meno doktorantūroje studijuojantis ir priverstiniu būdu meninius tyrimus oficialiai atliekantis menininkas užmušė savyje „žinovą“ ir apsimesdamas, jog nežino porceliano formulės, bando ją iš naujo sukurpti. Tai nėra natūrali būklė (nors, tiesą sakant, teko sutikti ne vieną VDA baigusį keramiką, kuris man nesugebėjo patikslinti majolikos, fajanso ir to paties nelaimingo porceliano subtilumų). Dovydėnas, imituodamas porcelianines slėpynes ir radybas, puikiai operuoja Delfto keramikų „paklydimais“, taip naudoja XVII a. praktinius kinų tapybos vadovėlius, net ne rekomenduojančius, o primygtinai rodančius, kad taip, o ne kitaip reikia dekoruoti porcelianinius paviršius. Tai išmoktas nežinojimas, siekis pasiekti ne tik estetinį, bet ir autodidaktinį katarsį, nušvisti akademiškai... Panašiai kadaise elgėsi Paulis Gauguinas, sakydamas, kad tikrai tapybai būtina sugrįžti prie šaknų – į vaikystę arba egzotiškus kraštus. Bėda ta, kad priverstinė amnezija yra šiek tiek dirbtinoka. Turbūt kaip dviračiu išmokęs važiuoti to nepamirš visą gyvenimą, taip ir žiesti pabandęs ir sėkmingai „iškėlęs“ vazą, vazoną ir kitokį indą sugebėtų tai padaryti iki paskutinio savo prisėdimo prie žiedžiamojo rato. Esama ir tam tikro apvertimo šioje būsenoje. Juk analogiškai reaguojama į „naujus“ senų, gerai žinomų atradimų atgaivinimus, deklaruojant, kad „vėl atrastas dviratis“. Manau, kad Roko atveju esama ir to, ir to. T.y. – ir sąmoningo apsimetimo „neišmanėliu“, ir nuoširdaus noro pamiršti mokyklines tiesas, ar dar labiau jų sąlygotus stereotipus. Turint omenyje, jog antroji Plėviakojo ir jo konkurento Louhano dalis vyksta buvusioje keramikų krosnių erdvėje Vilniaus dailės akademijoje, tokia pozicija regisi netgi šiek tiek kritiška institucijos atžvilgiu. Manau, jog skeptiškas, abejojantis požiūris šių dienų mene yra didelė vertybė...

 

Grįžkime prie to, kuo viskas ir baigiasi. Taigi – Rokas pasakoja pasakojimą, sudarytą iš daugelio dalių. Plėviakojo ir Louhano istorija primena kokį nors kelių sezonų ir ne vienos serijos serialą (kad ir „Sostų karus“), kuriame pasakojimo logika vystosi pagal iš anksto numatytą planą, tačiau reaguojant į nenumatytas aplinkybes. Net ir menininkas pripažįsta, kad panašiai kaip „Sostų karuose“, nei Louhanas, nei Plėviakojis nėra absoliučiai teigiami ar absoliučiai neigiami veikėjai. Protagonistai konkuruoja, kovoja tarpusavyje it materija ir dvasia, amorfinė masė ir tikslinga forma, tvarka ir chaosas. Vienur kitur sušmėžuojančios beždžionėlės ar giltinėlės (nupieštos ant indų sienų grafitiniais pieštukais) įtikina mus atvaizdo efemeriškumu ir fikcija. Ši tiesa ypač svarbi senosios kartos keramikams, kuriuos į priekį juk ir stūmė formos ir funkcijos, dekoro ir pavidalo problematika. Vėlgi pridursiu, kad į tai Dovydėnas žvelgia ne tik atidžiai konceptualiai, bet ir truputėlį šypsodamasis pro ūsą. Galop – būtent toji, o ir kitos istorijos kuria didįjį naratyvą, Dovydėno kūrybos serialą, kuriame pamatęs vieną skiltį ir finalines raides „To be continued“ pradedi laukti to numanomojo tęsinio.

 

Paroda veikia iki spalio 21 d.

VDA „Krematoriumas / meno krosnys“ (Maironio g. 6, Vilnius)

Dirba pirmadieniais–penktadieniais 12–17 val.

Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.