Rugsėjo kilpa

Viskas kaskart prasideda nuo jaudulio belaukiant parodos įvykio, kuris žadina norą išjausti nors mažytę rodomo meno dalelę. Rugsėjį išties laukiau poros parodų. O visa kita tarsi „aplipo“ einant pakeliui nuo VDA parodų salių „Titanikas“ link dailės galerijos „Arka“.

Pirmoji laukta paroda vyko rugsėjo 3–21 d. – „Titaniko“ pirmojo aukšto salėje buvo pristatytas Irmos Stanaitytės-Bazienės „Guggingo sodas“. Ir ne tik dėl to, kad autorė atstovauja jau legenda tapusiai menininkių triadai Remeikytė–Stanaitytė–Stasiulytė. Dar prieš keliolika metų šios VDA Fotografijos ir medijos meno katedros absolventės (vėliau ir dėstytojos) mūsų kultūros panoramoje išsiskyrė konceptualiais fotografijos ir videomeno darbais, tarpdisciplininiais meniniais projektais. Šiandien įvairias šiuolaikinio meno strategijas plėtojančių RSS kūrybos pristatymai Lietuvoje nedažni, todėl kiekviena jų paroda yra tikėta intriga.

Mane „Guggingo sodas“ sukrėtė. Po pasivaikščiojimo jame daug kas atrodo tik lėkšta nuobodybė. Tris Austrijoje aplankytas vietas Stanaitytė-Bazienė pristato tarsi audiovizualias ištraukas iš savo kelionės dienoraščio. Menininkų rezidencija Kremse prie Dunojaus bei miesto šiuolaikinio meno centras „Kunsthalle Krems“, netoli Vienos įsikūręs brutaliojo meno centras „Art Brut Center Gugging“ (brutalusis menas – prancūzų dailininko Jeano Dubuffet terminas, apibūdinantis psichikos ligonių, kalinių ir kitų visuomenės atsiskyrėlių, o kartais ir naiviojo meno atstovų ar vaikų kūrybą, priešpriešinant jos instinktyvumą ir spontaniškumą profesionaliajai dailei) ir Melko vienuolynas (išgarsėjęs biblioteka, aprašyta Umberto Eco romane „Rožės vardas“) tėra nepakartojamo pasakojimo atspirties taškai. Čia susipina daug paslaptingų, keistai globalių, tarsi atsitiktinai pastebėtų ir užfiksuotų dalykų, susietų nujaučiamos egzistencijos energiniais saitais.

Apmąstymų platforma dėliojasi vingiais, pradedant menininkės įrašytais elektromagnetiniais laukais jos rezidencijos lofte, įrengtame Antrojo pasaulinio karo metu veikusiame fabrike, kur karo belaisviai surinkdavo šaudmenis. Nematomi radijo signalų triukšmą primenantys trikdžiai iš tikrųjų trikdė menininkės miegą... Kita vertus, kiek daug mus supa neregimų praeities reliktų, kuriuos tik intuityviai pajuntame, negalėdami logiškai paaiškinti tikrų savosios jausenos priežasčių. Ar ne taip?

Šį pasakojimą simboliškai pratęsia unikali brutaliojo meno centro „Art Brut Center Gugging“ istorija. Antrojo pasaulinio metais šiame pastate buvo įsikūrusi vaikų psichiatrijos ligoninė, vykdžiusi eutanazijos programą, XX a. 6-ajame dešimtmetyje čia veikė uždara Marios Gugging psichiatrijos klinika, o dabar įkurtas muziejus, yra komercinė galerija, menininkų namai ir dailės studija. Šiuos istorinius posūkius parodoje liūdnai atliepia mistinis vaiko verksmo įrašas, taip pat šiandien centre gyvenančių, psichikos negalią turinčių ir menais užsiimančių pacientų videoportretai ir vieno garsiausių brutaliojo meno centro menininkų Augusto Wallos (1936–2001) kambarys-palata, rekonstruota virtualios realybės prezentacijoje. Kur toji riba tarp meno ir beprotybės?

Ir paskutiniai „Guggingo sodo“ ekspozicijos akcentai – savo kuruotą meno parodą apdainuojantis Kremso rezidencijos kuratorius Andrea C. Hofferis, stovintis šiandien buvusioje dominikonų bažnyčioje įsikūrusioje „Kunsthalle“, ir visoje „Titaniko“ salės erdvėje stulpais sukrauti atvirukai su Melko vienuolyno sodo paviljoną puošiančios XVIII a. Johanno Wenzelio Berglo sieninės tapybos fragmentais, kuriuos fotografavo pati menininkė. Kada meno kūrinys tampa slėpiniu ir naujojo pasaulio atradimu?

Įsiminiau taiklų Stanaitytės komentarą. Baigiantis ekskursijai po „Guggingo sodą“ paklausta apie asmenines parodas ir jų perspektyvą, ji replikavo, kad rengia jas ne iš asmeninės komercijos paskatų, o tik tuomet, kai jaučia išgyvenamos situacijos įtampą, vidinį konfliktą ir poreikį dalintis savo patirtimi.

Panašus tyro meno be išskaičiavimų pojūtis apėmė užsukus į galeriją „Kairė–dešinė“, kurioje rugsėjo 10 – spalio 5 d. veikia grafiko Lino Blažiūno paroda „Spygliaraštis“. Nedidukėje jaukioje salėje greta pastaruoju metu autoriaus pamėgtų šviesdėžių (akrilo raižiniai ant organinio stiklo, led šviesa) rodomi įspūdingiausi piešiniai grafitu, tušinuku, akvarele. Žiūrėdama į kruopščiausiai išpieštus peizažus, juvelyriškai pavaizduotas natūros detales, nuoširdžiai aikčiojau tiek Algimantą Švėgždą, tiek Rembrandtą prisiminusi... Kita vertus, „Spygliaraščio“ ekspoziciją papildo ir daiktiškos ant sąsiuvinio linijomis puslapių išdėliotų tikrų pušies spyglių kompozicijos, tarsi paslaptinga gamtos ženklų kaligrafija. Apskritai Blažiūno parodos – tai atgaiva besiilgintiems klasikinio meno tradicijų, tobulo amato, meditatyvaus pasakojimo ir romantiško jausmingumo.

Išskirtiniu emocionalumu šioje parodų virtinėje pasižymėjo rugsėjo 16–28 d. galerijoje „Akademija“ veikusi architekto, tapytojo Kęstučio Lupeikio paroda „Fragmentai: skylės, plokštumos ir ratilai“ (kuratorė – Vaidilutė Brazauskaitė). Šio menininko paveikslai visuomet traukia žvilgsnį savita vidinės ekspresijos ir logikos derme. Man įdomu stebėti, kaip kiekvienoje Lupeikio parodoje susipina architekto ir tapytojo patirtis – kūriniams kaskart parenkama tinkamiausia vieta erdvėje, taip organizuojamos interjero spalvinės-ritminės struktūros. Šįkart greta neoekspresionistinės stilistikos abstrakcijų, nutapytų laisva gestine maniera ar fiksuojant lėtas faktūros slinktis, buvo rodomi skaitmeniniai fotovaizdai. Eksponuojami antro aukšto salėje, šie kompiuterinėmis programomis apdoroti „paveikslai“ atrodė lyg vientisa ryškiaspalvių objektų seka, kurioje dominavo architektūriniai miesto motyvai – siauri praėjimai dažniausiai su šviesa savotiškų tunelių gale, išraiškingos plytų mūro sienos ar mediniai takai. Vertinčiau šiuos kūrinius kaip integralią Lupeikio kūrybos proceso dalį, kuri atskleidžia nedalomą architekto ir tapytojo matymo lauką. (Lauksim gruodį atsidarysiančios Lupeikio tapybos parodos Pamėnkalnio galerijoje.)

Viena žaismingiausių rugsėjo parodų man buvo tekstilininkės Justinos (Pinkis) Gražytės paroda „To Be Continued...“, rugsėjo 17–28 d. veikusi galerijoje „Artifex“. Šis jaunos autorės debiutas sulaukė nemažo galerijos lankytojų susidomėjimo, juolab kad eksponuoti įspūdingo dydžio autentiški siuviniai, sukurti mišria skiautinio ir aplikacijos technika, veikiau priminė teatro uždangas. Parodoje Gražytė daug dėmesio skyrė asmeninio gyvenimo istorijoms, interpretuodama savo praeitį, dabartį ir menamą ateitį. Greta siūtų fragmentų ir fotoatspaudų eksponuoti daiktai iš asmeninio šeimos archyvo (močiutės rašyti Justinos vaikystės posakiai, senelio siuvimo mašina, jaunystėje klausytos muzikos įrašai) atskleidė labai subtilų menininkės pasaulį, kuriame vis dar gyvena švelni vaiko siela. Kita vertus, ryškūs popkultūros pėdsakai, žavėjimasis komiksais (net bandymas tapatintis su Pamišusio Skiautinio personažu), animacija, fantastika, taip pat matomi subkultūros atspindžiai leidžia kalbėti apie neišsemiamą Pinkio kūrybos potencialą ir naujas tekstilės meno galimybes.

Pagaliau antrasis rugsėjį mano lauktas įvykis – tapytojo iš Rokiškio Raimondo Gailiūno paroda „Neramus“ (kuratorė – Rasa Žukienė) galerijoje „Arka“. Tai bendras „Contour Art Gallery“ ir galerijos „Arka“ projektas, rugsėjo 19 – spalio 10 d. visoje galerijos erdvėje pristatantis daugiau kaip 60 autoriaus darbų.

Užbėgau pažiūrėti ir kažkaip „neužkibau“... Labai keistas reikalas. Prigimtinis kolorito pojūtis, subtilūs spalviniai deriniai, jautri tapysena – puiku, ir miela akiai, ir net aktualu, bet patys motyvai, kūrinių gausa sukėlė abejonių. Apėmė jausmas, jog viskas įgavo inercijos, paremtos verslo interesais, kūryba pasirodė formalesnė, pasijuto išorinis dauginimas ir kartojimas, kuris nebejaudina. Kaip parodoje rodomame filmuke – tapo sau autorius muzikėlei skambant, dirba, triūsia, nei ten aistros, nei užsidegimo, aišku, gal lyg tyčia tik tokį momentą užtaikiau, ilgiau juk nepažiūrėjau... Visiškai kitoks įspūdis buvo 2016 m. „Titaniko“ parodų salėse rengtoje Gailiūno parodoje „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“ (kuratoriai – Vilma Mačianskaitė ir Vidas Poškus) – tuomet degino nutapytos keistybės, jaudino konfliktiškumas.

Šįkart man Gailiūno „monstrariumas“ virto kolumbariumu, tad nusivyliau, nors pati ekspozicija labai taikli, radosi naujų žiūros kampų ir erdvių (galų gale galima apeiti galeriją ratu kaip seniau ir iš holo lipti laiptais tiesiai į balkoną), o judėti salėmis sekant spalvines dėmes tikrai nenuobodu (komplimentai parodos architektei Ievai Cicėnaitei ir galerijos vadovei Evelinai Januškaitei-Krupavičei). Tačiau vidinis mano pojūčių skeneris tylėjo. Vis dėlto pirmas įspūdis gali būti klaidingas, tad reikės nueiti ir pažiūrėti Gailiūno tapybos dar kartą, gal ir ne vieną...