Iš pokalbių ciklo su Lietuvos menotyrininkais (-ėmis), kurio tikslas – akcentuoti profesijos reikšmę, geriau pažinti srities atstovus ir pasikalbėti apie jiems svarbias idėjas. 

Kalbiname dailės istorikę ir kritikę, parodų kuratorę, monografijų „Vaizdinis posūkis“ (2011), „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ (2018) autorę Eriką Grigoravičienę. Ji – menotyros daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto (LKTI) vyresnioji mokslo darbuotoja, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA), Lietuvos dailės istorikų draugijos narė. Skaitė vaizdo teorijų kursus VDA (2002–2007), Vilniaus universitete (2013–2018). 2019 m. vasarą MO muziejuje vyko jos sumanyta ir (kartu su muziejaus darbuotoja Ugne Paberžyte) kuruota paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“. Šį rudenį meno mugėje „Art Vilnius“ pristatyta naujausia Grigoravičienės knyga „Lietuvos dailininkų piešiniai nuo 1957 metų iš MO muziejaus kolekcijos“. 

Kadangi prieš atidarant Vyganto Paukštės personalinę parodą teko svečiuotis jo dirbtuvėje, galutinį ekspozicijos vaizdą galėjau lyginti su tuo, ką mačiau trumpoje naujausių darbų peržiūroje. Be to, šnekučiuojantis su tapytoju, paveikslai neišvengiamai „apaugo“ dialogo nuotrupomis, autoriaus komentarais, dirbtuvės kvapais ir spalvomis, o kai kurie motyvai pasirodė beturintys konkrečius prototipus iš šios bohemiškos aplinkos. Tai stebino, nes Paukštę visuomet įsivaizdavau kaip šimtaprocentinį vizionierių, svajotoją, kuriam tikrovės, realios aplinkos objektai visai nesvarbūs ir neįdomūs.

Prieš rinkimus sulaukti valdovų apsišaukėlių pasireiškimo yra visiškai normalu. Dar normaliau, kad jie pasirodo tuomet, kai logikos vis labiau mąžta. Kai net nebėra aišku, kas tas normalumas ir ar tai gerai, ar blogai. Reikšmės tampa tokios lanksčios, kad tegali gėrėtis vis naujomis jų transformacijomis. Štai tuomet į areną žengia triksterio figūra. 

Triksterio – apsimetėlio, manipuliuotojo, perkūrėjo – struktūrinė forma yra žinoma dar iš mitologijos (Hermis tyčia iškraipydavo nešamas žinias), vis pasirodanti permainų ir netikrumo laikais (apsimetėliai valdovai, karnavalo tradicija, commedia dell’arte, juokdario pozicija). Vis dėlto akivaizdžios apgaulės kūrėjas triksteris sugeba kurstyti troškimą juo įtikėti. Šis kultūrinis herojus dega noru kūrybiškai griauti, trikdyti, perkurti pasaulio taisykles. Triksteriškam menininkui visai nerūpi tiesa, jo siekiamybė yra fikcija, o dar geriau – neišnarpliojamas šių mišinys. Pasak Gintauto Mažeikio, klasikinis apibrėžimas triksterį apibūdina kaip šėliojantį, daugiaveidį, bestiarišką ir antžmogišką herojų, kuris savo iniciatyva užtikrina kultūrines, politines, psichologines transformacijas. Tai įkvėptas kūrybinis darkytojas (creative disruptor), kuris pridaro žalos, dažniausia kvailais juokavimais, ne iš troškimo kenkti, o be jokios priežasties: dėl žaidimo džiaugsmo, kad būtų linksmiau. Jam būdingas nesaikingas gaivališkumas, tiesiau kalbant – betikslis ištvirkimas. 

Tekstas turėtų prasidėti taip: „Laimos kūrybos pristatyti nereikia. Ji yra puikiai žinoma kaip menininkių grupės „Cooltūristės“ bendraautorė, jos kuruojamos parodos visuomet sulaukia dėmesio. Yra išleidusi dvi poezijos knygas.“ Bet pala pala, o kaip menininkė – ar buvo surengusi personalinę parodą? Taip, tai tikrai pirma personalinė Laimos Kreivytės paroda. 

Komentuojant Laimos parodą neužtenka konstatuoti, kad tai gera paroda, norisi rasti kitų žodžių. Talpesnių ir atveriančių gilesnes prasmes. Šiuo atveju sakyčiau, jog paroda gera todėl, kad pažiūrėjus dar norisi būti su ja ir kai grįžti namo. Ne tik būti, bet ir sužinoti kažką, kas slypi už kūrinių. Taip visuomet po gerų parodų smalsauju, guglinu, ieškodama papildomų kontekstų, susirandu kuo nors susijusių knygų ar kitaip pratęsiu parodos malonumą. Šiuo atveju išsitraukiau iš lentynos jau senokai neprisiruošiamą paskaityti Edwardo W. Saido „Orientalizmą“, o iš bibliotekos pasiėmiau „Egipto mirusiųjų knygą“ bei Kavafio poeziją. Pratęsti parodos malonumus padėjo ir guglas – taip sužinojau, kad arabiškai užrašytą parodos pavadinimą reikia skaityti iš dešinės į kairę. Ir, beje, pabandžius šį arabišką žodį įterpti į rašomą tekstą paaiškėjo, kad taško po šio žodžio padėti neįmanoma. Nes jis tiesiog atsiranda žodžio kairėje pusėje – kaip ir dera arabiškam tekstui.  

Dvi menininkės Urtė Bakaitė ir Marija Sučilaitė vertina darbą dviese, jas tai skatina kurti, augti ir įsipareigoti. Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ birželio 30 d. dviese atidarė bendrą parodą „Augti tyliai“, kurioje gvildenamas žmogaus ir gamtos santykis per laiko prizmę. Paroda padalinta į dvi dalis: pirmame aukšte eksponuojami grafikos darbai, o antrame – dvi nuraižytos klišės, augalų instaliacija, fotografijos, piešinys ir akvarelės. Nors pirmame aukšte estampai funkcionuoja kaip atskiri ir savarankiški kūriniai, kitiems reikalingas fragmentus sujungiantis ir įprasminantis pasakojimas.

Joana Kairienė parodoje „Kitas kailis“ išlaiko sau būdingą stilių, kuriam būdinga peržengti grafikos ribas įtraukiant tapybos elementus. Apgalvota ekspozicija ji įvilioja žiūrovą į performatyvumo aspektą turintį iliuzinį autorės apsinuoginimo ritualą, kai lankytojas kūrinius patiria liesdamas paviršius. Ekspozicija pradedama abstrakčiais darbais, menininkė leidžia žvelgti tik į paviršių – toksišką ir nepagaunamą, tačiau bylojantį apie žmogaus ir gyvūno sąlyčio taškus.

Neguglinkite, žodis kalizjacas nieko nereiškia. Vieną dieną keturmetė dukra išdidžiai pranešė, kad ji gamins kalizjacą. Ji nieko nesupainiojo, o sukūrė naujadarą, nes to, ką žino, neužtenka. Tai štai kaip atsiranda nauji žodžiai, supratau. Neatsimenamų jų šiuo metu gaunu apsčiai, daugelį užsirašau.

Dažnai atrodo, kad jei menininkas geras, jo kūryba įtaigi, kuratoriui praktiškai nėra ką veikti, paroda vis tiek bus gera. Tokiu režimu veikia didžioji dalis parodų, tačiau Petro Repšio piešinių parodos parengimas nokautuoja tokį bevaisį daugumos kuratorių atsipalaidavimą. Nebūčiau prieš pamatyti ir įprastų, žymiųjų Repšio ciklų, mėgstu jo kūrybą ir ilgiuosi meno natūroje, bet paroda, parengta Jurgos Minčinauskienės ir Kristinos Kleponytės-Šemeškienės, pranoko visus lūkesčius.

Visuomet be galo mėgau Charleso Dickenso įžangą romanui „Pasakojimas apie du miestus“. Tą, kur sakoma – tai buvo patys geriausi laikai, tai buvo patys blogiausi laikai, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, pamenate? Nesvarbu, kad pirmą kartą ją perskaičiau Ray’aus Bradbury „Pienių vyne“, taigi tai jau buvo antrinė citata. Bet jos kuriama nuotaika nuo to laiko visuomet liko su manim. Tie patys laikai gali būti ir geriausi, ir blogiausi, gali spinduliuoti pažangą ir apšvietą, o tuo pat metu greta puikiai tarpti kvailybė ir skurdas.

2019 08 29 - 09 21
Atidarymas: rugpjūčio 29 d. /ketvirtadienį/ 17 val.
VDA parodų salės „Titanikas" II a.

Telšių  fakultetas neginčytinai yra meninė Žemaitijos dominantė. Iš tiesų tai dėsninga: VDA TF yra vienintelė Žemaitijoje aukštoji mokykla, ruošianti menininkus: juvelyrus, skulptorius, baldų, gaminio bei mados dizainerius. Jau beveik šimtą metų siekianti mokyklos istorija buvo ne tik ilga, bet ir permaininga. Įkurta 1926 m., institucija ne kartą keitė vardus ir pobūdį: Telšių amatų mokykla, Telšių taikomosios dailės technikumas, Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla, galiausiai – pakilo hierarchiniais aukštojo mokslo laipteliais ir ėmė vadintis Vilniaus dailės akademijos dalimi, žemaitiškuoju  jos flangu.

„Geriausi laikai“ – paroda, pristatanti aštuoniolikos VDA TF dėstytojų kūrybą. Kada buvo geriausi šios mokyklos laikai? Galbūt tai tie laikai, kai dabar savo patirtimi besidalijantys pedagogai buvo jauni? O galbūt dabar, kai tiek jauni, tiek vyresni dėstytojai gali atsiremti į struktūrą ir tradicijas? Paroda nepretenduoja į „geriausius geriausių metų kūrinius“. Paroda kalba apie tai, kad, kiekvieni laikai gali būti geriausi. Ir kad kiekvienas turi savo asmeninius „geriausius laikus“, kurie kažkam kitam gali būti blogiausi. Ch. Dickens savo „Pasakojimą apie du miestus“ pradeda taip: „Tai buvo geriausi laikai, tai buvo blogiausi laikai, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, tai buvo tikėjimo epocha, tai buvo skepticizmo epocha,šviesos, o kartu – ir tamsos metas...“. Lietuviškieji du miestai šiuo atveju – Telšiai ir Vilnius, dengiami vieno akademinio stogo. VDA TF laikosi ant dėstytojų pečių: visuomet išgyvendami neramius laikus, dėstytojai ne tik dėsto, bet ir kuria – vieni nuo pat fakulteto gyvavimo pradžios, kiti – epizodiškai. Kuria skulptūrą ir metalo meną, grafiką, tekstilę, fotografijas ir instaliacijas, kurios ir pristatomos VDA „Titaniko” parodų erdvėje. Tačiau ne tik. Mažo miestelio meninė dabartis ir praeitis – didelė: Telšiuose jau 35 metus vyksta ir Tarptautinė medalio kūrėjų stovykla; šis retas Lietuvoje žanras padeda įženklinti įvykius ir žmones, geriausius žmones geriausiais laikais. Todėl “Geriausi laikai” – kompleksinė paroda, keliaujanti per Lietuvą ir keičianti pavidalus. Šis jos pavidalas – ketvirtasis, po Telšių, Klaipėdos ir Kelmės, pristatantis VDA TF kūrėjus ir medalio menininkus Vilniuje, ir sostinei pasakojantis apie tai, kas vyko ir tebevyksta Žemaitijoje.

Parodos menotyrininkė: Dr. Jurgita Ludavičienė
Parodos organizacinis komitetas: Ramūnas Banys, Marius Norkus, Alvydas Mikuta, Neringa Poškutė – Jukumienė
Parodos grafikos dizaineris: Tomas Vaičaitis
Parodos koordinatorė: Zita Inčirauskienė

Parodos dalyviai: Neringa Poškutė – Jukumienė, Albinas Jukumas, Beata Zdramytė, Romualdas Inčirauskas, Remigija Vaitkutė, Salomėja Jastrumskytė, Virginijus Kinčinaitis, Zita Inčirauskienė, Bangutis Prapuolenis, Tomas Vaičaitis,  Petras Gintalas, Laima Kėrienė, Marius Norkus, Albertas Gedvilas, Osvaldas Neniškis, Alvydas Mikuta, Mindaugas Šimkevičius, Vytautas Mockaitis (1958 – 2011).