Privatus virtualus sodas

Dvi menininkės Urtė Bakaitė ir Marija Sučilaitė vertina darbą dviese, jas tai skatina kurti, augti ir įsipareigoti. Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ birželio 30 d. dviese atidarė bendrą parodą „Augti tyliai“, kurioje gvildenamas žmogaus ir gamtos santykis per laiko prizmę. Paroda padalinta į dvi dalis: pirmame aukšte eksponuojami grafikos darbai, o antrame – dvi nuraižytos klišės, augalų instaliacija, fotografijos, piešinys ir akvarelės. Nors pirmame aukšte estampai funkcionuoja kaip atskiri ir savarankiški kūriniai, kitiems reikalingas fragmentus sujungiantis ir įprasminantis pasakojimas.

Galerijos salėje meno kūriniai nėra priglausti prie baltų sienų, kaip dažniausiai įprasta matyti, o sklando erdvėje ir perskiria ją įstriža linija. Didelio formato aštuoni estampai, sujungti į instaliaciją „Paviršiai“ (2018), vaizduoja pulsuojančią pelkę. Kaip teigia autorės, instaliacijos tikslas yra sustoti ir įkvėpti tai, ką jos sukūrė gyvendamos savo minčių ir išgyvenimų pelkėse. Pelkės egzistavimo dėsnius („sluoksniavimą, konservavimą, filtravimą“) simboliškai atspindi ir menininkių pasirinkta grafikos technika – nuraižymas, kai ta pati klišė raižoma keletą kartų, o per kiekvieną naują raižymą yra pakeičiama, dėl to spaudžiant ant popieriaus atsiranda kitos spalvos ir dažų sluoksniai. Vadinasi, taikant šį tvarų metodą linoleumo klišė yra visiškai išraižoma ir panaudojama, o estampai neatkartojami, jie vienetiniai. 

Visi aštuoni estampai atspausti iš dviejų klišių, juose susijungia dviejų skirtingų atvaizdų variacijos (atveriami nauji spalvų plotai, detalės ir sluoksniai). Stebint iš arti persidengiantys dažų sluoksniai pasakoja ir apie laiką. Šiuo atveju būtų pravartu aptarti laiko sampratą pagal Aurelijų Augustiną, kuris laiką skirstė į praeities ir ateities, bei teigė, kad dabartis sudaryta iš šių dviejų poveikio. Trumpai tariant, dabartyje galime atrasti praeitį ir ateitį, ir taip pajusti laikų samplaiką. Kiekviename estampe dengiasi keletas spalvų, reprezentuojančių procesą praeityje, pabrėžiant menininkių dažų tepimo kiekį, spaudimo smarkumą ar nepakankamumą, – tai lemia, ar darbuose persišvies ankstesni spalvų sluoksniai, o gal nuo dažų pertekliaus susidarys miniatiūriniai ornamentai. Grafikos proceso priartinimas prie pelkės formavimosi eigos (kai bet koks nukritęs šapelis pelkėje užkonservuojamas) atskleidžia meno kūrinio atsitiktinumo, laiko sanpynų ryšius, o žiūrovui (ar jis žiūrėtų į estampą, ar į pelkę) belieka atrasti detales, praeities gijas ir įvairiapusiškesnį laiko patyrimą. 

Užlipęs į antrą aukštą žiūrovas atsiduria pritamsintoje erdvėje, kurioje ultravioletinės lempos, atstojančios saulės spindulius, kuria neįprastą, mistinę aplinką. Šią ekspozicijos dalį vertinčiau kaip patyriminę – ją žiūrovas gali patirti įvairiomis juslėmis. Pirmasis kūrinys, instaliacija „Gelmės“ (2018), sujungia pirmą ir antrą parodos dalis – tai nuraižytos klišės, ant kurių projektuojama sujudintos pelkės vizualizacija. Projektoriaus šviesa išryškina visus įmanomus linoleumo įbrėžimus ir atveria lytėjimą akims, o į griovelius įtrinti blizgantys dažai kuria vandens atsispindėjimo įspūdį. Nors kūrinių aprašymų netrūksta, žiūrovas gali lengvai pasiklysti vaizdų, objektų ir kontekstų gausoje. Kūriniai eksponuojami tarsi atskiri fragmentai, kurie per pokalbį su menininke Marija Sučilaite susirišo į intymų šeimos pasakojimą. 

Pasirodo, kad instaliacija iš gyvų augalų „Rūšių prisikėlimas. Iš laiško daržui. Iš laiško gėlynui“ (2020) ne tik įtraukia dar vieną – uoslės – juslę, bet ir atkuria kadaise menininkės močiutės sukurtą sodą, kuriam sėklas kartu su laiškais iš Amerikos siuntė tėtis, pasirašydamas slapyvardžiu „Alenutė“. Salės viduryje pūpsanti šparaginė pupelė, išauginta iš tuometės amerikietiškos sėklos, parodoje funkcionuoja kaip atminties talpykla. Kiti menininkės kūriniai – piešinys ir akvarelinės kompozicijos – veikia kaip jos privatus virtualus sodas, egzistuojantis jos mintyse ir įgavęs formą popieriuje. Patirtas sodas materializuojamas per kūrinius: akvarelinių piešinių cikle „Sodo kalendorius“ (2020) Sučilaitė vaizduoja ne augalų formas, o laiko, augalų ir potyrių nulemtą spalvinę gamą.

Paroda „Augti tyliai“ ne tik atskleidžia menininkių potyrius bei mintis, bet ir leidžia pačiam žiūrovui susikurti virtualų sodą: sąmonėje atgyjančios spalvos, šviesos, kvapai kuria savitą ir individualų parodos patyrimą, kuris, matyt, kiekvienam bus kitoks. Lėta paroda šiek tiek pristabdo laiką, jį išnarplioja ir išrikiuoja, kol galiausiai vėl paleidžia tekėti sava linkme, tik gal jau šiek tiek lėčiau.   

Liepos 13 d. 17.30 val. menininkės kviečia į ekskursiją po parodą.

Paroda veikia iki liepos 17 d.