Kalizjacas

Neguglinkite, žodis kalizjacas nieko nereiškia. Vieną dieną keturmetė dukra išdidžiai pranešė, kad ji gamins kalizjacą. Ji nieko nesupainiojo, o sukūrė naujadarą, nes to, ką žino, neužtenka. Tai štai kaip atsiranda nauji žodžiai, supratau. Neatsimenamų jų šiuo metu gaunu apsčiai, daugelį užsirašau. Menininkai daro tą patį – kuria naujus dalykus, nes to, kas yra, negana, arba todėl, kad ir toliau yra žaidžiantys žmonės (homo ludens), nes nenustojo remtis vaizduote, nesustojo ties aiškaus racionalumo riba. Net jei kūrimas virto rimtu darbu, reikalaujančiu konteksto, orientacijos, analizės. Aną savaitę trijose parodose radau gerų kalizjacų.

Rimanto Sakalausko piešinių paroda

Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“, kurioje jau keletą metų skiriamas atidus dėmesys piešiniui, Giedrės Jankevičiūtės rengiamos knygos pagrindu inicijuota Rimanto Sakalausko piešinių, bet ir skulptūrinių objektų, paroda yra retrospektyvinė, tačiau turi naujovės gaivos, nes Sakalausko piešinių dažnai matyti netenka. Pabuvę laiko kapsulėje, jie įgavo patinos, bet neprarado poveikio, anaiptol.

Kairėje salėje vyrauja 9-ojo dešimtmečio ciklai darbų, kuriuos įtari esant  būsimų skulptūrų eskizus. Tai mąstymai apie struktūrą, formų redukavimas iki esminių dalių, elementų sąnarų lakoniškiausioje formoje. Plastiškų linijų ir lygiasieniai kvadratėliai, kabliukai ir brūkšneliai dreifuoja tarp vaizdo ir paslaptingų rašmenų. Ima kamuoti spazminis giluminio supratimo jausmas, verbalikai ranka tik pamoji. Pavadinimai šiek tiek gelbsti, ten, pasirodo, yra degtukų dėžutės atspaudai, ten – kriptų arimas, bet tarp jų – abstrakti struktūra ir pieštuku parašyta „Kai gimė Mykolas“ (1986). Vadinasi, Sakalauskas ieško išraiškos ne vien tam, kas turi formą, bet ir neapčiuopiamam naujam sudėtingam jausmui. Prie galerijos lango kabo ir kūdikio vežimėlio piešinys. Džiaugiuosi šiuo (stereotipiškai) „moterišku“ aspektu, kaip ir Dešinėje salėje jaudinančiais piešiniais iš ligoninės, augalų portretais, kuriančiais daugiabriaunį ir neidealizuotą talentingo autoriaus kūrybinį profilį, kurį geriau žinome kaip puikų Lietuvos šventovių šiuolaikinių altorių kūrėją, skulptūros atsinaujinimu susirūpinusį klasiką. Parodoje pilnakraujiškumas mane labiausiai ir jaudina, nes šiomis dienomis tapo įprasta, kad prisistatyti reikia aukščiausiu laipsniu visa kita retušuojant, sau taikyti rinktinius būdvardžius, pamirštant, kad jie įgauna prasmės tik kitų lūpose. Paroda veikia iki lapkričio 23 dienos.

Monikos Furmanos tapybos paroda „Mechaninė siela“

Erdvioje it pusė bažnyčios galerijoje „Tsekh“ (Vytenio g. 6, Vilnius, organizuojant „Meno nišai“) rodomi didžiuliai ir smulkiai pritapyti Monikos Furmanos darbai. Jos kūriniai – antipodai redukcijos siekiantiems Sakalausko piešiniams. Tai tikri kalizjacai. Kūnų, daiktų, fantazijos ir buities sprogimai. Čia irgi negalima klausti, ką menininkė norėjo tuo pasakyti, nes gausit tokį patį kalizjacą, tik iš akademijose madingų žodžių. Tikroji Furmanos jėga yra juslės, drąsa, sprogstamoji energija. Meistriškumas irgi svarbu. Kelerius metus maniau, kad nuogumais ši autorė truputį paerzins publiką ir jai atsibos, nes mūsų publika gana abejinga, jokių skandalų, nors pagrindo menininkai labai stengiasi suteikti. Tačiau, pasirodo, čia jos tema, stilius ir objektas, pastaruoju metu išsivystęs iki drakoniško dydžio ir turinio: motinos ryja save, uždarame rate painiojasi vaikų kūnai, ašaros ir pienas, erotika, gyvūnai, buities prietaisai. Sapniški vaizdai vienu metu spindi tarsi šventė ir griaunanti cunamio banga. Kartais pasitaiko ir vyras, bet jis šiame skysčių sūkuryje atrodo išgalvotas, per daug vientisas, atkeltas iš intelektualizavimo srities, o ne to nevaržomo šėlsmo. Paroda veikia iki lapkričio 22 dienos.

Jurgos Barilaitės paroda „Kaulai ir nuosėdos“

Kaulus, kaukoles, griaučius Barilaitė tarp kitų projektų paišo nuo 2014 metų. Kartais todėl, kad „nori rankom pamojuot, nes šalta studijoje“, kartais neaišku kodėl, o gal dėl to, kad pastaraisiais metais daug artimųjų išėjo iš materialaus pasaulio. Prisikaupus rulonų su griaučiais, teko juos traukti „iš spintų“ ir pasigilinti, apžiūrėti, ką jie kalba. Lapkričio sutemos tam kaip tik.

Menininkė parodą vadina epilogu numatytiems dideliems projektams, kuriuose pagal pasakojimus atrodo, kad bus einama alchemikų keliais, neapsimetant vienu jų, bet ieškant savo kalbos elementų, nes to, kas aplink, negana. Todėl ir nebuvo įprastos anotacijos, o tik poetiniai žodžių griaučiai, nes Barilaitė nori prisikasti iki pat kaulų. Labai juokiausi, kai per judesio užsiėmimą mums pasiūlė nusišypsoti savo kaulais (o gal kaulams, nepamenu), bet po Barilaitės parodos jau beveik galėčiau. Paprasčiau kalbant, paroda yra tarsi apie psichosomatiką (mojavimas rankomis kaip būtinybė, sapno piešimas, erotiniai elementai), bet labiau apie tą jos dalį, kuriai žodžių nerasim, o kaulai atsimins. Kalizjacas. Fiziškai paroda labai paveiki, bet susijusi ir su dailės istorija: memento mori motyvas (griaučiai – seni draugai iš bažnyčių ir tapybos), renesanso technika atlikta perspektyva (dažuotais siūlais paišyta), videodarbai turi užuominų į feminizmo klasiką (balso stygos primena Tracy Emin filmuotus vidurius, šokančių griaučių pavadinimas padarytas iš Emos Goldman citatos: „Jei negalėsiu šokti, nedalyvausiu jūsų revoliucijoje“). Viskas susipynę kaip kūno audiniai. Bet svarbiausi lieka geros atminties kaulai. Paroda veikia iki lapkričio 23 dienos.