Valdovas apsišaukėlis

Prieš rinkimus sulaukti valdovų apsišaukėlių pasireiškimo yra visiškai normalu. Dar normaliau, kad jie pasirodo tuomet, kai logikos vis labiau mąžta. Kai net nebėra aišku, kas tas normalumas ir ar tai gerai, ar blogai. Reikšmės tampa tokios lanksčios, kad tegali gėrėtis vis naujomis jų transformacijomis. Štai tuomet į areną žengia triksterio figūra. 

Triksterio – apsimetėlio, manipuliuotojo, perkūrėjo – struktūrinė forma yra žinoma dar iš mitologijos (Hermis tyčia iškraipydavo nešamas žinias), vis pasirodanti permainų ir netikrumo laikais (apsimetėliai valdovai, karnavalo tradicija, commedia dell’arte, juokdario pozicija). Vis dėlto akivaizdžios apgaulės kūrėjas triksteris sugeba kurstyti troškimą juo įtikėti. Šis kultūrinis herojus dega noru kūrybiškai griauti, trikdyti, perkurti pasaulio taisykles. Triksteriškam menininkui visai nerūpi tiesa, jo siekiamybė yra fikcija, o dar geriau – neišnarpliojamas šių mišinys. Pasak Gintauto Mažeikio, klasikinis apibrėžimas triksterį apibūdina kaip šėliojantį, daugiaveidį, bestiarišką ir antžmogišką herojų, kuris savo iniciatyva užtikrina kultūrines, politines, psichologines transformacijas. Tai įkvėptas kūrybinis darkytojas (creative disruptor), kuris pridaro žalos, dažniausiai kvailais juokavimais, ne iš troškimo kenkti, o be jokios priežasties: dėl žaidimo džiaugsmo, kad būtų linksmiau. Jam būdingas nesaikingas gaivališkumas, tiesiau kalbant – betikslis ištvirkimas. 

Ekscentriškas elgesys, atskiri keisti poelgiai apskritai priskirtini menininko įvaizdžiui, tačiau nuoseklesnės „linksmojo apsimetėlio ir niekšingo klaidintojo“ pozicijos laikosi nedaugelis. Grynesnė triksteriška kūryba Lietuvos šiuolaikiniame mene pasirodė XXI a. pradžioje, kai Lietuvos meno scena ir institucinė sankloda nusistovėjo, nebebuvo didesnių pokyčių. Dailės gyvenimo rutinoje ima rastis autoriai, kurie bendrame kontekste atrodo kaip netikėta išimtis. Pavyzdžiui, Benigna Kasparavičiūtė pseudoautobiografiniame filme „Noriu išreikšti save“ (2006) parodijuoja patetiškus, kvailus ir tuščius, daugiausia iš sovietmečio atkeliaujančius kitų dailininkų elgesio autoreprezentacinėse situacijose modelius, frazes ir televizinės bei kino kultūros dokumentikos šablonus (pastatant kadrą, stengiantis suorganizuoti judesį kadre, montaže). Arba Giedriaus Jonaičio vėlesnioji kūryba apibūdina jį kaip vieną nuoseklesnių triksterių Lietuvos dailės kontekste. Jis su pasimėgavimu užsiima griovimo aktais savo filme „Karas“ (2010), kur savadarbiais animuotais NATO naikintuvais susprogdina Šiuolaikinio meno centrą, Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“, Valdovų rūmus, Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedrą. Menininkui rūpi ne tiek kritikuoti, kiek parodyti savo rankomis sukurtą lėktuvų bazę, suvaidinti amerikietišką pilotą su gražia odine striuke, lėktuvų fone parodyti savo grafikos, ironizuoti Holivudo filmų vaizdinę apdailą ir stereotipus – tiesiog rafinuotai ir intelektualiai pasilinksminti. 

Žygimanto Augustino atvejis – vienas rafinuočiausių niekšingų klaidintojų pavyzdžių. Jo realistinės manieros tapyboje triksteriški žaidimai ne visada ar ne iš karto atpažįstami, nes norint išgauti tikrovišką rezultatą reikia daug laiko, žinių ir pastangų, kūriniams tai suteikia rimtumo – t.y. klaidina. Šio menininko kūryboje dažnai naudojamas autoportretiškumas tampa pagrindiniu menininko manipuliacijų objektu, klaidinančių eksperimentų priemone. Grafikas ir tapytojas Augustinas 2015 m. apsigynė meno krypties daktaro disertaciją tema „Vaizdo poreikis“, kurį įgyvendinant rengtos parodos ir atskirai pristatyti kūriniai ryškiausiai atliepia triksterišką charakteristiką. Moksliniame darbe autorius daug dėmesio skyrė tikrovės sampratos analizei, aptarė jos keitimo, falsifikavimo būdus ir priėjo prie išvados, kad ji labai artima fokusininko veiklai, kai yra žinoma, „kaip apgauti regos juslę“ ir sukurti geidžiamą iliuziją. Tyrime Augustinas nustatė, kad „žmonių portretai turi ir spekuliatyvumo, ir hibridiškumo bruožų“, todėl galbūt yra kvaziobjektai. 

Dažnai Augustino nerangūs ir atgrasūs, neva natūralistiniai (susiraukę, besivaipantys, kvailai spoksantys, žiovaujantys, rodantys nemalonius gestus, save liečiantys ir pan.) autopersonažai buvo traktuojami pirmiausia pasitelkiant Freudo ir Lacano psichoanalizę, aiškinant jo atvaizdus kaip veidrodžio fazės komplikaciją ar narcisizmo variaciją. Tačiau psichoanalizės įrankiai pasirodė nepakankami, autorius irgi nesistengė išaiškinti savo intencijų. Menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius recenzijoje apie Augustino parodą pirmas užsiminė apie triksterį kaip galimą prieigą: „tai, ką jis „atlieka“ (kame dalyvauja), daugiau cirkas nei karnavalas. (...) triksteris, krėsdamas savo fokusus, manyčiau, yra pasinešęs byloti: „Matai, kaip aš galiu.“ („Trys tezės apie Žygimantą Augustiną“, Šiaurės Atėnai, 2005 04 16, Nr. 745) Ši prieiga atrakina Augustino kūrybą kaip linksmą klaidinimą, savitikslį farsą, kas paprastai liudija, kad nusistovėjusi sistema (tapybos, visuomenės būklės) pereina į stagnaciją ir nebeįmanoma joje veikti remiantis taisyklėmis, nes jos nebeadekvačios aplinkai, trūksta logikos ir skaidrumo, ir t.t. 

Augustino kūrybos pradžioje tik nujausta kūrybinė strategija, paremta intencija linksmai provokuoti žiūrovą, šiuo metu veikiančios parodos „500“ anotacijoje jau formuluojama atvirai ir sąmoningai: „Parodoje nesiimama spręsti istorinių dilemų, jos tikslas – atkreipti dėmesį į neišvengiamą istorijos subjektyvizavimą, panaudojant šį reiškinį ne kaip politinį įrankį, o kaip pramogos konstravimo principą.“

Doktorantūros studijų metu susidomėjęs veido atkūrimo metodika pagal kaukolės iškiliųjų taškų matavimus (kraniometriniai matmenys), Augustinas pamėgino ją praktiškai pritaikyti Kristijono Donelaičio veido atkūrimui. Savo moksliniame darbe nustatė, kad nesamos medžiagos užpildymas yra gal net labiau susijęs su imaginacinių portretų provaizdžiais ir atkūrėjo veido bruožais, nei objektyvus ir nenuspėjamas „mokslinio“ metodo rezultatas. Kad tą vaizdžiai parodytų, Augustinas Donelaičio kaukolės kraniometrinius matmenis sąmoningai užpildė savo veido bruožais to nemaskuodamas. Menininkas šventvagiškai, kas labai būdinga triksteriams, susitapatino su Lietuvos literatūros klasiku ir jį tai įkvėpė naujoms „šventvagystėms“. 

Savo išrastu metodu Augustinas sukūrė visą seriją darbų, kur jis pasirodo kaip jaunas ir senstelėjęs Donelaitis, kaip Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas ir dvi jo žmonos (remiantis L. Cranacho jaun. tapybos darbais, 2014–2015). Nukopijavęs kraniometrinius taškus ir veido išraišką nuo François Xavier Fabre tapyto Mykolo Kleopo Oginskio portreto pabandė tapti „diplomatu, politiku, sukilėlių vadu ir kompozitoriumi“. Gausėjant į menininką panašių istorinių pseudoasmenų grupei, autorius „mokslinį“ metodą naudojo vis laisviau ir įžūliau. Galiausiai menininkas demaskavo pats save sukurdamas žmogų-puodą („Homo Catinus atvejis“, 2015) iš savo veido bruožų ir greitpuodžio formos.

Nepaisant autodemaskavimo, makabriškas Augustino įsikūnijimas autofikcijose, kur jis pasirodo kaip valdovas, įaudrina norinčiųjų patikėti vaizduotę. Menininkas nuo vaikystės buvo gretinamas su beveik bendravardžiu XVI a. gyvenusiu Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu, ir tai, anot Augustino, „negalėjo neatsiliepti mano pasaulio suvokimui ir savęs vertinimui“. Todėl ši karališka autoportretizacijos linija buvo išsamiausiai plėtojama. Menininkas įsikūnijo ir į šeimos vyrus, ir į moteris. Svarbų vaidmenį užėmė ir Valdovų rūmai (buvęs Augusto dvaras), kurie dabartiniu pavidalu irgi yra fikcija – statyti remiantis labai kukliomis žiniomis, tačiau daugeliui greitai tapę autentiška tikrove. Drobėje „Ž. Augustinas Valdovų rūmų miegamajame“ (2015) fikcija keliasluoksnė. Remiantis vienos iš neautentiškų Valdovų rūmų menių (su šiuolaikine ventiliacija) nuotrauka nutapytame interjere vaizduojamas chalatu apsivilkęs Augusto bruožų turintis Augustinas, o ant menės sienos kabo kitas Augusto-Augustino portretas, kur veikėjas vilki šiuolaikišku kostiumu. Atvaizde esantys faktai (apranga, menės apdaila) yra logiškai nesuderinami su kūrinio pavadinimo teiginiais, tačiau paveikslas vis tiek žadina vaizduotę ir leidžia manyti, kad Augustas galbūt galėjo panašiai stovėti toje menėje, o gal net atrodė labai panašiai. 

2016 m. Augustinas nutapo save kaip Augusto tėvą ir motiną („Ž. August(in)o Tėvas“, „Ž. August(in)o Motina“), sėdinčius plikus iki pusiaujo. Autoportretiškų „tėvų“ kūnai tatuiruoti šabloniškais piešiniais. Rankose „tėvas“ laiko pirštines, o „motina“ – juokingą raudoną rankinuką ir juodas pirštines. XVI a. didikų portretuose pirštinės atrodė natūraliai, kaip prabangaus kostiumo, bylojančio socialinį statusą, dalis, o Augustino „tėvų“ portretuose tampa panašios į pokštą, dėl kurio veikėjai atrodo dar kvailiau. 2017 m. švenčiant tikro istorinio asmens Žygimanto Augusto tėvo – Žygimanto Senojo (1467–1548) – 550 metų jubiliejų menininkas tapybos darbe personifikavosi į valdovo sūnų ir kaip dovaną siūlė futurizuotą Vilniaus Valdovų rūmų rekonstrukciją, parengtą kartu su architektu Vaidu Grinčelaičiu. 2018 m. menininko įžūlumas pasiekė apogėjų – jis ėmė keisti pačią istoriją – sukūrė anksti mirusios bevaikės Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto neegzistuojančio vaiko autoportretišką versiją kūrinių serijoje „Palikuonio projektas“. Šiuo veiksmu jis dar įžūliau padidino fikcijos dalį ir dar labiau pakurstė fantaziją apie galimus ryšius su karaliais bei priartėjo prie valdovų apsišaukėlių triksteriškos elgsenos. 

Švenčiant Žygimanto Augusto 500 metų jubiliejų plėtojama Augusto-Augustino personažo tema, jam pagarbinti kuriami objektai (autoriaus užsakymu Tauras Kensminas pagamina sostą, Antanas Dombrovskis – garso kolonėles), paroda yra ir gimtadienio vakarėlis su diskotekos apšvietimu ir žiūrovų parenkamu garso takeliu. 

Šioje parodoje ryškiausiai atsiskleidžia ir Lietuvos dailėje mažiau eksploatuota triksterio savybė – ištvirkimas, nekultūrizuota erotinė pretenzija. Menininkas, remdamasis istorinėmis paskalomis, kad valdovas buvo „laikomas gražiu vyru“ bei „jautęs silpnybę moterims“, kuria savo-jo portretus su erotinėmis potekstėmis: vylingai žvelgia („Jis # 5“, 2019), plikas apsikabinęs nuogą moterį laiko jai už krūties („Žygimantas Augustas...“, 2014), nuogas imituoja apsikabinimą („Karalius Žygimantas Augustas ilgisi Barboros Radvilaitės (pagal Jan Matejko)“, 2019) ir kt.

Ironiška, kad Augustino kūrybiniai žaidimai įgauna realaus poveikio epizodų. 2018 m. gruodį menininkas kažkodėl buvo pakviestas sudalyvauti iškilmingame skulptūrinio paminklo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui atidengime Pasvalyje (ukrainiečių skulptorių Boriso Krylovo ir Olesiaus Sydoruko, kūrusių ir Kauno „Laisvės kario“ skulptūrą, darbas, talkinant Rimantui Dichavičiui). Menininkas paprašytas tapti istorinio herojaus personifikacija: vilkėjo karališkąja mantija, ant jo galvos blizgėjo karūna. Publika spėliojo, kad jis, matyt, giminė būsiąs ( Ievos Augustinienės liudijimas asmeninėje Facebook paskyroje, 2018 12 07). Tokie gandai tiksliai parodo triksterio galią neįmanomą dalyką paversti tikėtinu. Autorių stebina ir vilioja „paradoksali vaizdo savybė – įtikinti žiūrovus, nors jie žino, kad yra apgaudinėjami“. Šiame kontekste kūrėjas nebeatrodo nei magas ar išminčius, nei pranašas ar mediumas, o tik nuodėmingas manipuliatorius, besinaudojantis privilegijuota menininko vieta visuomenėje. Tačiau jei kas imtų dairytis baudžiančio akmens, laikas būtų paklausti savęs, kodėl tos manipuliacijos mus vis dar įtikina. Ar artėjame prie lūžio momento? 

Paroda veikia iki rugsėjo 5 d.