Kunigunda Dineikaitė yra tapytoja, gyvenanti tarp Vilniaus ir Palangos, tapybos studijos „Baltas kubas“ įkūrėja. Keturioliktosios personalinės parodos proga autorę kalbina dailėtyrininkė Rita Mikučionytė.

Jubiliejinės parodos neretai yra keblus reikalas – įprastai atgraso jų iškilmingas reprezentatyvumas ir pretenzijos parodyti kuo daugiau solidžių kūrinių. Manau, VDA Vilniaus fakulteto Keramikos katedros įkūrimo 90-mečiui skirta ekspozicija išsiskiria optimalia tradicijų ir inovacijų pusiausvyra. Tai neabejotinas „9 dešimt keramikai“ projekto rengėjų nuopelnas, paremtas konceptualiu parodos sumanymu, ekspozicinės erdvės prisodrinimu ir apgalvota judėjimo trajektorija antrojo aukšto „Titaniko“ salėje.

Vaikščiodama mieste vis regiu sodrų mėlį – spalva bei rafinuotomis Antano Mončio skulptūros formomis elegantiškai pranešama apie parodą „Glamonė“. Jos akstinas – šio menininko gimimo šimtmetis. Vis dėlto paroda siekiama ne tik džiaugsmingai paminėti jo kūrybinį palikimą, bet prabilti plačiau, išsišakoti. Su parodomis kartais moku pasišnekėti ir pati, tačiau šįkart norisi praskleisti lengvas uždangas, už kurių – vienas parodos kuratorių Linas Bliškevičius.

Išsivadavusios nuo Vasiljevo suknelių Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus (Arsenalo g. 3A) salės neliko tuščios, jas užpildė Lietuvos tekstilės klasika tapusių menininkių grupės „Baltos kandys“ paroda „Rytai Vakaruose“ (veikia iki rugsėjo 26 d.).

Ilgoji kultūros pandeminė „sausra“ žaibiškai baigėsi – tik spėk sekti meno naujienas, o ir parodų atidarymai – visi tuo pačiu metu. Vilniaus dailės galerijos, rodos, „kvėpuoja“ vienu ritmu, todėl pasirinkau nedidelį senamiesčio linkį ir pasivaikščiojau Latako–Šv. Jono–Gaono–Vokiečių gatvėmis. Kita vertus, turiu progą vienu ypu pasidomėti skirtingų kartų autorių kūryba.

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės „Acheiropitos“ labai tinka mažoms, net ankštokoms galerijos „Artifex“ erdvėms: nors darbai dideli, jie atkeliauja iš bažnytinės buities, palėpės ar nudėvėtų audinių spintos. Šventųjų atvaizdais tapę saulėje išblukęs šilkas ar byrantis aksomas – tik puošnumo pėdsakas, darbinis paveikslo audinių sluoksnis, sulankstytas ir laukiantis galutinio sudūlėjimo.

Elona Lubytė (g. 1964, Vilniuje). 1982–1987 m. studijavo meno istoriją ir teoriją Valstybiniame dailės institute (dabar – VDA), socialinių mokslų daktarė, 2000 m. VGTU Vadybos katedroje apgynė daktaro disertaciją „Šiuolaikinės dailės sistema ir jos vadyba“ (vad. prof. dr. Borisas Melnikas).

Bebaigdama Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto tapybos magistrantūros studijas buvau apdovanota galimybe mėnesį laiko pagyventi Cité Internationale des Arts.

Ikonos reprezentuoja istoriją iš greta esančio medinio Šnipiškių rajono. Stebint greito gyvenimo virsmą kaimiškos buities rajone, atrandamas dviejų skirtingų tempų susidūrimas. Tai tapo autoriaus tyrimo lauku ir žaidimo aikšte. Ekspozicijoje šios ikonos tampa prekybos kiosko dalimi. 

Kreipiant dėmesį į miesto erdves panašias į Šnipiškes, diskutuojama apie ateitį: kaip keičiasi gyventojų būdas, kokios legendos kuriasi. 

 Kūrinys iš VDA grafikos katedros magistrų parodos „ZOOM OUT / pereinamieji kambariai“ perėjoje tarp Vilniaus universalinės parduotuvės ir Vilniaus savivaldybės. 

2020-ieji yra išskirtiniai metai keramikės Rūtos Šipalytės kūrybinėje biografijoje: laimėta I vieta ir prof. Liudviko Strolio premija 6-ojoje Vilniaus keramikos meno bienalėje „Naujas / Fresh“ (galerija „Arka“, Vilnius), gautas garbingas LDS auksinio ženkliuko apdovanojimas, surengta personalinė paroda „Fragmentai“ VDA galerijoje „Lauko expo“ Vilniuje.