7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Laikų būna visokių

VDA Telšių fakulteto dėstytojų paroda „Geriausi laikai“ parodų salėse „Titanikas“

Jurgita Ludavičienė
Nr. 28 (1307), 2019-09-13
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.

Visuomet be galo mėgau Charleso Dickenso įžangą romanui „Pasakojimas apie du miestus“. Tą, kur sakoma – tai buvo patys geriausi laikai, tai buvo patys blogiausi laikai, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, pamenate? Nesvarbu, kad pirmą kartą ją perskaičiau Ray’aus Bradbury „Pienių vyne“, taigi tai jau buvo antrinė citata. Bet jos kuriama nuotaika nuo to laiko visuomet liko su manim. Tie patys laikai gali būti ir geriausi, ir blogiausi, gali spinduliuoti pažangą ir apšvietą, o tuo pat metu greta puikiai tarpti kvailybė ir skurdas. Ypač jei kalbame apie galimybę atsigręžti atgal ir apžvelgti gana ilgą laiko tarpą. Tokį, kaip VDA Telšių fakulteto gyvavimo laikotarpis, pavyzdžiui. Mokykla, sukūrusi vizualinį Telšių identitetą (žinoma, šiam miestui ir šiaip pasisekė, įžymiosios septynios kalvos ir ežeras miesto viduryje – tokiomis duotybėmis Lietuvoje gali pasigirti nedaugelis vietų), išleidusi gausybę absolventų, dabar tvirtai ir užtikrintai atstovauja vizualiniam menui (ir amatui, tai svarbu, nors ir nemadinga) Žemaitijos sostinėje. Atrodytų, galima aiškiai konstatuoti: mokykla gyvena geriausius savo laikus. Tarptautiniai projektai, parodos, laimėti konkursai, nuolatiniai užsienio profesorių vizitai – išties, visa tai, kas anksčiau atrodė tik neįgyvendinama svajonė, dabar yra realybė.

 

Tačiau kada geriausi laikai yra menininkams? Ypač tiems, tai daugumai jų, kurie derina kūrybą su pedagogine veikla? Čia visada yra skirtis: gali būti nepaprastai talentingas pedagogas, tačiau nenorėti ir nesugebėti praktiškai įgyvendinti to, ką kompetentingai ir įkvėptai aiškini studentams. Ir atvirkščiai: genialus kūrėjas toli gražu ne visada artikuliuotai ir aiškiai sugeba (ir nori) perteikti žinias jaunesniems.

 

Tarp VDA Telšių fakulteto dėstytojų buvo ir tebėra abiejų kategorijų atstovų. Ir nieko stebėtino. Per ilgą savo istoriją (įkurta 1931 m.) mokykla ne kartą keitė veidus ir vardus: Telšių amatų mokykla, Telšių taikomosios dailės technikumas, Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla, galiausiai prieš 21 metus pakilo hierarchiniais aukštojo mokslo laipteliais ir ėmė vadintis Vilniaus dailės akademijos dalimi, žemaitiškuoju jos flangu. Taigi vėl Dickensas: pasakojimas apie du miestus? Ne Londoną ir Paryžių, o Telšius ir Vilnių. Nes būnant Telšiuose, kur debesys žemi ir pilki, kur jie beveik liečia ežero vandenį, nėra taip lengva pasijusti pasaulio dalimi. Kartais atrodo, kad esi atskirtas nuo visko ir septynios kalvos kaip septynios tvoros uždaro išėjimą.

 

Tačiau išeitis visada yra: atsigręžti į save ir į savo/savo miesto praeitį. Galbūt todėl aštuoniolika menininkų, kurių darbai eksponuojami „Titanike“, taip dažnai kalba apie atmintį. Kaip Romualdas Inčirauskas, iš didžiulio puodo pagaminęs Žemaitijai skirtą varpą (šiam autoriui atmintis ir ypač žydiškoji Telšių praeitis apskritai yra vienos svarbiausių varomųjų kūrybos galių). Kaip Virginijus Kinčinaitis, savo mobiliografijomis kalbantis apie treniruotos akies ir minties gebėjimą pagauti vaizdus, kuriuose svarbus ir paviršius, ir turinys. Vaizdus, kuriuose architektūra ir skulptūra atgyja, kuriuose žaidžia paviršiai ir faktūros, pasakodami apie dabartyje išlikusius praeities pėdsakus. Ar kaip Neringa Poškutė-Jukumienė, gyvąją gamtą instaliacijoje sujungianti su metalu – kai šimtas lapų išsistiebia taisyklingu kvadratu, po lapais netikėtai sublizga žiedai, ir supranti, jog tai – savotiškas kalbėjimas apie žmogaus ir gamtos jungtį, apie aplinkinio pasaulio trapumą ir apie tai, kaip greitai viskas praeina ir lieka tik mūsų atmintyje. Lapai tuoj nuvys ir nulinks, nepaisant visų floristinių gudrybių, instaliacija pakeis savo pavidalą ir viskas liks tik fotografijose. Atrodo, jog apie akimirkos trapumą kalba ir Bangutis Prapuolenis beveik monochrominėse savo akvarelėse, atsargiose ir subtiliose.

 

Bet Telšiuose svarbi ne tik atmintis. Beveik šimto metų mokyklos gyvavimas leidžia kalbėti apie tam tikrą stilistinę kūrybos manierą: rūstoką, dažnai grubią, savotiškai stilizuotą. Čia dirbančių menininkų (o dažnai – ir baigusių studentų) darbus galima atpažinti būtent iš to. Iš mokėjimo prakalbinti ir apdoroti medžiagą bei iš savitos stilistikos. Tomo Vaičaičio galvos liudija ir viena, ir kita – juodos, rūsčios, jos drauge kalba ir apie darbą su medžiu, tašymą, gludinimą, (gal) deginimą, apie sugebėjimą džiaugtis turtinga paviršiaus faktūra ir apie susikalbėjimą. Panašią jėgą ir medžiagos supratimą demonstruoja ir Albinas Jukumas, lankstydamas metalo lakštus tarsi popierių. Remigija Vaitkutė visą gyvenimą kalba su metalu, ir kažkaip simboliškai atrodo plokštėse likę pėdų atspaudai: toks jausmas, jog labai norint autorei nereikėtų ir technikos, kad liktų metale jos pėdų atspaudai.

 

Salomėja Jastrumskytė drąsiais potėpiais tarsi pjūviais raižo drobę – juodi rėžiai kaip randai baltuose drobių kūnuose. Euklidiškos vertybės, matematikos pagrindas, taškas ir tiesė čia virsta paveikslus formuojančiomis dominantėmis. Beatos Zdramytės juvelyrinė instaliacija taip pat nurodo į kūną. Juvelyrika kaip gydymo priemonė, kūno ir metalo derinys čia sukuria medicininę aplinką, kurios įspūdį dar sustiprina autentiški sovietiniai medicininiai vežimėliai. Vytauto Mockaičio prietaisai tarsi teleskopai ar periskopai priverčia svarstyti apie kasdienio gyvenimo ypatingumą – kai sudėtingas, masyvus aparatas pasirodo esąs skirtas... pienės pūkui demonstruoti. Ekspozicijoje yra ir atminties, ir praeities, ir dabarties. Visa tai kartu įkūnija daugybė įvairiausių pavidalų medalių, kurie pristatomi kaip trisdešimt penkerių metų Telšiuose vykstančių medalininkų stovyklų rezultatas.

 

Visokios būsenos gyvuoja Telšiuose: atkaklumas, pasididžiavimas, ramybė. Nėra tik nuobodulio ir rutinos. Menininkai nepasakoja apie savo kasdienybę būnant žemaitiškuoju Vilniaus flangu. Jie kalba apie tai, kurie laikai jiems buvo (ar yra) geriausi. Ir gali būti, kad geriausi kiekvieno jų ir visos mokyklos laikai dar tik bus.

 

Paroda veikia iki rugsėjo 21 d.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.