Laukiamasis ir kiti laukimai

Tekstas turėtų prasidėti taip: „Laimos kūrybos pristatyti nereikia. Ji yra puikiai žinoma kaip menininkių grupės „Cooltūristės“ bendraautorė, jos kuruojamos parodos visuomet sulaukia dėmesio. Yra išleidusi dvi poezijos knygas.“ Bet pala pala, o kaip menininkė – ar buvo surengusi personalinę parodą? Taip, tai tikrai pirma personalinė Laimos Kreivytės paroda. 

Komentuojant Laimos parodą neužtenka konstatuoti, kad tai gera paroda, norisi rasti kitų žodžių. Talpesnių ir atveriančių gilesnes prasmes. Šiuo atveju sakyčiau, jog paroda gera todėl, kad pažiūrėjus dar norisi būti su ja ir kai grįžti namo. Ne tik būti, bet ir sužinoti kažką, kas slypi už kūrinių. Taip visuomet po gerų parodų smalsauju, guglinu, ieškodama papildomų kontekstų, susirandu kuo nors susijusių knygų ar kitaip pratęsiu parodos malonumą. Šiuo atveju išsitraukiau iš lentynos jau senokai neprisiruošiamą paskaityti Edwardo W. Saido „Orientalizmą“, o iš bibliotekos pasiėmiau „Egipto mirusiųjų knygą“ bei Kavafio poeziją. Pratęsti parodos malonumus padėjo ir guglas – taip sužinojau, kad arabiškai užrašytą parodos pavadinimą reikia skaityti iš dešinės į kairę. Ir, beje, pabandžius šį arabišką žodį įterpti į rašomą tekstą paaiškėjo, kad taško po šio žodžio padėti neįmanoma. Nes jis tiesiog atsiranda žodžio kairėje pusėje – kaip ir dera arabiškam tekstui.  

Bet apie viską – nuo pradžių. Iškart už medinių galerijos durų pasitinka kitos medinės durys, veikiau – ažūrinė durų formos sienelė. Tai mašrabėja, islamo architektūros dalis. Pasitinka ir balsas, tarsi kviečiantis ankstyvo ryto maldai Rytų šalies mieste. Tik paprastai maldai kviečia vyriškas balsas, o šis – moteriškas, šiek tiek sielvartu skambantis. Parodos objektų rinkinys – intriguojantis ir daugiasluoksnis, supintas prasmėmis tarsi daugiakalbis rytietiškas ornamentas. Ne išsyk lengvai suprantamas. Beveik visa šios parodos darbų kolekcija sukurta autorei reziduojant Egipte, taigi islamiškojo pasaulio atmosfera lydi visą parodą.    

Aplankiau tris kambarius. Laukiamasis, Kavafio kambarys ir tamsus kambarys. Laukiamasis, pasak žodyno, tai tokia patalpa, kurioje laukia priimami interesantai. Ir poliklinikoje, ir mokesčių inspekcijoje, ir banke, ir net bibliotekų laukiamuosiuose matau ekranus. Trys ekranai pasitinka ir „Artifex“ laukiamajame (parodos filmų bendraautorė – Ineta Armanavičiūtė). Kiek prasilenkdami laike, ekranai skelbia vienodas raudonas eilutes Kairo stoties ekranuose – „Waiting…“. Traukinio laukimas neįvardytas valandomis ir minutėmis, ekranai mandagiai ir kantriai siūlo laukti. Ir dar tas daugtaškis gale... tarsi ekranas bandytų kurti poeziją. Atsukusi nugarą ekranams, matau grakštų užrašą – tai parodos pavadinimas arabų kalba - أنتظر. Laukiant laukiamajame paprastai galima ką nors paskaityti. Paimu nuo šalia esančios lentynėlės lapą su tekstu. Tai Laimos eilėraštis, skirtas Faith Wilding, 1972-aisiais sukūrusiai performansą „Waiting…“. Jį pacituoti bus gera kiek vėliau.  

Tamsus kambarys. Kad jis tamsus, matau tik todėl, kad mašrabėja – medinė sienelė, puošta tarsi nėriniais ar mediniais makramė, – šiek tiek atskleidžia kambario erdvę. Už mašrabėjos, tamsiame kambaryje, per parodos atidarymą autorė skaitė jau minėtą laukimo tekstą. Skaitė, dėjo eiliuotus lapus į vokus ir mėtė pro mažutį mašrabėjos langelį. „Laukiu kažko, kas pasakys, ko laukiu“; „Laukiu, kol atsitiks stebuklas. Laukiu, kol jį paneigs.“ Ir taip – 54 eilutės laukimo. Vokai – taip nežymiai, subtiliai asimetriški, parsivežti iš Kairo, čiupinėju juos kaip kokį egzotišką prieskonį iš Rytų, net pauostau. Ir užsinoriu tame lape pamatyti laukimo tekstą arabiškais rašmenimis. Jie kaip peizažas – galima raides ne skaityti, o tiesiog į jas žiūrėti. Žiūrėti į kitakalbį tekstą, nelaukiant iš jo prasmių. 

Kavafio kambarys. Į jį patekti galima praėjus pro „Aleksandrijos biblioteką“. Tai lentynos su knygomis, kurios lydėjo Laimą reziduojant Egipte. Parsivežtos, įsigytos. „Belaukiant Godo“, „Egipto mirusiųjų knyga“, Lawrence’o Durrellio „Aleksandrijos kvartetas“ etc. Laukiamajam puikiai tinkanti biblioteka, pasitarnausianti skaitytinų knygų sąrašui papildyti. Arba, jei laukti reikės neilgai, galima paskaityti trumpus Kavafio eilėraščius. Į lietuvių kalbą Vytauto Bložės išverstu jo poezijos rinkiniu „Dionizo eisena“ Laima pradžiugino Kavafio muziejaus darbuotojus ir papildė eksponatų kolekciją. Nemaža dalis jo poezijos – eroso persmelktos eilės mylimajam, praeities ilgesio kupinos atsiminimų nuotrupos. Neapleidžia jausmas, kad Kavafis laukia kažko iš praeities, nors laukimą įprasta sieti su ateities perspektyva ir tik ateityje laukimas apdovanojamas. Čia atsiminiau seną pokalbį su fotografijos besimokančiais moksleiviais. Kalbėjomės apie laiką ir jo įvaizdžius. Įprasta atrodė, kad tai, kas vyks ateityje, tarsi matome priešais save (prieš mus – šviesi (!) ateitis), o praeitis – tai, kas lieka už nugaros. Ir štai vienas moksleivis sako: nesąmonė – juk ateitis yra tai, ko negalime matyti, vadinasi, ji už nugaros. Tarsi seka mus. O praeitis – tai, ką jau pamatėme, vadinasi, ji visuomet prieš akis. 

Kaip teigia Laima, jos parodoje svarbi moters būtis: nuolat kažko laukianti moteris yra „pakabinta“ tarp praeities ir ateities. Sakyčiau, tai tarsi dar vienas buvimo laike būdas. Tik moters buvimas pasaulyje, istoriškai žvelgiant, kupinas dramatiškos įtampos. Apie tai primena ir skausmingai laukimo raudą giedantis parodos erdvėje balsas (autorė Heba Helal), ir jau minėta vėliava, ir netgi Kavafio poezija, kurioje iškyla priverstos aukotis moters portretas. 

Kavafio kambario ekrane žvelgiu į paminklą praeičiai – kapo plokštumą akmeninių kapinių peizaže su palmėmis. Metalinis kapavietę juosiančios tvorelės ornamentas meta juodus šešėlius ant baltumu švytinčio Kavafio paminklinio akmens. Tyliai išnyrantys sakiniai, tiksint laikrodžiui ar metronomui: „Vienos žvakės užteks. Šį vakarą nereikia didesnės šviesos... <...> (iš K. Kavafio eilėraščio „Kad ateitų šešėliai“) meta kažkokį liūdesio šešėlį, ir pagalvoju, kad čia, baltose kapinėse, žvakės šviesa tokią kaitrią dieną turbūt nebūtų matoma. Kapinių tvorelės ornamentus pakeičia Kavafio namų balkono ornamentai. Kaip simboliška – ir namuose, ir kapuose esame savotiškai įrėminti. 

Vėl susiradau ir paėmiau laišką

Ir skaičiau, dar ir dar kartą, kol sutemo.

Paskui liūdnas išėjau į balkoną, 

Nors mintis kad pakeisčiau, dirsteldamas

Į mielą miestą, kad nors blėstantį

šurmulį pamatyčiau – gatvių ir krautuvių.

(K. Kavafis, iš eilėraščio „Vakare“. Vertė Vytautas P. Bložė)

Štai toks tas poeto balkonas. Pasak Laimos, Kavafis yra minėjęs, kad gyvena puikioje vietoje – šalia yra bordelis kūno aistroms numalšinti, graikų cerkvė, kurioje gali atgailauti, o netoliese – ir ligoninė, kurioje galima numirti. Beje, filme matomas balkonas yra vienintelis šiame name. (Dabar šiuose kambariuose – Kavafio memorialinis muziejus.) Dažniausiai balkonams pridengti naudojamos jau minėtos mašrabėjos – ažūrinė medienos ornamentika viduje esančiam žmogui leidžia matyti išorę, bet pačiam likti nematomam. Tai dar vienas paprastas ir patogus būdas laikyti moterį griežtai apibrėžtoje fizinėje ir socialinėje erdvėje, neleidžiant jai būti viešumoje. Taip ir galerijoje esanti mašrabėja (ją Laimos užsakymu Kaire pagamino vietinis meistras) žiūrovui neleidžia pamatyti, kas gi viduje. Laima, skaitydama savo laukimo eiles, simboliškai, bent balsu ištrūko į viešumą. Nematoma, bet girdima. Mediniai mašrabėjos ornamento karoliukai primena musulmonų maldos karoliukus – subhą, juos galima buvo skaičiuoti akimis, klausantis laukimo litanijos. 

Čia vėl atsiverskime Kavafį. Šį kartą apie langus. Veikiau – apie jų neįmanomybę.

Langai 

Po tamsius kambarius, kur savo nykias

stumiu dienas, minu ir minu nuo sienos prie

sienos, vis langų ieškodamas. Koks būtų džiaugsmas, 

jei nors vienas – nors vienas atsivertų.

Bet tai neįmanoma. Arba nemoku

Jų rasti. O gal ir gerai, kad nemoku.

Gal šviesa – tokia pat kankintoja?

Kas žino, ką ji atvertų. 

(Vertė Vytautas P. Bložė)

Kavafio kambario erdvė „Artifex“ galerijoje tamsi ir belangė, todėl tik dar vaiskiau ekrane švyti gimtosios Kavafio Aleksandrijos saulė. Todėl taip organiškai apsigyvena galerijos kampe stovintis ventiliatorius – tylus jo ūžesys įtikina, kad kambaryje tikrai karšta. Ir kad baltas Laimos vėliavos audinys su balkono ornamentu, pririštas prie Kavafio balkono, juda pavėjui, juda galerijos ventiliatoriaus pučiamas. Ši vėliava – vienintelis lietuviškas parodos objektas. 

Papuošusi įėjimą į galeriją, vėliava kaip koks keliaujantis eksponatas nuolat atlieka misiją. 2018 m. ji pirmąsyk suplevėsavo Vilniuje, „Naručio“ viešbučio balkone, kai minėdamos Lietuvos moterų balsavimo teisės šimtmetį feministės nebuvo įleistos į Signatarų namų balkoną, iš kurio yra sakomos svarbios kalbos svarbių švenčių progomis. Ši vėliava, atrodo, jau tampa ikoniniu moterų kovos už savo teises simboliu. Kompaktiškas, nešiojamas balkonas, iš kurio sakomos ne tik kalbos, bet ir eilėraščiai. Filme matoma vėliava organiškai susipynė su Kavafio balkono ornamentika ir kvietė į jo poezijos įvairiomis kalbomis skaitymus Aleksandrijoje. Tuo metu Egipte nebuvo saugu vaikščioti su vėliava, deklaruoti savo teises. Ypač jei esi moteris. Taigi Kavafio muziejaus balkone plevenanti lietuviško balkono vėliava bent jau suteikė vilties, kad imantis veiksmų kažkas turės pasikeisti. Nors jei gerai pagalvosime, laukimas juk irgi yra veiksmas. 

P. S. Baigti noriu pasidalindama visai kitokiu moterišku balsu iš Laimos Aleksandrijos bibliotekos. Kompaktinė Umm Kulthum plokštelė guli parodoje tarp knygų, bet šios arabų pasaulio žvaigždės balsą galima išgirsti ir internete: https://www.youtube.com/watch?v=XPGHpBOt5sE

Paroda veikia iki liepos 20 d. 

Liepos 17 d. 18 val. parodos autorė kviečia į Kavafio skaitymus ir pokalbius.