7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Mąstyti su paveikslais

Eriką Grigoravičienę kalbina Monika Krikštopaitytė 

Nr. 43 (1364), 2020-12-11
Tarp disciplinų Dailė
Erika Grigoravičienė. G. Matulaičio nuotr.
Erika Grigoravičienė. G. Matulaičio nuotr.

Iš pokalbių ciklo su Lietuvos menotyrininkais (-ėmis), kurio tikslas – akcentuoti profesijos reikšmę, geriau pažinti srities atstovus ir pasikalbėti apie jiems svarbias idėjas. 

 

Kalbiname dailės istorikę ir kritikę, parodų kuratorę, monografijų „Vaizdinis posūkis“ (2011), „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ (2018) autorę Eriką Grigoravičienę. Ji – menotyros daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto (LKTI) vyresnioji mokslo darbuotoja, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA), Lietuvos dailės istorikų draugijos narė. Skaitė vaizdo teorijų kursus VDA (2002–2007), Vilniaus universitete (2013–2018). 2019 m. vasarą MO muziejuje vyko jos sumanyta ir (kartu su muziejaus darbuotoja Ugne Paberžyte) kuruota paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“. Šį rudenį meno mugėje „Art Vilnius“ pristatyta naujausia Grigoravičienės knyga „Lietuvos dailininkų piešiniai nuo 1957 metų iš MO muziejaus kolekcijos“. 

 

Erika, esu iš tų laimingųjų, kuriems teko klausytis Tavo paskaitų VDA Gotikinėje salėje: jos prieblandoje dar makabriškiau skambėjo ir taip makabriškos vaizdo istorijos apie isterijos vaidinimą, mechanines lėles, Pigmaliono mitą, daugiažmogį Leviatano vaizdinį ir taip toliau. Ar sutiktum, kad visuose minėtuose pasakojimuose labai svarbią reikšmę atlieka vaizduotė, aiškinimasis, kaip ji veikia? Kiek ir kaip vaizduotė gali būti dailėtyros įrankiu? 

Monika, manau, kad vaizduotės sąvoką čia vartoji labiau kasdiene prasme, o aš jos nebegaliu atsieti nuo Kristupo Saboliaus veikalų, kur ji vartojama ir aiškinama grynai filosofiškai. Šiuo atveju vaizduotė yra būtina bet kokio suvokimo (ką ir kalbėti apie kūrybą) dalis ir praverčia ne tik dailėtyrai ar vizualumo studijoms, bet ir istorijai, politikai, gamtos mokslams. Tačiau jei Tu veikiau turi galvoje išmonę, fikcijas, fantaziją, esi visiškai teisi. Manau, kad mąstyti apie kultūros produktus ir procesus neįmanoma be pramanytų pasakojimo gijų, todėl tai artima meno kūrybai. Dailininko, rašytojo ar režisieriaus sumanytai fikcijai rasti giminingą fikciją, padaryti ją nebe vienišą, mano nuomone, yra svarbi visų menotyrų užduotis. Blogai, kai fantazijoms šaltakraujiškai pakerpami sparnai, kai jos nubloškiamos atgal į istorinio laikotarpio kasdienybę ir sociokultūrinę terpę, nuo kurios kaip tik siekė pasprukti. Nepasitikėjimą socialinės dailėtyros prieiga man kadaise pavyko išreikšti vienu trumpu sakiniu: kam išmonei tiesa? Tačiau meno kūrinių poveikis visuomenei, taip pat nagrinėjamas socialinės dailėtyros ir, beje, neatskiriamas nuo vaizduotės veiklos, – jau daug įdomesnis klausimas.

 

Paskaitų kurso VDA rezultatas – monografija „Vaizdinis posūkis“ (LKTI, 2011). Ten koncentruotai pristatai svarbiausias su vaizdiniu posūkiu susijusias teorijas ir į šį kontekstą reprodukcijų pavidalu įterpi Lietuvos menininkų kūrinius. Ilgai brandintas leidinys jau tapo bibliografine retenybe. Ar neplanuojama jo perleisti kaip ne tik dailėtyrininkams parankinės knygos? Ir kodėl ne tik jiems reikalingas „vizualinis raštingumas“? 

Knyga išties nebuvo skirta vien dailėtyrininkams, veikiau – visų sričių humanitarams. Nemanau, kad ją reikėtų perleisti, gal verčiau įkelti į internetą. Kodėl reikalingas vizualinis raštingumas? Pavyzdžiui, todėl, kad vizualinis neraštingumas neretai lyg šaukštas deguto sugadina gerą mokslo veikalą ar projektą. Vizualinis raštingumas – tai ne tik gebėjimas pamatyti gerą dailės kūrinį ir rasti jam tinkamą draugiją, bet ir ikonoklazmas, gebėjimas demaskuoti menkaverčius, tačiau į emocinį poveikį pretenduojančius masinių medijų vaizdus (reklaminius, „asociatyvinius“). Nesakyčiau, kad „Vaizdinis posūkis“ ilgai brandintas. Knygos tekstą pradėjau rašyti tik nustojusi dėstyti. Tavo minimam paskaitų kursui medžiagą rinkau Vienos bibliotekose, Goethe’s universiteto bibliotekoje Frankfurte – privačių kelionių metu, išlaikoma giminių ir artimųjų, nes podoktorantūros studijų tuomet Lietuvoje dar nebuvo. Su puikiais sisteminiais Austrijos nacionalinės bibliotekos katalogais susipažinau dar 1995–1996 m., per stažuotę Vienos universitete. 

 

Elonos Lubytės parengtoje knygoje „Mindaugas Navakas. Šlovė buvo ranka pasiekiama“ (Lietuvos dailės muziejus, 2015) yra nuotrauka iš 1995 m. gegužę Vienos universitete vykusių Herderio premijų ir stipendijų įteikimo iškilmių: pirmoje eilėje tarp laureatų matome skulptorių Navaką – greta Wisławos Szymborskos, netrukus pelniusios ir Nobelio premiją, o Tu su kitais stipendininkais sėdi už jų. 

Taip, tai buvo išties neeilinė mano gyvenimo diena. Grįžtant prie bibliotekų – šio amžiaus pradžioje net katalogų dar nebuvo internete, tik bibliotekų kompiuteriuose. Mano butas Vilniuje buvo užverstas aplankais su nukopijuotomis knygomis ar jų dalimis. Tad ilgainiui kilo mintis su tuo nuveikti ką nors prasmingo. Berašant knygą dar pasirodė aibė svarbių vokiškų ir išverstų į vokiečių kalbą (ją iš užsienio kalbų geriausiai moku) su vaizdais ir vizualumu susijusių veikalų. Tiesą sakant, „Vaizdinio posūkio“ sandarą iš dalies lėmė Vokietijos mokslo veikalų leidybos politika. 

 

Tavo paskaitose sužinojau ir apie Aby Warburgą, kuris XIX–XX a. – netiksliai Tave cituoju – „veikė dabartinio vaizdų gretinimo kompiuteryje principu“, aptikdamas ryšius ten, kur jų įprastai nerastum. Man pasirodė, kad jo figūra Tau labai reikšminga. 

Warburgas sunkiai rašė iš didelio noro viską perteikti išsyk – kaip paveiksle, tad galiausiai ėmė dėlioti giminingų vaizdų sekas. Pastebėto „vaizdo formulių“ išlikimo nespėjo nuosekliai išaiškinti žodžiais – bekurdamas „Mnemozinės“ vaizdų atlasą mirė nuo infarkto. Ši istorinė dailėtyros figūra man padėjo įsisąmoninti „vaizdinį posūkį“ mūsų srityje: dailėtyrą sudaro ne vien tekstų rašymas, žodinės interpretacijos, bet ir vaizdų sekos – parodos, albumai, paskaitų vaizdinė medžiaga. Ši vizualinė praktika turi ir mokslo, ir meno ypatumų. Taip sugretinti paveikslus, kad tarp jų galėtum rašyti ne sudėties, o daugybos ženklą (Sergejus Eizenšteinas taip kalbėjo apie epizodų montažą kine), dažniausiai pavyksta tik ilgai eksperimentuojant. Warburgas kūrinių reprodukcijas ir spaudos fotografijas dėliojo segiodamas adatėlėmis prie juodu aksomu aptrauktų stendų, mes šiandien galime naudotis patogiomis kompiuterio programomis. Gretinant paveikslus ne vien vaizduotėje, pamatyti jų sąveikas kur kas lengviau. 

 

Ar išskirtum kitus kertinius vaizdo, dailės tyrinėtojus, kurie lėmė Tavo profesinius „posūkius“?

Iki šiol žaviuosi šiuolaikinės dailėtyros klasikais – Rosalinda Krauss, Georges’u Didi-Hubermanu, Hansu Beltingu. Kadaise mane stipriai paveikė feministiškai mąstančios austrų ir vokiečių dailėtyrininkės. Mėgstu skaityti ne vien grandų, bet ir postdokų rašinius, straipsnių rinkinius, kurie yra ne pavienių konferencijų, o ilgiau trunkančių mokslo tyrimų programų rezultatas. Kartais labiau už veikalus įkvepia geros parodos. Vis dėlto mano profesinius „posūkius“ pirmiausia lemia ne dailėtyra, o kitos sritys – filosofija, istorija ir net gamtos mokslai. Pasiskaičiusi apie „genų žirkles“ ar vadinamąjį horizontalų genų perdavimą imu kitaip žiūrėti į dailės chimeras. Neseniai buvau apsėsta prancūzų filosofo Jacques’o Ranciére’o, dabar negaliu mąstyti be amerikiečių biologės, mokslo istorikės ir feminizmo teoretikės Donnos J. Haraway. Kaip ir Bruno Latouras, ji kūrybingai griauna gamtos ir kultūros priešpriešą, pavyzdžiui, mikrobams būdingą reiškinį – išmirusių simbiontų genus gyvuose organizmuose – susieja su kultūrinėmis gedėjimo tradicijomis. Kad sąsaja būtų įtikinama, filosofijos ir mokslo diskursą tenka papildyti moksline fantastika. Kai kurios Haraway idėjos visai tiktų į „kompostą“ (kaip ji sakytų) su Warburgą kamavusiais „vaizdo formulių“ išlikimo (tolesnio gyvavimo po mirties) klausimais. 

 

Daug publikacijų ir monografiją „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ (2018, LKTI, Interse) esi skyrusi vėlyvojo sovietmečio dailės tyrinėjimas, juose artikuliuoji kūrinių išsovietinimo pastangą, tačiau pasakojime be konteksto veikti neįmanoma, tad išsovietinimas įmanomas tik dalinis. Koks interpretuojant kūrybą galėtų būti idealus santykis tarp konteksto ir dėmesio grynai kūrinio sandarai?

Pasakoti be konteksto tikrai neįmanoma, tačiau kontekstas kontekstui nelygu. Yra kūrinio kilmės kontekstas ir interpretuotojos (-o) kontekstas, padedantis jai (jam) mąstyti su kūriniu. Retai apsiriboju vien kūrinio sandara (ir iš jos kylančiomis reikšmėmis), man rūpi jį su kuo nors sutuokti, tik ne su bet kuo, o taip, kad tarp paveikslų arba tarp paveikslų ir tekstų išties galima būtų dėti daugybos ženklą. Tuomet kūriniai pridaugina minčių, idėjų. Kiekvienam žiūrovui rodo ar sako vis ką nors kita. Nenorėjau sovietmečio dailės kūrinių interpretuoti vienatvėje, tad knygoje itin daug Lietuvos dailėtyrinink(i)ų, istorik(i)ų tekstų citatų. Kai 2018-ųjų pradžioje kalbėjomės apie ką tik išėjusią „Paveikslo (ne)laisvę“, mūsų pokalbį taikliai pavadinai „Meno istorija kaip Leviatano kūnas“. Man interpretacijos kontekstas pirmiausia yra jau egzistuojantis interpretuotojų choras ir į talką pasikviečiami mąstytojai bei tekstai. Interpretacija man atrodo vykusi, jei šį kontekstą pavyksta bent viena pasakojimo gija susieti su kūrinio kilmės kontekstu. Tačiau viena iš mano knygos hipotezių – vėlyvojo sovietmečio dailininkai siekė prasmės emisijos. Tarsi laukė žiūrovų, kurie, nežinodami jų kūrybos principų ir veiksnių, kūriniuose įžvelgs ką nors naujo. 

 

Esi su MO muziejumi įgyvendinusi jau kelis stambius projektus: tai leidinys „Lietuvos grafika nuo 1960“, paroda (su Ugne Paberžyte) „Gyvūnas – žmogus – robotas“ (2019), šiemet išleista knyga-albumas „Lietuvos dailininkų piešiniai nuo 1957 metų“. Visais atvejais teko dirbti su jau esamu (bet ir nuolat papildomu) kūrinių telkiniu. Kokia tokio darbo specifika?

MO kolekcija – didžiulė net lyginant su laikotarpio nuo 1960 m. iki šių dienų dailės rinkiniais nacionaliniuose muziejuose, čia atstovaujami iš esmės visi daugiau ar mažiau pripažinti šio laikotarpio Lietuvos dailininkai. Į kiekvieną iš Tavo paminėtų projektų pateko ne daugiau kaip 300 darbų iš daugiau nei 5 000, esančių muziejaus saugykloje. Muziejaus steigėjai rinkinį visada traktavo ne kaip savo kūrinį (dėl to jam sudaryti pradžioje ir pasikvietė profesionalią menotyrininkę Ramintą Jurėnaitę), o veikiau kaip išteklius įvairiems sklaidos projektams. Kolekcija nuolat pildoma ir yra kolektyvinis kūrinys (rengiant piešinių knygą, muziejus įsigijo apie šimtą steigėjams patikusių / mano rekomenduojamų priešinių). Pirmenybę teikiant komunikacijai su publika, muziejuje ir kuruojamos parodos suprantamos kaip kolektyviniai kūriniai, vieta interpretacijų įvairovei. Jas, deja, perteikia ne vien gyvi ir elektroniniai audiogidai. Mano sudarytuose parodos „Gyvūnas – žmogus – robotas“ skyriuose greta kūrinių MO darbuotojai prikabino niekaip su parodos idėja ir pasakojimais kataloge nesusijusių (ir, atvirai sakant, nelabai vykusių) tekstų. Jie buvo nepasirašyti, tad žiūrovai, tarp jų ir recenzentai, manė, kad tekstai mano. Panašūs nesusipratimai vis dėlto nenustelbia malonumo, kurį teikia galimybė įgyvendinti stambaus masto dailės sklaidos projektus. 

 

Ką šiuo metu tyrinėti / reflektuoti vis dėlto įdomiau: ar žvelgiant atgal praeitą, bet dar nepamirštą etapą, ar dabarties meno įvykius ir reiškinius? Ką norisi pakeisti dailėtyroje, dailės kritikoje?

Dabar domiuosi Lietuvos daile nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio, gyvūnais dailėje, bioįvairove kaip socialine ir kultūrine kategorija. Ieškau sąsajų tarp hibridinės raiškos ir daugiarūšės bendruomenės idėjų, vizijų, siužetų. Keisti galiu tik savo dailėtyrinę praktiką ir koncepcijas, ne kolegų. Norėčiau turėti daugiau laiko kritikos tekstams kultūros spaudoje, aktyviau dalyvauti aktualiuose dailės lauko procesuose. Manau, kad svarbiausia dailėtyros užduotis – ugdyti mąstymo su paveikslais gebėjimą, padėti dailei prasmingai veikti visuomenėje ir kultūros lauke. 

 

Labai ačiū už pokalbį.

 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Erika Grigoravičienė. G. Matulaičio nuotr.
Erika Grigoravičienė. G. Matulaičio nuotr.
Leidinio  „Lietuvos dailininkų piešiniai nuo 1957 metų iš MO muziejaus kolekcijos“ viršelis
Leidinio „Lietuvos dailininkų piešiniai nuo 1957 metų iš MO muziejaus kolekcijos“ viršelis