7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Skvarbiau už kamerą

Monikos Krikštopaitytės pokalbis su Giedre Jankevičiūte apie Petro Repšio piešinių parodą VDA „Titanike“

Nr. 33 (1312), 2019-10-18
Dailė
Petras Repšys, Kompozicija. 1973 m.
Petras Repšys, Kompozicija. 1973 m.

Dažnai atrodo, kad jei menininkas geras, jo kūryba įtaigi, kuratoriui praktiškai nėra ką veikti, paroda vis tiek bus gera. Tokiu režimu veikia didžioji dalis parodų, tačiau Petro Repšio piešinių parodos parengimas nokautuoja tokį bevaisį daugumos kuratorių atsipalaidavimą. Nebūčiau prieš pamatyti ir įprastų, žymiųjų Repšio ciklų, mėgstu jo kūrybą ir ilgiuosi meno natūroje, bet paroda, parengta Jurgos Minčinauskienės ir Kristinos Kleponytės-Šemeškienės, pranoko visus lūkesčius.

Jurgos ir Kristinos darbą stebiu jau ne vienus metus, tad kažko tokio ir tikėjausi, tačiau pritariu: paroda pranoko visus lūkesčius, ji tikrai puiki. Girdėjau iš Vido Poškaus, kad ji ir labai lankoma, greičiausiai bus lankomiausia šių metų „Titaniko“ paroda. Geras ženklas, nes reklamos viešojoje erdvėje palyginti nedaug, o gausūs Repšio bičiuliai, bendražygiai, gerbėjai ir gerbėjos jau spėjo ją apžiūrėti per atidarymą. Tai reiškia, kad į parodą eina tie, kurie mėgsta Repšio kūrybą, domisi piešiniu, orientuojasi Lietuvos dailės tikrovėje ir turi skonį. Smagu žinoti, kad tokių žmonių ne taip jau mažai, nes šiais laikais nėra paprasta suvokti, kas traukia lankytojus į parodų sales, jei ten nėra sensacijų ir, Laisvydės Šalčiūtės žodžiais tariant, (melo)dramų.

 

Grįžtant prie kuravimo reikšmės, sakyčiau, kad jis gal nėra toks jau būtinas, kai turime reikalą su šiuolaikiniu menu. Čia dažnai menininko ir kuratoriaus funkcijos persidengia arba kuratoriui labiau tenka vadybininko vaidmuo. Tačiau kai kalbama apie istorines parodas, o Petro Repšio piešinių retrospektyva tokia ir yra, kuratorius būtinas. Kuratorius tokiu atveju yra ir dramaturgas, ir režisierius; tai jis pasakoja istoriją, pateikia jau reiškiniu tapusios kūrybos interpretaciją, kuri aktuali jam ir jo laikui. Žinoma, rezultatas priklauso dar ir nuo scenografo – žmogaus, kuris įvaizdina kuratoriaus viziją. Šiuo atveju parodos architektės kažkiek buvo pačios kuratorės, kažkiek parodą kabinusieji žmonės, be abejo, daug prisidėjo ir katalogo dizaineris bei parodos grafikos autorius Gedas Čiuželis.

 

Kaip manote, kodėl Repšys yra toks patrauklus tyrimo objektas? Jo kūryba gana išsamiai pristatyta solidžiame albume (sud. Laima Kanopkienė, Eugenijus Karpavičius, 2006), istorikas Švedas pokalbių su Repšiu knyga pavertė jį tam tikro laiko „mažąja istorija“ (Piešimas buvo tarsi durys. Petrą Repšį kalbina Aurimas Švedas, 2013), dabar – piešinių pjūvis. Piešinys – jau, sakyčiau, gilesnis pažinimo sluoksnis. Juk yra dar ne vienas tikrai įdomus grafikos autorius.

Manau, kad Repšys populiarus dėl kelių dalykų. Petro kūryba iš pirmo žvilgsnio nesunkiai suprantama ir joje daug šiuolaikinei lietuviškai tapatybei aktualių dalykų. Atsiverskim Repšio bičiulio Alfredo Bumblausko ar Tomo Venclovos istorijos sintezes, kurios labai perkamos, leidžiamos pakartotiniais tiražais. Jos pilnos Petro kūrinių reprodukcijų. Repšio „Vilniaus ciklas“ turbūt yra vienas plačiausiai pasklidusių kada nors sukurtų Lietuvos grafikos ciklų, jo atspaudų rasim net toli nuo meno esančių žmonių namuose.

Repšys yra komunikabilus, turi platų pažinčių ratą, kurį atidžiai puoselėja, jis mielai aiškina savo kūrybą artimiems žmonėms ir paverčia juos aiškintojais, įtraukia sklandžiai kalbančius ar rašančius žinomus kitų profesijų žmones iš savo aplinkos – apie jį daugiau yra rašę ne dailės specialistai, bet poetai, muzikai, istorikai. Po didžiojo albumo pasisekimo (kiek man žinoma, šitaip aktyviai buvo perkami tik Repšio, Šarūno Saukos ir Stasio Kuzmos kūrybos albumai; Repšio albumas net buvo išleistas pakartotinai, pakoregavus ir papildžius) dailininkas pradėjo nuosekliai tvarkyti savo palikimą ir inicijavo atskirų kūrinių grupių katalogų parengimą bei leidybą. Pati esu sudariusi du – medalių ir plakečių (Lietuvos nacionalinis muziejus jį išleido 2017) bei ekslibrisų (jį leidžia Šiaulių Povilo Višinskio viešoji biblioteka, pristatymas numatytas lapkritį Šiaulių knygų mugėje). Yra išėjusi atskira knygelė apie Varnių katedros altorių, knygų iliustracijos pastaruoju metu gana išsamiai nušviestos sovietinės vaikų knygų iliustracijos, Donelaičio „Metų“ leidybos istorijose, tad piešinių katalogas tarsi užbaigia šį didįjį sisteminimo ir leidybos projektą. Tuo požiūriu Repšys irgi unikumas. Nežinau kito tokio mūsų dailininko, kuris būtų taip tvarkingai ir protingai pasirūpinęs savo kūrybos dokumentacija ir interpretacija.

Tiesa, kiek žinau piešinio parodos istoriją, tai dailininko norai ir planai sutapo su kuratorių mintimis. Jurga ir Kristina jau bene dešimtmetį rengia piešinio parodas. Neįsivaizduoju, kas geriau už jas būtų galėjęs parengti Repšio piešinių parodą ir katalogą. Žaviuosi Jurgos ir Kristinos nuosekliu dėmesiu piešiniui ir nesuprantu, kodėl Vilniaus grafikos meno centro parodų salės vis dar nėra jaunus žmones traukianti madinga vieta, juk ten nuolat vyksta kas nors itin įdomaus. O apie Repšio piešinių parodos mastą ir kuratorių užmojį signalizavo jau pats Jurgos ir Kristinos sprendimas eksponuoti Repšio piešinius ne grafikos meno galerijoje, bet „Titanike“.

 

2014-aisiais „Titanike“ Jurga su Kristina pristatė kitą mūsų modernizmo titaną – Mikalojų Povilą Vilutį. Jau Vilučio retrospektyva atskleidė Jurgos ir Kristinos gebėjimus tvarkytis su dideliu įvairialypių meno kūrinių masyvu, artikuliuoti skirtingu metu skirtingomis medijomis sukurtus to paties menininko darbus, atrinkti charakteringiausius, įdomiausius, atrasti visokias netikėtas deviacijas ir marginalijas, kurios atrodo netipiškos, bet iš tiesų yra labai svarbios, pagilina ir praplečia visumos vaizdą. Taip buvo su Vilučiu, taip dabar yra su Repšiu. Pridurčiau dar vieną dalyką: nuo sovietmečio dominuojanti dailės šaka, visuotiniu supratimu, buvo tapyba, 9-ajame dešimtmetyje pradėjus reikštis Petro Mazūro, paskiau Mindaugo Navako kartai kilo susidomėjimas skulptūra, o Jurga su Kristina vis labiau atskleidžia, koks įdomus ir gyvas buvo grafikos laukas, kiek čia visko svarbaus dėjosi. Norėčiau viltis, kad jų projektai sukels platesnį susidomėjimą XX ir XXI a. grafika ir jos istorija.

 

Bandžiau suprasti, kuo mane taip sujaudino paroda. Pirmiausia – tai visiškai nauja medžiaga ir ji ištirta, pateikta aiškiai, rišliai ir kokybiškai. Antra – patenkintas senas smalsumas. Ne viename šaltinyje kalbama, kad Repšys piešdavo (ir, tikiuosi, tebepiešia) visur ir visada, apie tai ypač vaizdžiai pasakojama knygoje „Piešimas buvo tarsi durys“, tačiau matyta ne tiek ir daug, dažniau – ofortai. Šįkart piešinys mus nuveda į pradžių pradžią, į intymią kūrėjo namų aplinką, poilsio akimirkas sodyboje, Vilniaus dailės institutą, posėdžius, susirinkimus Lietuvos dailininkų sąjungoje, Vilniaus vaikų dailės mokyklą, Vilniaus universitetą, vežasi mus į keliones po Lietuvą ir užsienio šalis. Galime atpažinti senus pažįstamus, dėstytojus (Alfonsas Andriuškevičius, Teresė Rožanskaitė) ir kultūrines įžymybes (Sigitas Geda, Vladas Drėma). Apie Drėmą ir jo nepublikuotas paskaitas mąsčiau ilgiausiai. Akivaizdu, kad piešiniu galima perduoti daugiau, nei galėtų užfiksuoti kokia nors stebėjimo kamera. Trečia – paroda atskleidžia ir Repšio, ir apskritai piešinio spektrą. Žolinių vaizdai sudėti iš storo juodo silueto, yra labai detalių piešinių, realistiškų ir įvairiausiai stilizuotų. Spektras primena, kodėl šis menininkas kartais vadinamas gyva enciklopedija. Jo susidomėjimas įvairiomis kultūromis, istorija įsiskverbia į piešinį.

Repšio piešiniai jo kūrybos gerbėjams – ne naujovė. Tai vienas, tai kitas jau nuo seno būdavo reprodukuojamas. Tačiau visumos iki šios parodos turbūt neįsivaizdavo nė pats autorius. Bent jis pats taip teigia, nors tai gali būti ir repšiška kurtuazija, graži pastanga labiau iškelti kuratorių nuopelnus. Repšys juk nuoširdžiai džiaugiasi šia paroda, jam pačiam ji tikrai patinka. Nežinau, kiek truko parengiamieji darbai, bet, manau, ne vienus metus. Jau vien piešinių peržiūra turėjo atimti bent kelis mėnesius, juos juk reikėjo surasti, kažkaip suklasifikuoti, aprašyti – viso to iki šiol tikrai niekas nebuvo daręs. Jurga su Kristina siekė parodyti, kad Petras, kaip retas kuris mūsų dailininkas, suvokia ir taiko piešinį ir kaip pagalbinę, ir kaip visiškai savarankišką visavertę vaizdo kūrimo priemonę.

Pusė parodos – eskizai iš natūros arba parengiamoji medžiaga kitiems kūriniams, kita pusė – Petro vaizduotėje atsiradę vaizdiniai, kurių baigtine forma jis pasirinko būtent piešinį, tiksliau, įvairias piešimo technikas. Ir viena, ir kita grupė stebina savo įvairove. Eskizai iš natūros – ir pozuojantys modeliai, ir nemačiomis užklupti namiškiai ar kolegos, kurie visai neįtarė, kad Petras juos piešia. Parengiamieji piešiniai – medžiaga universiteto freskai, Donelaičio „Metų“ iliustracijoms, net paminklas Gedai, kuris turėtų įgyti reljefais puošto akmens stulpo su kiaušiniu viršūnėje pavidalą. Jau vien šio rinkinio užtenka, kad Petro užmojai ir piešinio taikymo diapazonas padarytų įspūdį. Bet čia pat yra ir laisvi piešiniai tušu, ir viešnagėje JAV daryti detalūs spalvoti piešiniai-dienoraščiai, ir tekstiniai piešiniai, kurių didelė dalis, deja, dingusi.

 

Kokia vieta parodoje ypač sudomino?

Negalėčiau pasakyti, kuri parodos salė man įdomesnė. Pirmoje nustebau pamačiusi pačius ankstyviausius Repšio piešinius iš Miko Vilučio rinkinio. Kaip gerai, kad Mikas juos išsaugojo! Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad Repšiui darė įspūdį Picasso, jei ne šie eskizai, sukurti tarsi viena linija, neatitraukiant pieštuko nuo popieriaus paviršiaus. Picasso ir Repšys atrodo niekaip nesusisiekiantys pasauliai, o pasirodo, kad Petro ryšiai su klasika daug įvairesni, nei jis pats išsiduoda ir mes esame įpratę manyti. Antroji salė pritrenkia monumentalumu ir energija. Čia nėra jokių sunkiasvorių kūrinių, bet keliais teptuko brūkštelėjimais nužymėtos figūros užpildo didelę erdvę, aiškiau nei aiškiai atsakydamos į klausimą, kodėl Repšio pėdsakas mūsų dailės istorijoje toks ryškus ir gilus.

 

Giedre, o kaip vertinate leidinį?

Dar nespėjau jo nuodugniau išstudijuoti, bet užtenka pavartyti katalogą, kad ranka į jį tiestųsi kaip į patikimą parodos dokumentą. Kai kas stebisi ir Repšio, ir čia minėtos Vilučio parodos katalogų apimtimi, o aš negaliu atsistebėti besistebinčiais. Visi šiais laikais, regis, keliauja, lanko parodas ir muziejus, bet tarytum nemato, kad kitur neabejojama, jog kelerius metus rengtas parodas privalo lydėti išsamus katalogas. Antraip nėra prasmės investuoti energiją ir lėšas į renginį, kuris parodą uždarius liks tik nepatikimoje mūsų atminties saugykloje, beveik neveikdamas tolesnių meno kultūros refleksijos procesų. Didelių apžvalginių parodų katalogai dažnai patrauklesni už monografijas, nes palieka vietos skaitytojo (ir parodos žiūrovo) interpretacijai. Repšio piešinių parodos katalogas, man rodos, toks ir yra. Be to, jį malonu imti į rankas, jis ne tik aiškiai ir logiškai sudarytas, bet ir labai gražiai apipavidalintas. Čia vėl turim minėti katalogo ir parodos dizainerį Gedą Čiuželį, su kuriuo kuratorės bendradarbiavo rengdamos ir Miko Vilučio parodą bei jos leidinį. Puiki komanda, ką ir besakyti.

 

Paroda veikia iki spalio 31 d.

Petras Repšys, Kompozicija. 1973 m.
Petras Repšys, Kompozicija. 1973 m.
Petras Repšys, Autoportretas. Apie 1956 m.
Petras Repšys, Autoportretas. Apie 1956 m.
Petras Repšys, „Augalų studijos“. 8-asis deš.
Petras Repšys, „Augalų studijos“. 8-asis deš.
Petras Repšys, „Žolinės, procesija Želvoj“. 1989 m.
Petras Repšys, „Žolinės, procesija Želvoj“. 1989 m.
Petras Repšys, eskizas Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ iliustracijoms. 1993 m.
Petras Repšys, eskizas Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ iliustracijoms. 1993 m.
Petras Repšys, Autoportretas. 1988 m.
Petras Repšys, Autoportretas. 1988 m.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Katalogo viršelis
Katalogo viršelis