Žmogus tiek siekė pusiausvyros, kad Dievas dovanojo jam šeštą, septintą ir aštuntą rankos pirštą. Ir vos tik rasdavosi dirva doram jo poelgiui, sujudėdavo vidinių demonų išlaisvinimo pirštelis. Pradėjus aktyviai gyventi imdavo trūkčioti atsakingasis už tingumą. Ir taip kasdien. Keitėsi dienos, ėjo savaitės, bet nušvitimo ir ramybės nebuvo. Atvirkščiai – dienas lydėjo didis nuovargis. Vieną kartą žmogelis prisnūdo ir susapnavo ypatingą vietą – vidinius namus, kurių mes taip ilgimės. Visi ten gyveną jaukiai ir darniai kartu su šliužais, žemėje esamais ar išgalvotais gyviais.

Žiūrėdami jungtines dviejų menininkų parodas natūraliai savęs klausiame: o kas šiuos du, neretai tokius skirtingus, žmones sieja? Įprastai – tai kolegos kūrėjai, dažnai artimi draugai. Akivaizdu, jog būtina ne tik tarpusavyje sutarti, bet ir iš anksto susitarti, ką, kaip ir kodėl kartu eksponuosi, kuo konkreti bendra paroda bus svarbi kiekvienam autoriui atskirai. Toks sutarimo ir susitarimo reikalas dažniausiai būna keblus, reikalaujantis didesnių ar mažesnių kompromisų, tad duetų parodos nėra labai dažnos.

Jau trečią savaitę su studijų kolegėmis lankome Vilniaus dailės akademijos magistrantų baigiamuosius darbus-parodas. Birželio 17 d. galerijoje „Vartai“ tapybos magistro laipsnį gynėsi bei meno projektus pristatė ukrainiečiai Daria Antyp ir Antonas Pedos. Abejingų, kaip galima suprasti, nebuvo. O aš, baimindamasi, kad mano gerklėje esantis gumulas nepradėtų rėkti erdvėje, nesąmoningai pasirinkau viską užsirašyti.

„Užeik į aitvarų ganyklas“, – šiltai paliepia vizitinės kortelės formato kvietimai, atsainiai palikti krūvelėje prie pat įėjimo. Virš kvietimų kaba ir du nespalvoti skelbimai su krabų siluetais, tik šįkart jie ne prašo pagalbos surasti paklydusius augintinius, bet įspėja jų nesumindžioti! Ir iš tiesų ne ore sklando, o ant galerijos grindų jau ryškiai matosi neoninių – rožinės, žalios, geltonos, violetinės – spalvų gyviai.

Šiuo metu, kai rašau, vyksta šeštoji Rusijos agresijos prieš Ukrainą diena. Šeštą dieną seku naujienų srautą socialiniuose tinkluose. Informaciją apie karo veiksmus, prognozes, boikotus ir sankcijas iš valstybių, verslų, individų. Tarp skaudžių naujienų pasirodo atokvėpio blyksniai, tokie kaip Ukrainos vėliavos spalvomis vakarais nusidažantis Koliziejus Romoje, Davido Lyncho pranašystė ponui Putinui, kad geruoju jam tai nesibaigs, Margaret Atwood, mitinge laikanti mėlyną ir geltoną vėliavą, Stephenas Kingas, pasipuošęs Ukrainą palaikančiais marškinėliais. Tokios svarbios smulkmenos.

Luko Marciulevičiaus paveikslus jau teko matyti ir įsiminti. Neseniai parodinėse erdvėse debiutavusio tapytojo pasaulėvaizdis man pasirodė patrauklus, mąslus ir elegantiškas. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto absolvento darbai parodoje „Daiktai“, eksponuojami galerijoje „The Room“, nors formaliai „mažakalbiai“, man pasirodė esantys kitų nei Vilniaus mokyklos tendencijų pavyzdys.

Arūnės Tornau naujausios parodos „Ligoninė“ tikslas tarsi memorialinis ir autobiografinis – nebesančiai ligoninei ir su ja susijusiems gyvenimo tarpsniams prisiminti. Tačiau juk ši menininkė ir pati visuomet buvo šiek tiek „gydytoja“, nes tapo ant senų audinių, neretai švelniai juos pataiso, susiuva, sulopo, prieš tapydama – skalbia, švarina... O jos objektai, susiję daugiausia su kaimo buitimi, gamtos aplinka, taip pat atsiranda dėl noro „pagydyti“ senus daiktus ar sunkiai atpažįstamas jų liekanas, o per šį procesą ir save.

Kiprą Černiauską ir Martyną Pekarską dar iki šio bendro jų projekto „Titanike“ laikiau esant kūrybiniu duetu. Matyt, dėl prieš keletą metų „Akademijos“ galerijoje surengtų parodų, kurios, kaip patikslino vienas iš autorių, tąkart dar tebuvo sutapimas laike ir erdvėje. Bet šį kartą abu menininkai, beje, panašiu metu studijavę Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje, sąmoningai suraizgė, sukryžiavo, suklijavo savo kūrybos strategijas ir taktikas, idėjas ir artefaktus.

Lietuvos dailės gyvenimas gyvybingas ir išsikerojęs į įvairiausias sritis, ir jau seniai aišku, kad laikraštis visko negali aprėpti. Ne kartą teko atsidusti, kad parodos kažkaip per greitai keičiasi. Todėl pakvietėme savo autorius suminėti tai, kas įsiminė, pareikšti, kas šiais metais vizualiuosiuose menuose buvo svarbu, kas padarė įspūdį, kas suerzino, ko labai trūksta, kokius klausimus būtina kelti. Dėkojame atsiliepusiems.

Vilniaus dailės akademijos Tekstilės meno ir dizaino katedros dėstytojai inicijavo parodą, skirtą profesoriaus Vladislovo Daujoto gimimo šimtmečiui, „kurioje pirmą kartą pristatoma jo daugiaplanė kūryba, aprėpianti studijų metų užduotis, dekoratyvinių audinių projektus ir unikaliąją tekstilę – pano, kilimus ir gobelenus. Parodoje daug vietos skiriama kūrybos proceso užkulisiams, kuriuos iliustruoja dokumentinė medžiaga, parengiamieji eskizai ir projektai. Nemaža dalis meninės veiklos faktų ir kūrinių, surinktų iš muziejų, archyvų, VDA Tekstilės katedros ir šeimos fondų, viešinami pirmą kartą.“ Parodos „Vladislovas Daujotas (1921–2009), tekstilininko dosjė“, veikiančios (iki gruodžio 11 d.) VDA parodų salėse „Titanikas“, kuratoriai: Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Julijus Balčikonis, Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė. Šia proga savo atsiminimais dalinasi VDA tekstilės specialybę baigę menininkai Gintaras Šeputis, Jurga Šarapova, Laurencija Volungevičienė ir Lina Ringelienė.