Barokiška fuga

Vaikščiodama mieste vis regiu sodrų mėlį – spalva bei rafinuotomis Antano Mončio skulptūros formomis elegantiškai pranešama apie parodą „Glamonė“. Jos akstinas – šio menininko gimimo šimtmetis. Vis dėlto paroda siekiama ne tik džiaugsmingai paminėti jo kūrybinį palikimą, bet prabilti plačiau, išsišakoti. Su parodomis kartais moku pasišnekėti ir pati, tačiau šįkart norisi praskleisti lengvas uždangas, už kurių – vienas parodos kuratorių Linas Bliškevičius.

Užėjus į parodą susidaro įspūdis, kad čia kuriamas teatras, kuriame kiekviena nauja erdvė yra tarsi nauja scena. Ar ši paroda nebus arčiau režisūros, scenografijos nei kuratorystės. Kas įkvėpė kurti tokį įspūdį?

Vienas pagrindinių teatro motyvų, pasitinkančių dar prieš įvykstant „stebuklui“ – uždanga. Formuodamas parodos architektūrinę programą, kaip indą kūriniams, prisiminiau dar per bakalauro studijas VDA iš dėstytojos Birutės Rūtos Vitkauskienės išgirstą paslaptingą sąvoką – theatrum sacrum arba šventasis teatras – sąvoką, kuria nurodoma į baroko epochoje susiformavusią vizualiosios reprezentacijos tradiciją, perėmusią pasaulietinio teatro poveikį. Tuo metu per įvairias religines šventes altorius tapdavo scena, puošiama laikinomis instaliacijomis, kuriomis žiūrovą stengtasi priblokšti, suteikti jam iliuziško didingumo ir proginio puošnumo įspūdį. Būtent tokį grožio įspūdį ir norėjosi suteikti parodos vizualiajai programai. Tad parodos architektūros koncepciją kūriau mąstydamas apie šventąjį teatrą ir baroką, kuriam būdingas plastiškumas, sūkuriai, voliutos, kurios, dailės istoriko ir kritiko Mikalojaus Vorobjovo žodžiais tariant, išsivynioja ir skrieja aukštyn tarsi jaunos panteros.

Tačiau šią konotaciją mintyse visuomet lydėjo ir kitas – Gilles’io Deleuze’o klostės motyvas, kurį jis taip pat pasitelkia kalbėdamas apie baroką. Klostė jo filosofijoje – gana paslaptinga ir sunkiai išlukštenama sąvoka, vartojama ir kaip istorinis terminas, ir kaip mąstymo būdas, kuriuo suartinami įvairių epochų mąstytojai ir menininkai. Atsižvelgdamas į parodos sumanymą, kur susijungia trijų epochų menininkai, klostę pasitelkiu kaip simbolinę jų jungties išraišką ir kaip tam tikrą estetinę programą, kurioje atsispindi globalumas – juk barokas dažnai laikomas pirmąja iš tiesų globalia (bent jau Vakarų pasaulyje) estetine programa. Be to, architektūra norėjosi žaisti ir su erdve: su baltojo kubo suapvalinimu, žaidimu erdvės formomis, taip atkartojant vilnietiškąją baroko architektūrą, kurioje atsiskleidžia žaidimas plokščiomis linijomis. Parodai norėjosi suteikti judėjimo, kuris meno istoriko Heinricho Wölfflino buvo išryškintas reabilituojant baroko terminą, kaip vieną esminių šios epochos kokybių kartu su tapybiškumu, kurį jis apibūdino kaip linijų laisvumą, šviesos ir šešėlių žaismę.

Kokiu būdu komponavai kūrinius, kokias pasakojimo strategijas naudojai dėliodamas šią skirtingų laikotarpių dėlionę?

Išties, iššūkis suderinti labai skirtingų mąstymų, disciplinų ir laikotarpių kūrinius vienoje parodoje nebuvo lengvas. Kaip pradinį parodos formavimo tašką pasirinkau žinias, kurias įgijau rašydamas savo magistrinį darbą apie metamodernizmą, kuriame nagrinėjau būdus arba galimybes apmąstyti dabartį, kurie leistų nesusikurti griežtų dialektinių priešpriešų, o apjungti laikiškąjį, vizualųjį ir jutiminį įvairialypiškumą. Pagrindinis eksponatų komponavimo principas remiasi vizualiu dialogu, kuriam teikiamas ypatingas dėmesys, siekiant pabrėžti ne diskursyvinius, institucinius, medijų grynumo klausimus, o patį vizualumą, grožį, ryšį su medžiagomis, amatu, materija. Tenka pripažinti, jog ir čia esama nuorodos į baroką, tik šiuo atveju ne tapybą ar architektūrą, o muziką. Čia ypatingą reikšmę įgauna baroko epochoje ypač dažnai naudotas polifoninės muzikos melodijų derinimo principas – kontrapunktas. Reikėtų įsivaizduoti esant trijų melodinių linijų – Antano Mončio ir modernizmo, Deimanto Narkevičiaus, Martyno Kazimierėno ir postmodernizmo, taip pat papildomos, tačiau dar neturinčios aiškiai nusistovėjusio savo vardo, dažnai siejamos su šiuolaikybės ir kitomis sąvokomis. Šią, trečiąją melodiją reprezentuotų jauniausieji parodos dalyviai.

Melodijos derinamos pasitelkiant vizualųjį kontrapunktą, kuriame skirtingi motyvai atrandami kaip turintys sąlyčio taškus – ar tai būtų formos, linkiai, ar medžiagos, spalvos, kontūrai, ar pats kūrybinis mąstymas. Tad iškyla neypatingas, tačiau išskirtinis Mončio kūrinių pateikimo būdas – šioje parodoje jie dalyvauja toje pačioje melodijoje arba, kitaip tariant, jie pateikiami kartu ir taip pat kaip šiuolaikiniai kūriniai. Jie tarsi įlieti į šiuolaikinį meną ir atvirkščiai, o visi kūriniai sudaro vieną daugialypį, bet vientisą kūną. Žinoma, iš pagarbos meistrui ir jo laikui stengtasi ir nenuneigti Mončio skambesio autentiškumo, jo melodijos istorinio konteksto.

Menininkai buvo pakviesti kurti pagal parodos sumanymą. Kadangi kūriniai užsakyti, įdomu, kiek įtakos turėjo tavo ar galerijos žodis, ar teko aklai pasitikėti pasirinktų menininkų darbu ir tikėtis geriausio?

Galiausiai norėjosi gerai suderinto orkestro, kurio dalys viena kitos neužgožtų. Tačiau jo derinimas vyko labai įvairiai – kai kurie menininkai iškart atrado tai, ką nori daryti, su kai kuriais ilgai kalbėtasi, susirašinėta. Tačiau menininkais visuomet norisi pasitikėti, todėl siekėme suteikti terpę jiems atsiskleisti, o ne juos užgožti, kiek įmanoma sumažinti pačios meno sistemos reikalavimus, pasikliauti empatija. Tiesa, menininkams pateikta užduotis jau buvo tam tikra nuoroda, dėl to jie vienaip ar kitaip turėjo judėti nuo panašaus pradžios taško ir, tikėtina, panašia linkme. Dar plėtojant kuratorinę koncepciją buvo iškilę tam tikrų sunkumų, kai teko formuluoti mintis dar nežinant to, kaip atrodys kūriniai, arba atlikti korekcijas, nes kai kurie kūriniai atvyko parodos atidarymui alsuojant į nugarą. Tačiau mane maloniai nustebino, jog dar mintyse formuotos koncepcijos ir metaforos lyg nuotoliu persikėlė ir į menininkų sprendimus. Atrodo, jog visų parodos dalyvių intuicija neapgavo ir darbai vyko keliuose skirtinguose Europos galuose – Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lietuvoje, – bet neįtikėtinai sinchroniškai. Visi darbai dvelkia panašia laiko dvasia. Norisi net kelti prielaidą, kad bent jau šioje parodoje išryškėjo bendras kultūrinis ir vizualinis jautrumas, leidęs ekspoziciją formuoti lengvai, kone intuityviai.

O kuo vadovautasi atrenkant A. Mončio kūrinius? Vis dėlto jie ekspozicijoje ne dominavo, o sklandžiai įsitraukė į bendrą spektaklį. Ar buvo kūrinių, kurie bet kokia kaina turėjo stovėti erdvėje lyg nekintamieji?

Stengiuosi šalintis visko, kas „turi įvykti bet kokia kaina“. Manau, kad svarbiausias yra bendras skambesys ir jei koks kūrinys iškrenta lyg ne iš tos partitūros grojantis muzikantas orkestre, jį reikia paguldyti į saugyklą savam debiutui. Pasirinkau eksponuoti ne visus atvykusius Mončio kūrinius kaip tik dėl vientisumo siekio. Be to, stengiausi atsisakyti visko, kas neleistų pasiekti Mončio mėgto tuštumos motyvo jo skulptūrose, jo teigimu, suteikiančio prasmingą neigiamą tūrį. Kitaip tariant, norėjosi turėti ir telkinius, ir pauzes, ir atsikartojimus, ir priešpriešas, dialogus ir monologus.

Kalbant apie Mončio kūrinių atranką, ją atlikome kartu su Yatesu Nortonu. Iškart atradome atsikartojantį motyvą – rankas, taip pat įvairias biomorfines formas ir eksperimentinę, žaismingąją jo pusę. Tad tolesnė tokių motyvų paieška ir tapo pagrindiniu atrankos kriterijumi, kuris, tikėtina, turi poetinę plotmę, o ja svarstomas menininko santykis su medžiaga, jos apdirbimo ir pajautimo esmė. Mončys yra minėjęs, jog rankomis, tai yra prisilietimu, žiūrovas tampa paskutine jo kūrybos grandimi, kūrinį lyg užbaigiančia. Tad šis motyvas mums pasirodė kaip esminis, labiausiai gamtiškas ir labiausiai socialus. Šalia tauriųjų jo skulptūrų pasirinkome eksponuoti ir jo piešinius, kurie turi atskleisti kūrinio išnešiojimą iki gimimo. Savo laiškuose jis yra teigęs, jog jam piešti yra tarsi muzikantui gamas groti. Tad per rankas mes vėl galime sugrįžti ir į muzikalumo liniją. Norėtųsi žiūrovus pakviesti ne analizuoti, o įsiklausyti ne tik į parodoje esančius garso kūrinius, bet ir į vizualų skambesį bei žmogaus rankų darbo šventumą.

Paroda veikia iki spalio 29 d.