Paroda „9 dešimt keramikai“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Jubiliejinės parodos neretai yra keblus reikalas – įprastai atgraso jų iškilmingas reprezentatyvumas ir pretenzijos parodyti kuo daugiau solidžių kūrinių. Manau, VDA Vilniaus fakulteto Keramikos katedros įkūrimo 90-mečiui skirta ekspozicija išsiskiria optimalia tradicijų ir inovacijų pusiausvyra. Tai neabejotinas „9 dešimt keramikai“ projekto rengėjų nuopelnas, paremtas konceptualiu parodos sumanymu, ekspozicinės erdvės prisodrinimu ir apgalvota judėjimo trajektorija antrojo aukšto „Titaniko“ salėje. Be to, parodą lydi gan platus diskusijų ir edukacinių renginių ciklas.
„Ši paroda apie jaunystę“, – sako parodos kuratorius, VDA dėstytojas keramikas Rokas Dovydėnas. Tad neatsitiktinai svarbiausi parodos idėjiniai momentai yra grindžiami apmąstymais apie kūrybos laisvę, netikėtus atradimus ir meno istorijos cikliškumą. „9 dešimt keramikai“ ekspozicija prasideda skirtingų laikotarpių keramikos diplominiais darbais – tai 1952 m. Aldonos Ličkutės lipdyta realistinių formų pasakojamojo siužeto keraminė plokštė ir 2020 m. Mildos Arlauskaitės devynių dalių kompozicija, sukurta pasitelkus garso vibracijas. Viena vertus, toks sugretinimas traktuotinas kaip visos parodos reikšminės užuominos – epochų atspindžiai. Taip ima formuotis vaizdinių įtampų kupinas parodos laukas, kuriame ne tik išryškėja konkrečius XX–XXI a. dešimtmečius atliepiantys charakteringi keramikos kūriniai, bet ir akcentuojami atskiriems laikotarpiams būdingi tam tikri meninių formų ribotumai ar kūrybos proveržiai.
Antra vertus, parodoje matome ankstyvuosius šiandien žinomų autorių (Kristinos Karkaitės, Jolantos Kvašytės, Onos Grigaitės, Rūtos Pakarklytės ir kt.) darbus, o kai kurie kūriniai tik praėjus trisdešimčiai metų yra eksponuojami taip, kaip buvo sumanyti (Audriaus Janušonio atvejis). Tai skatina įžvelgti būdingus laiko ženklus, taip pat įvertinti dabartinės keramikų kūrybos evoliucionavimo linkmes. Be to, ši ekspozicija puikiai atskleidžia Lietuvos keramikos meno raidos dėsningumus ir galimus stilistinių tendencijų atsikartojimus, pradedant realistinėmis formomis, funkcionaliais indais, modernios plastikos eksperimentais ir baigiant konceptualiais kūriniais bei šiuolaikinių technologijų taikymu.
„9 dešimt keramikai“ kolekcijos pagrindas – VDA Vilniaus fakulteto Keramikos katedros studentų diplominiai, kursiniai darbai iš akademijos muziejaus ir katedros fondų, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ir privačių archyvų. Ekspozicijos pradžioje pateiktas visų absolventų sąrašas (jame beveik penki šimtai pavardžių) liudija, kad parodoje pristatomi mažiau nei dešimtadalio autorių darbai. Manau, parodos kuratoriaus Roko Dovydėno strategija suartinti kūrybos lūžių ir laisvėjimo pozicijas atspindinčius keramikos kūrinius yra labai savalaikė. Konkrečius laikotarpius atliepiančių darbų rinkinį natūraliai papildo dabartinių Keramikos katedros dėstytojų (keramikai Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė, Rytas Jakimavičius, Rasa Justaitė-Gecevičienė, Saulius Jankauskas, Jurgita Jasinskaitė, Rokas Dovydėnas, tapytojas Bronius Gražys, skulptorius Arvydas Ališanka) kūriniai. Prasmingas, ekspoziciją praturtinantis akcentas – naujausi šių metų bakalaurantų (Greta Jančytė, Rokas Janušonis, Hasan Celikel Alp) diplominiai darbai.
Judėjimo parodoje trajektorija man tarsi keramikos istorijos „siuvinio“ iškarpa, kurioje kiekvienas renkamės savus išvaikščiotų ir nužiūrėtų pasakojimų punktyrus. Vis dėlto čia svarbūs ir keli pagrindiniai kuratoriaus žvilgsnio vektoriai, juolab kartais jų kryptis eina kiaurai ekspozicinių salių sienas. Pirmiausia – istorinė formos, funkcijos ir dekoro (turint omeny žalios vario glazūros interpretacijas) grandinė: Liudvikas Strolis–Ona Grigaitė–Jonas Baranauskas–Danutė Gobytė. Ši nuostabiai intriguojanti autorių kūrybos dėlionė verčia labiau susimąstyti apie pamatines keramikos vertybes – formos konstruktyvumą, kuris diktuoja puošybos elementų natūralumą, pagaliau kūrinio paskirtį, neatsiejamą nuo daiktinės aplinkos. (Turiu vilties, kad kada nors panašaus pobūdžio parodose kūriniai „kalbėsis“ ne tik tarpusavyje, bet ir su autentiška istorine aplinka ar bent daline jos rekonstrukcija, gal net kitais meno kūriniais.)
Man asmeniškai buvo svarbūs šalia eksponuojamų kūrinių atveriami paradoksai. Atradau keistų moters pasaulio ir savasties paralelių tarp Albertos Saukaitytės performanso („Į sveikatą“, 2017), kuriame autorė moliu formuoja savo kūno linijas, ir šalia eksponuojamų Danutės Gobytės (1961) ir Gražinos Jakštaitės-Stungurienės (1963) keraminių servizų. Pasidžiaugiau dar kartą pamačiusi Monikos Gedrimaitės (2018), Mingailės Mikelėnaitės (2017) diplominius darbus, apskritai pastaraisiais metais VDA Vilniaus fakulteto Keramikos katedros studentų (Neringos Akcijonaitytės, Uršulės Buažaitės, Stefanijos Paukštytės, Virginijos Armonavičiūtės ir kt.) sukurtus kūrinius, kuriuose ryški didžiulė pasirinkimų laisvė, atverianti plačias galimybes tiek plėtoti praeities keramikos tradicijas žiedžiant ar lipdant iš molio, tiek integruoti šiuolaikinio meno formas su performanso, videoelementais ar 3D spausdintuvu atspaustais objektais.
Savotišku parodos „9 dešimt keramikai“ tęsiniu galima vadinti spalio 22 d. Šv. Jono gatvės galerijoje atidaromą LDS Vilniaus keramikos sekcijos narių parodą „Archyvas“, kurioje dalyvauja 76 skirtingų kartų keramikai (keliolika iš jų yra ir „9 dešimt keramikai“ dalyviai). Pasak parodos kuratorės, LDS Vilniaus keramikos sekcijos pirmininkės Agnės Šemberaitės, šia paroda siekiama atspindėti ne konkrečią mokyklą, o profesionalių keramikų bendruomenę, kuri vienija tiek aktyviai kultūriniame gyvenime dalyvaujančius, tiek dėl garbaus amžiaus šiandien nebekuriančius autorius, t.y. visus, kurių kūryba paliko ryškų pėdsaką Lietuvos keramikos istorijoje.
Paroda veikia iki spalio 23 d.